Prieš beveik keturis mėnesius duris atvėrė privatūs senelių globos namai „Pavandenės Senjorų namai“. Kaip šiuo metu sekasi tiek įstaigos šeimininkams, tiek gyventojams mielai sutiko pasidalinti viena iš įkūrėjų, globos namų direktorė Jūratė Driežienė.
„Senjorų namai veikia dar tik tris mėnesius, tačiau jie užpildyti visu 100 procentų. 42 mūsų senoliai patogiai įsikūrė vienviečiuose arba dviviečiuose kambariuose. Jau ėmėme sudaryti eilę norinčiųjų pas mus apsigyventi – tiek aš, tiek vyras kiekvieną dieną sulaukiame skambučių pasiteirauti apie tokias galimybes. Jauniausiam Senjorų namų gyventojui yra 62, o vyriausiai – jau gerokai per 90 metų. Visais jais rūpinasi 22 darbuotojai“, – pasakojo J. Driežienė.
Neišvengiamai pokalbis pasisuko apie tai, kaip senjorai prisitaiko naujoje vietoje, ar tebevyrauja požiūris, kad gyvenimas senelių namuose – tai tarsi žmogaus „atsikratymas“ senatvėje, kai jau esi niekam nebereikalingas, vis dar išlieka? Ar pasitaikė atvejų, kad gyventojai nori „pabėgti“?
„Pavandenės Senjorų namų“ direktorė neslėpė, kad adaptacija pradžioje būna sunkoka, bet po savaitės naujakuriai jau jaučiasi kitaip – apsipranta, prisijaukina aplinką. „Pas mus gyvena iš įvairių savivaldybių – Telšių, Kelmės, Šilalės, Mažeikių, Klaipėdos m., Klaipėdos rajono. Turime ir trumpalaikių, 6 mėnesių, sutarčių, kurios sudaromos su kitų savivaldybių gyventojais, kurie laukia eilėje savo savivaldybės globos namuose. Požiūris į senelių namus sparčiai keičiasi ir tikrai į šviesiąją pusę. Pagaliau ir senelių namai atrodo visai kitaip, teikiama daug ir kokybiškų paslaugų. Ypač aktuali medicininė priežiūra. Organizuojamas užimtumas. Buvo situacija, kad senjoras turėjo galimybę išvykti į atsilaisvinusią vietą, bet atsisakė, nes patiko čia, – džiaugėsi J. Driežienė. – Pabėgti kol kas niekas nenorėjo, per tą laiką, kai pradėjome dirbt, mus paliko tik viena gyventoja, nusprendusi, kad yra dar pakankamai stipri ir gali save prisižiūrėti “.
Visi senoliai yra sudarę sutartis su viena gydytoja, kuri esant poreikiui atvyksta visų apžiūrėti, išrašyti vaistus, pakonsultuoti arba siunčiama mobili slaugytojų komanda paimti tyrimus ar atlikti būtinas procedūras. Vietoje nuolat dirba dvi slaugytojos, 10 padėjėjų.
„Senoliai susidraugavo, padeda vieni kitiems, eina pasivaikščioti, žaidžia stalo žaidimus, skaito, piešia, lipdo ir pan. Ne išimtis ir šventės – vardinės, gimtadieniai. Taip pat rengiami koncertai. Keli gyventojai yra vietiniai, iš Pavandenės, nueina iki namų pasižiūrėti. Porą gyventojų turi ir elektrinius keturračius – išvyksta į miestelį iki parduotuvės ar pas netoliese gyvenančius gimines“, – pasakojo Jūratė.
Pasižvalgius po globos namus ir pabendravus tiek su gyventojais, tiek su įstaigos vadovais, galima daryti išvadą: Lietuvoje senatvėje jau galima gyventi oriai.