Nuo Tel­šių ba­sei­no iki olim­pinės sva­jonės

Tel­šiuo­se pra­si­dėjęs Jo­no Ka­la­mins­ko (22 m.) spor­ti­nis ke­lias šian­dien ve­da link aukš­čiau­sių tikslų – pa­sau­lio ir olim­pi­nio čem­pio­no ti­tu­lo. Dar penk­to­je klasė­je Jo­nas pra­dėjo lan­ky­ti plau­kimą, o vėliau, įstojęs į Šiau­lių spor­to gim­na­ziją, pa­si­rin­ko šiuo­lai­kinę pen­kia­kovę.

Šian­dien jo kas­die­nybė­je – še­šios tre­ni­ruo­čių die­nos per sa­vaitę, stu­di­jos, var­žy­bos ir nuo­la­ti­nis dar­bas su sa­vi­mi. Jo­no sąskai­to­je – penk­to­ji vie­ta pa­sau­lio jau­ni­mo čem­pio­na­te, du Lie­tu­vos suau­gu­siųjų čem­pio­no ti­tu­lai ir vie­ta tarp de­šim­ties ge­riau­siųjų pa­sau­lio taurės var­žy­bo­se. Nors ke­lią ly­di trau­mos, li­gos ir ki­ti iššū­kiai, am­bi­ci­jos iš­lie­ka aukš­čiau­sios.

Apie Tel­šiuo­se pra­si­dėjusį spor­tinį ke­lią, pen­kia­kovės iššū­kius, mo­ty­va­ciją ir sva­jonę vieną dieną tap­ti olim­pi­niu čem­pio­nu – po­kal­bis su spor­ti­nin­ku J. Ka­la­mins­ku.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip esa­te su­si­jęs su Tel­šiais.

– Esu kilęs iš Tel­šių, čia au­gau ir mo­kiau­si iki sep­tin­tos klasės. Spor­tuo­ti pra­dėjau taip pat Tel­šiuo­se – nuo penk­tos klasės lan­kiau plau­kimą. Vėliau ma­no tre­nerė ga­vo ga­li­mybę per­spek­ty­viau­siems spor­ti­nin­kams tre­ni­ruo­tis ir mo­ky­tis Šiau­lių spor­to gim­na­zi­jo­je. Tarp jų bu­vau ir aš, todėl nuo aš­tun­tos klasės iš­vy­kau į Šiau­lius. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Tel­šiuo­se pra­si­dėjo ma­no spor­ti­nis ke­lias.

– Esa­te šiuo­lai­kinės pen­kia­kovės spor­ti­nin­kas. Nuo ko vis­kas pra­si­dėjo, kaip at­ra­do­te šį sportą?

– Ma­no ke­lias į šiuo­lai­kinę pen­kia­kovę pra­si­dėjo maž­daug aš­tun­to­je klasė­je, kai iš­vy­kau mo­ky­tis į Šiau­lių spor­to gim­na­ziją. Iki tol pa­grin­dinė ma­no spor­to ša­ka bu­vo plau­ki­mas.

Tre­nerė po tru­putį pra­dėjo mus vež­tis ir į pen­kia­kovės var­žy­bas. Iš pra­džių net ne­la­bai su­pra­tau, į ką čia įsivė­liau – at­si­ra­do bėgi­mas, ki­tos rung­tys, reikė­jo mo­ky­tis vi­siš­kai naujų da­lykų. Taip vi­sai natū­ra­liai plau­ki­mas pe­rau­go į šiuo­lai­kinę pen­kia­kovę.

– Kas yra šiuo­lai­kinė pen­kia­kovė?

– Šiuo­lai­kinę pen­kia­kovę su­da­ro pen­kios dis­cip­li­nos: fech­ta­vi­mas, plau­ki­mas, kliū­čių ruo­žas, bėgi­mas ir šau­dy­mas. Bėgi­mas ir šau­dy­mas yra su­jung­ti į vieną rungtį.

Kliū­čių ruo­žas pen­kia­kovė­je at­si­ra­do pa­ly­gin­ti ne­se­niai – jis pa­keitė jo­ji­mo rungtį. Ma­nau, pen­kia­kovė tuo ir įdo­mi, kad spor­ti­nin­kas tu­ri būti la­bai uni­ver­sa­lus. Neuž­ten­ka būti tik ge­ru plau­ki­ku ar bėgi­ku – rei­kia su­gebė­ti pri­si­tai­ky­ti prie vi­siš­kai skir­tingų rung­čių.

– Ku­rio­je pen­kia­kovės rung­ty­je jau­čiatės stip­riau­sias? Ku­ri rei­ka­lau­ja dau­giau­siai jėgų?

– Šiuo me­tu stip­riau­sias jau­čiuo­si kliū­čių ruo­že. Gal tam yra paaiš­ki­ni­mas iš vai­kystės – nuo ma­žens mėgau kars­ty­tis po med­žius, bu­vau toks „be­ždžio­niu­kas“. Todėl ši rung­tis man la­bai pa­tin­ka ir ga­na natū­ra­liai se­ka­si.

Sun­kiau­sia man yra bėgi­mo ir šau­dy­mo rung­tis. Ji ati­ma dau­giau­siai jėgų, be to, jo­je la­bai svar­bi psi­cho­lo­gi­ja. Rei­kia su­gebė­ti po in­ten­sy­vaus bėgi­mo nu­si­ra­min­ti, su­si­kaup­ti ir tiks­liai šau­dy­ti. Bent jau man tai yra rung­tis, ku­rio­je dar tu­riu dau­giau­siai dar­bo.

– Kaip tre­ni­ruo­jatės, ko­kia Jūsų die­not­varkė?

– Tre­ni­ruo­juo­si še­šias die­nas per sa­vaitę – nuo pir­ma­die­nio iki šeš­ta­die­nio. Prik­lau­so­mai nuo sa­vaitės die­nos, per dieną būna trys ar­ba ke­tu­rios tre­ni­ruotės.

Daž­niau­siai die­na pra­si­de­da ry­ti­ne tre­ni­ruo­te, po jos – pa­skai­tos, pietūs, šiek tiek poil­sio ir vėl tre­ni­ruotės. Iš esmės nuo ry­to iki va­ka­ro esu užim­tas. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ne­la­bai lie­ka lai­ko ne­sąmonėms.

– Kas Jus mo­ty­vuo­ja? Kas pa­de­da siek­ti už­sibrėž­to tiks­lo?

– Did­žiau­si ma­no mo­ty­vuo­to­jai yra tre­ne­ris, šei­ma, drau­gai ir net var­žo­vai. Var­žo­vai la­bai ge­rai pa­ro­do, ku­rio­je vie­to­je šiuo me­tu esi pa­ts, kur jie yra stip­res­ni ir kur tau dar rei­kia to­bulė­ti. Iš jų taip pat ga­li­ma daug ko pa­si­sem­ti ir iš­mok­ti.

O tre­ne­rio, šei­mos bei draugų pa­lai­ky­mas pa­de­da tiek ge­ro­mis, tiek sun­kesnė­mis aki­mir­ko­mis.

– Ko­kie spor­to pa­sie­ki­mai Jums pa­čiam yra svar­biau­si?

– Kol kas aukš­čiau­siu sa­vo pa­sie­ki­mu lai­kau 2024 me­tais pa­sau­lio jau­ni­mo čem­pio­na­te iš­ko­votą penktąją vietą. Taip pat esu du kar­tus tapęs Lie­tu­vos suau­gu­siųjų čem­pio­nu, o pa­sau­lio taurės var­žy­bo­se esu užėmęs de­šimtąją vietą.

Man kiek­vie­nas toks re­zul­ta­tas yra svar­bus, nes pa­ro­do, kad ju­du tin­ka­ma kryp­ti­mi. No­ri­si ne su­sto­ti ties vie­nu ge­ru star­tu, o kiek­vie­nais me­tais kil­ti vis aukš­čiau.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie šį se­zoną ir sun­ku­mus.

– Šis se­zo­nas man bu­vo ne­ma­žas iš­ban­dy­mas. Pa­si­ruo­ši­mo me­tu te­ko iš­sit­rauk­ti ke­tu­ris dan­tis, var­to­ti an­ti­bio­ti­kus, todėl kurį laiką ne­galė­jau tin­ka­mai tre­ni­ruo­tis. Vėliau aukš­ti­kal­nių sto­vyk­lo­je pa­si­ga­vau vi­rusą – maž­daug sa­vaitę vi­siš­kai išk­ri­tau iš tre­ni­ruo­čių rit­mo, o po li­gos dar laukė ne­leng­vas at­si­ga­vi­mas.

Šiuo me­tu taip pat ko­vo­ju su kirkš­nies pa­tem­pi­mu, ku­ris jau be­veik mėnesį šiek tiek truk­do tre­ni­ruotė­se. Ta­čiau šie da­ly­kai manęs ne­sus­tab­do. To­liau tre­ni­ruo­juo­si ir sie­kiu sa­vo už­sibrėžtų tikslų. To­kios si­tua­ci­jos turbūt ir pa­ro­do, kiek iš tikrųjų no­ri to, ko sie­ki.

– Koks šian­dien yra did­žiau­sias Jūsų spor­ti­nis tiks­las?

– Did­žiau­sias tiks­las – neap­si­ri­bo­ti Lie­tu­vos čem­pio­no ti­tu­lu. No­riu tap­ti pa­sau­lio čem­pio­nu ir olim­pi­niu čem­pio­nu. Tai yra tiks­lai, dėl ku­rių kiek­vieną dieną tre­ni­ruo­juo­si. Ži­no­ma, iki jų dar rei­kia nuei­ti ne­mažą ke­lią, bet būtent to ir sie­kiu.