Pa­lai­di šu­nys gąsdina ir kir­ši­na tel­šiš­kius

Į „Tel­šių ŽI­NIŲ“ re­dak­ciją kreipė­si mo­te­ris, patyrusi ne­ma­lo­nų in­ci­den­tą ant Zak­so kal­no. Ten ji su­ti­ko be pa­vadė­lių ved­žio­ja­mus šu­nis, o šei­mi­nin­ko pa­ti­ki­ni­mas, kad jie nie­ko ne­da­ro, neišsk­laidė jos ne­ri­mo. Gau­tas laiš­kas pa­ska­ti­no pa­si­domė­ti, ką iš tiesų to­kio­je si­tua­ci­jo­je nu­ma­to gyvūnų lai­ky­mo tai­syklės ir kaip į pa­lai­dus šu­nis vie­šo­sio­se vie­to­se žiū­ri pa­tys tel­šiš­kiai.

Lau­ra MOC­KUTĖ

Gy­ven­to­jos laiš­kas

Re­dak­ci­ja su­laukė gy­ven­to­jos laiš­ko: „Rugsė­jo 9 d. pa­va­karę ant Zak­so kal­no pa­si­vaikš­čio­ti at­vy­ko šu­niukų mylė­tojų po­ra su tri­mis di­de­liais šu­ni­mis, iš ku­rių tik vie­nas bu­vo su pa­vadė­liu. Li­ku­sių šunų net ne­pak­vietė sau prie ko­jos, o kai išdrį­sau pa­sa­ky­ti pa­stabą, tai iš vy­ro iš­gir­dau visą ti­radą: juk nie­ko tau ne­pa­darė ir taip to­liau.

To­kių mylė­tojų su di­des­niais ar ma­žes­niais šu­ni­mis su­tin­ku ma­žai, bet jau jiems ne­drįsk nie­ko sa­ky­ti, neuž­si­mink apie tai­syk­les, nes jų gyvū­nai nie­ko ne­da­ro, yra la­bai ge­ri, o vi­so­kius įsta­ty­mus kartą bu­vo pa­si­ūly­ta su­si­kiš­ti kur nors… Iš­ties, ne­girdė­ti, kad Tel­šiuo­se jau būtų ką nors pa­darę, bet tik­rai ne­jau­ku to­kių su­tik­ti ir lauk­ti, da­rys ką ar ne.

Po­li­ci­ja, at­ro­do, ne­la­bai tu­ri lai­ko ar pa­jėgų pa­kont­ro­liuo­ti tvarką vie­šo­se vie­to­se, per ke­letą vaikš­čio­ji­mo ant kal­no ir pae­že­re metų ne­su nė kar­to ma­čiu­si, gal todėl to­kie pi­lie­čiai jau­čia­si drąsiai ir el­gia­si gan įžūliai.“

Į re­dak­ciją krei­pu­sis skai­ty­to­ja taip pat pri­segė nuo­trauką, ku­ri vi­zua­liai pri­sta­to jos pa­sa­ko­jimą.

Ką sa­ko tai­syklės?

Rea­guo­da­mi į gautą laišką pa­si­domė­jo­me, ką apie gyvūnų ved­žio­jimą vie­šo­sio­se vie­to­se sa­ko tai­syklės.

Gyvūnų lai­ky­mo Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dybės te­ri­to­ri­jos gy­ve­na­mo­sio­se vie­tovė­se tai­syklė­se įtvir­tin­ta re­ko­men­da­ci­ja ved­žio­ti šu­nis gyvūnų ved­žio­ji­mo aikš­telė­se, o jei jų nėra, – lau­kymė­se, par­kų pa­kraš­čiuo­se, ki­to­se re­čiau žmo­nių lan­ko­mo­se vie­to­se.

Tai­syklės nu­ro­do, kad pa­vo­jin­gi ir ko­vi­niai šu­nys bei ko­vi­nių ir pa­vo­jingų šunų mišrū­nai bend­ro­jo nau­do­ji­mo pa­tal­po­se, vie­šo­jo­je vie­to­je ve­da­mi lai­kant už pa­vadė­lio ir su ant­snu­kiu.

Ki­ti šu­nys vie­šo­sio­se vie­to­se tu­ri būti ve­da­mi lai­kant už pa­vadė­lio ir su ant­snu­kiu ar be jo.

„Jei ved­žio­jant (ve­dant) šu­nis ša­lia yra žmo­nių ar gyvūnų, pa­vadė­lis tu­ri būti su­trum­pi­na­mas tiek, kad šu­nys ne­galėtų pa­siek­ti žmo­nių ar gyvūnų ir ne­keltų jiems grėsmės“, – nu­ro­dy­ta tai­syklė­se.

Kai ku­rio­se vie­to­se šu­nis ved­žio­ti iš­vis užd­raus­ta

Minė­to­se tai­syklė­se taip pat pa­teik­tas Tel­šių ra­jo­no te­ri­to­rijų, ku­rio­se griež­tai draud­žia­ma ved­žio­ti šu­nis, sąra­šas.

Tel­šių mies­te: sta­dio­nas, vaikų žai­di­mo aikš­telės prie Mas­čio eže­ro, Ma­žo­sios baž­nytėlės te­ri­to­ri­ja, Ka­ted­ros te­ri­to­ri­ja, Vys­kupų rūmų te­ri­to­ri­ja, sta­čia­ti­kių Šv. Mi­ka­lo­jaus cerkvės te­ri­to­ri­ja, gy­dy­mo įstaigų te­ri­to­ri­jos ir mau­dy­mo­si vie­tos prie Mas­čio eže­ro.

Var­nių mies­te: abiejų baž­ny­čių te­ri­to­ri­ja, Me­di­ninkų aikštė, pir­minės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro te­ri­to­ri­ja, pa­plūdi­miai prie Lūksto eže­ro, Vys­ku­po Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus skve­ro te­ri­to­ri­ja.

Ki­tur: švie­ti­mo ir iki­mo­kyk­li­nių įstaigų te­ri­to­ri­jos, pa­plūdi­miai prie Ger­man­to eže­ro, ka­pi­nių te­ri­to­ri­jos ir vaikų žai­di­mo aikš­telės.

Su­lau­kia­ma skundų dėl tai­syk­lių ne­si­lai­ky­mo

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dybės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos ap­sau­gos ir vie­šo­sios tvar­kos sky­riaus vedė­ja Kris­ti­na Jan­kaus­kienė in­for­ma­vo, kad Sa­vi­val­dybė su­lau­kia skundų ar pra­ne­šimų dėl gyvūnų lai­ky­mo tai­syk­lių ne­si­lai­ky­mo. Vi­du­ti­niš­kai per me­tus jų būna apie 10–15, o šie­met yra gavę 4.

„Daž­niau­siai pa­si­tai­kan­tys pa­žei­di­mai, kad au­gin­ti­niai ved­žio­ja­mi be pa­vadė­lio, šei­mi­nin­kai ne­su­ren­ka jų iš­matų, gyvū­nai ne­tin­ka­mai pri­žiū­ri­mi, ser­gan­tys ir pa­na­šiai“, – da­li­jo­si K. Jan­kaus­kienė.

Kaip teigė ji, už gyvūnų lai­ky­mo tai­syk­lių ne­si­lai­kymą tai­ko­mos ad­mi­nist­ra­cinės nuo­bau­dos.

Po­li­ci­ja su­lau­kia pa­vie­nių pra­ne­šimų

Tel­šių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos po­sky­rio vir­ši­ninkė Gre­ta Fra­je­rytė-Ru­velė in­for­ma­vo, kad po­li­ci­ja taip pat su­lau­kia pa­vie­nių pra­ne­šimų apie gyvūnų ved­žio­ji­mo tai­syk­lių ne­si­lai­kymą. Ji sakė, kad per me­tus to­kių pra­ne­šimų būna iki 10.

„Taip pat pa­si­tai­ko at­vejų, kai šuo, ved­žio­ja­mas ne­si­lai­kant nu­sta­tytų rei­ka­la­vimų, su­ža­lo­ja kitą as­menį ar gyvūną. To­kiais at­ve­jais kiek­vie­na si­tua­ci­ja ver­ti­na­ma in­di­vi­dua­liai, at­si­žvel­giant į nu­sta­ty­tas ap­lin­ky­bes ir pa­da­ry­tos ža­los po­būdį“, – kalbė­jo G. Fra­je­rytė-Ru­velė.

Ko­mu­ni­ka­ci­jos po­sky­rio vir­ši­ninkė at­kreipė dėmesį, kad, nu­sta­čius gyvūnų lai­ky­mo ar ved­žio­ji­mo tai­syk­lių pa­žei­dimą, ga­li būti tai­ko­ma ad­mi­nist­ra­cinė at­sa­ko­mybė. „Tais at­ve­jais, kai dėl šuns el­ge­sio žmo­gui pa­da­ro­mas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, pri­klau­so­mai nuo su­ža­lo­ji­mo po­būdžio ir kitų ap­lin­ky­bių, ga­li kil­ti ir baud­žia­mo­ji at­sa­ko­mybė pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos baud­žia­mo­jo ko­dek­so nuo­sta­tas. Pa­vyzd­žiui, ne­sun­kaus svei­ka­tos su­trik­dy­mo at­ve­ju tai­ko­mas BK 138 straips­nis“, – paaiš­ki­no po­li­ci­jos at­stovė.

Gy­ven­tojų ap­klau­sa

Sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je kvietė­me skai­ty­to­jus pa­si­da­lin­ti sa­vo nuo­mo­ne, t. y. ar jie vie­šo­sio­se vie­to­se daž­nai su­tin­ka be pa­vadė­lio ved­žio­ja­mus šu­nis, ar dėl jų jau­čia­si ne­sau­giai, taip pat pa­čių au­gin­ti­nių šei­mi­ninkų klausė­me, kodėl jie ren­ka­si pa­leis­ti sa­vo au­gin­ti­nius nuo pa­vadė­lio vie­šo­sio­se vie­to­se.

Ie­va Ja­nu­tienė rašė: „Sup­ran­ta­ma, kad žmonės tu­ri bai­mių ir jas rei­kia gerb­ti, bet aš pa­ti as­me­niš­kai ma­nau, kad pa­ma­čius pa­laidą šunį, ei­nantį su šei­mi­nin­ku, reikėtų su­prastų, kad ne vel­tui tas šuo ir ei­na pa­lai­das – todėl, kad jis ga­li būti pa­lai­das ir grėsmės ne­ke­lia. Daž­niau būna, kad šuo su pa­vad­žiu pa­da­ro ža­los, nes nėra mo­ko­mas, kaip elg­tis.“

Da­lia Jan­čaus­kienė ma­no, kad be pa­vadė­lio galėtų žings­niuo­ti tik „ki­še­ni­niai“ šu­niu­kai, ku­rie sve­ria iki 3 kg. „Di­des­niems pa­vadė­lis būti­nas, itin di­de­liems ir ant­snu­kis ne­pa­mai­šytų. Pa­ti esu šunų mylė­to­ja, bet sve­timų šunų pri­ven­giu“, – ko­men­ta­vo ji. Į šį ko­men­tarą at­sa­kiu­si Eglė Kna­šienė ma­no at­virkš­čiai, t. y. kad būtent ma­ži šu­nys yra tie, ku­rie daž­niau­siai puo­la di­des­nius šu­nis ir žmo­nes.

Ire­na Mat­ke­vi­čienė da­li­jo­si as­me­ni­ne is­to­ri­ja. Ji pa­sa­ko­jo, kad pa­lai­di šu­nys yra ne tik išgąs­dinę jos šunį su pa­vadė­liu, bet ir įkandę jai pa­čiai. „Vis­kas yra ge­rai, jei ma­tai iš to­lo tik­rai dre­suotą šu­nelį, ku­ris net ne­krei­pia dėme­sio į ki­tus. Bet aš esu prie­š pa­lei­dinė­ji­mus vie­šo­sio­se vie­to­se. Tam yra kie­mai, šunų aikš­telės ar lau­kai, kur nėra žmo­nių“, – įsi­ti­ki­nu­si Ire­na.

Po pa­skelb­tu įra­šu taip pat pa­ko­men­ta­vo dal­ma­tinų veis­ly­no at­sto­vai: „Turė­ti pa­klusnų ir gerą šunį yra vie­na. Bet aš as­me­niš­kai vi­sa­da iš­gy­ve­nu ne dėl to, kad ma­no šu­nys ga­li kažką už­pul­ti, bet dėl to, kad sve­ti­mas šuo ga­li už­pul­ti ma­no šu­nis ir aš galbūt ne­su­gebė­siu jų ap­sau­go­ti. Kai su pa­vadė­liais, ta­da jau­čiuo­si bent kaž­kiek sau­giau.“

Da­lia Sa­niu­kienė teigė, kad šuo, ypač di­de­lis, bet ko­kiu at­ve­ju tu­ri būti ved­žio­ja­mas su pa­vadė­liu. „Nes­var­bu, kad iš­mo­ky­ti. No­ri pa­leis­ti – va­žiuok į mišką. Taip sa­kau todėl, kad ne­jau­ku, kai jie pa­lai­di“, – dėstė Da­lia.

Al­mo­nas Gut­kaus­kas at­kreipė dėmesį į tai, kad žmonės ne­ži­no, ar kitų šu­nys yra neag­re­syvūs. Jis teigė, kad yra as­menų, nu­kentė­ju­sių nuo šunų ar­ba jiems aler­giškų. „Tad ką to­kiam žmo­gui reiš­kia, kai šuo (iš meilės, sa­ky­ki­me…) pri­bėga?“ – klausė jis.

Ru­pei­ka Mic­ke­vi­čius, per­skaitęs kitų in­ter­nautų ko­men­ta­rus, iro­ni­za­vo, kad žmo­nių fo­bi­jos, aler­gi­jos ar šiaip no­rai ne­bėra svarbūs. „Ma­nau, yra nu­sta­ty­tos tai­syklės, kaip tu­ri būti ved­žio­ja­mi ir lai­ko­mi šu­nys, ir tų tai­syk­lių tu­ri būti lai­ko­ma­si“, – svarstė ko­men­ta­to­rius.

Tuo me­tu Ra­sa Šim­ke­vičė rašė: „Esu už laisvą šunų ved­žio­jimą, jei tai da­ro sąmo­nin­gi ir at­sa­kin­gi šei­mi­nin­kai, ge­ban­tys sa­vo au­gin­tinį kont­ro­liuo­ti. Šu­niui rei­kia laisvės pa­žin­ti pa­saulį, o man pa­čiai la­bai sma­gu stebė­ti ir grožė­tis lais­vais šu­ni­mis, ty­rinė­jan­čiais ap­linką vi­sur, ne tik ma­žutė­je aikš­telė­je ar miš­ke.“

Sma­gu, kad skai­ty­to­jai taip ak­ty­viai iš­sakė sa­vo po­zi­ciją, ku­ri, aki­vaiz­du, la­bai skir­tin­ga. Nors šunų šei­mi­nin­kai sie­kia su­teik­ti sa­vo au­gin­ti­niams dau­giau laisvės ir leis­ti jiems ty­rinė­ti ap­linką, šiuo me­tu ga­lio­jan­čios Gyvūnų lai­ky­mo Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dybės te­ri­to­ri­jos gy­ve­na­mo­sio­se vie­tovė­se tai­syklės reg­la­men­tuo­ja – šu­nys vie­šo­sio­se vie­to­se tu­ri būti ved­žio­ja­mi su pa­vadė­liu, o kai ku­riais at­ve­jais – ir su ant­snu­kiu.