
33-ejų Tadas Butrimas – odontologas, po studijų pasirinkęs grįžti į gimtuosius Telšius ir čia kurti asmeninį ir profesinį gyvenimą. Su šypsena, atvirai ir pagarbiai kalbantis gydytojas dalinasi savo kelione nuo vaikystės iki šių dienų.
Diana PUZERĖ
– Koks buvote vaikas? Ar jau tada domėjotės medicina, ar svajonės buvo visai kitokios?
– Nuo mažens buvau gana smalsus, o įdomiausiai praleistas laikas – pas tėtį dantų gamybos laboratorijoje. Abu mano tėvai – dantų technikai, tad nejučiomis visa tai, ką mačiau jų darbo aplinkoje, tapo artima ir įprasta. Todėl bėgant metams daug svarstyti nereikėjo, su kuo turėtų būti susijusi mano profesija.
– Kaip atrodė Jūsų studentavimo metai? Kas labiausiai įsiminė iš studijų laikų?
– Studijavau Rygos Stradinio universitete, tarptautiniame kurse anglų kalba. Įgijau DDS („Doctor of Dental Surgery“) specialybę. Pradžia nebuvo lengva – reikėjo įsisavinti visą informaciją ne gimtąja, o anglų bei lotynų kalba, tada ją „persiversti“ į lietuvių ir viską atsiminti. Bet ilgainiui supratau, kad šioks toks spaudimas ir griežta disciplina smegenis priverčia veikti puikiai.
Mano kurso draugai buvo iš įvairiausių šalių – Kanados, Vokietijos, Švedijos, Olandijos, Suomijos, Norvegijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir net tolimosios Kinijos. Tad pirmaisiais metais buvo keista, kad taip arti nuo gimtųjų namų gali sutikti tiek daug skirtingų žmonių, susipažinti su jų kultūra ir kartu siekti to paties tikslo. Kalbų įvairovė buvo juntama ne tik tarp bendramokslių – bendraujant su pacientais taip pat teko pasitelkti išplėstą žodyną keliomis kalbomis. Todėl drąsiai galiu sakyti, kad studijų metais, be odontologijos žinių, pagerinau ir išmokau bent tris užsienio kalbas.

– Daug jaunų specialistų lieka didžiuosiuose miestuose. Kodėl Jūs sugrįžote į gimtuosius Telšius?
– Telšiai – mano namai. Čia užaugau, čia mano artimieji, pažįstamos mažos gatvės ir nuoširdūs žmonės, kuriems visada norisi padėti. Trumpiau tariant, žemaitis be savo krašto – kaip dantis be šaknies.
– Ar dirbdamas mažame mieste susiduriate su kokiomis nors specifinėmis problemomis?
– Tikrai ne. Telšiai yra puikioje vietoje – iš čia greitai pasiekiami visi regionai. Be to, mūsų mieste daug puikių sveikatos priežiūros specialistų – tiek mano kolegų odontologų, tiek kitų sričių gydytojų ir slaugytojų. Smagu, kad gyvendami mažame mieste neatsiliekame nuo didžiųjų miestų, o kartais tam tikrais aspektais net juos lenkiame.
– Kaip atrodo Jūsų įprasta darbo diena?
– Nelabai kuo skiriasi nuo daugelio: kasdien keliuosi 6 valandą ryto, pusryčiauju su šeima ir jau prieš 8 valandą esu darbe. Dienos sudėtingumas dažnai diktuoja ir vakaro planus – jei lieka laiko, būtinai stengiuosi pažaisti tenisą ar užsiimti kita sportine veikla.
– Dirbate privačioje klinikoje ir visai neseniai pradėjote dirbti Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC). Kaip sekasi suderinti šiuos darbus?
– Privačioje odontologijos klinikoje „Aspidontas“, kurioje dirbu jau 9 metus, atlieku dantų implantaciją, protezavimą ir šalinimą. Taip pat neseniai prisijungiau prie darbštaus Telšių r. PSPC kolektyvo – šalinu dantis. Kai abiejose įstaigose dirba tokios puikios komandos, darbų suderinimas vyksta sklandžiai.
– Koks įsimintiniausias įvykis, nutikęs darbe?
– Dažniausiai įsimena juokingi įvykiai – mano pacientai turi puikų humoro jausmą. Tačiau vienas momentas įstrigo labiausiai – erkė paciento burnoje. Kaip ji ten atsirado, tebūnie paslaptis – svarbiausia, kad pacientas sveikas.
– Kas padeda atsipalaiduoti po įtemptos darbo dienos? Turite mėgstamą veiklą ar pomėgį?
– Didžiausia atgaiva po darbo – laikas su mažuoju 4 mėnesių sūnumi Mykolu, žmona Rūta ir mūsų geriausiu keturkoju draugu Tubiu. Vis dar stengiamės išlaikyti tradiciją po darbo pasivaikščioti Telšių apylinkėmis – ši vakaro terapija mums labai svarbi.
Taip pat mėgstu krepšinį ir lauko tenisą. Deja, dėl pirštų traumų teko atsisakyti aktyvaus krepšinio ir likti ištikimu „Žalgirio“ sirgaliumi. Todėl didžiausiu pomėgiu laikyčiau tenisą – prie jo sugrįžau po ilgos pertraukos.
– Kokie ateities planai?
– Laikausi principo, kad dideli darbai mėgsta tylą, todėl labiau mėgstu kalbėti apie tai, ką jau pavyko pasiekti. Vis dėlto profesinis tobulėjimas ir naujovių paieškos visada išlieka prioritetų sąraše. Gyvenime visada siekiau balanso tarp šeimos ir darbo – svarbiausius planus kuriame kartu su šeima.
– Kokia Jūsų gyvenimo filosofija ar principas, kuriuo vadovaujatės kasdienybėje?
– Tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime man labai svarbi abipusė pagarba. To laikausi pats ir to tikiuosi iš kitų.