Kalneliais, palaukėm, pievom, medžių viršūnėm vangiai atslinko pavasaris. Dienos alsavo ramybe; dairėmės pro langus, gal jau šiluma atėjo? Bet ji neskubėjo, tarsi bandytų kantrybę… Saulelė, rodos, žaidė slėpynių: žvilgtelėdavo pro debesų šydą, šyptelėdavo ir vėl pasislėpdavo. Tačiau tas pavasariškas gaivumas, grožis jaudino širdį… Tai ir išviliojo mūsų rajono „Bočius“ kelionėn.
Ryškėnų, Degaičių, Nerimdaičių, Janapolės ir miesto „Bočiai“ pirmiausia išvykome į Žemaičių Kalvariją. Juk ten ne kartą būta, melstasi, bet mažai žinome apie gražuolę baziliką, pačią Kalvariją. Iš anksto buvo sutarta su gerb. gidu Broniumi, tačiau jis nei neatsiliepė į skambučius, nei mūsų laukė. Ką ten lauks, jei skubiai pateko į Klaipėdos ligoninę operacijai. Sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Mus lydėti mielai sutiko Žemaičių Kalvarijos kultūros centro direktorė ponia Rima Jokubauskienė, šventoriuje pasitiko ir nuoširdžiai aiškino šventovės istoriją gerb. kanauninkas Jonas Ačas. Dar gal kaip kaimynus ir apdovanojo, pakvietė liepos 2–12 dienomis atvykti į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus.
Ačiū Jiems.
Pasukome Šarnelės link – Vytauto Mačernio takais: žuvimo vieta, gimtinė, kapas.
Ramu į tėviškę sugrįžti
Keliais, kur veda į namus.
Ir čia kaip žydinčią jaunystę
Paklaust, kur išblaškys pasaulis mus…
Vytautas Mačernis
Ir išblaškė…
Pasak poeto, „Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu“. Užgeso liepsnelė, užgeso ir gyvenimas. Dvidešimt trejų metų Šarnelės kaimo vaikas, studentas, filosofas, poetas, mokėjęs aštuonias kalbas, sugrįžo ir po rymančiom pušaitėm, svyruokliais berželiais ilsisi netoli gimtosios sodybos. Liko neįkainojamas palikimas – neišnykstantis poezijos kalnas.
Nuotaiką ir jausmus pakeitė Šaltojo karo muziejus. Čia, mūsų gražuolės Žemaitijos žemėj, kaimynystėj, požeminė raketų bazė, kur buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio raketos, nutaikytos į Vakarų Europą. Ilgiausi tuneliai kastuvais iškasti kareivėlių, daugiausia estų, rankomis. Kiek tada jų žuvo – nėra net žinoma. Iš gidės sužinojome, ką daryti kilus branduoliniam karui – ogi „kaldrą“ ant galvos ir tyliai šliaužti į kapines…
Bukantės dvarelis – rašytojos Žemaitės gimtinė. Kiemas švarut švarutėlis, žydi gėlės daržely, akmenėliai nubaltinti – gražu, ne kaip pas Vingius… Rodos, čia, netoliese, šurmuliuoja Vingiai: „Žinok, tavo lojimas nieko nemačys, verčiau tylėk, jei nenori gauti per snukį…“, rodos, tuoj pro duris įslinks „stambus, storo pilvo, per didumą truputį sulinkęs, rankom smilinuotom kaip balžienai, burna kaip sėtuvė, lūpa paskutine atkritusia“ jaunikis – Vingių Jonukas ir pralemens: „Taigi, taigi, kaipgis…“
Tokia mūsų kelionė – neįprasta, bet ir ne prasta – su žemaitiškais pietumis.
Ekskursijos vadovė Zita GODELIAUSKIENĖ