,,…no­riu pa­dė­kot, kad Tu ma­nęs neuž­mir­šai!“

Kal­ne­liais, pa­lau­kėm, pie­vom, me­džių vir­šū­nėm van­giai at­slin­ko pa­va­sa­ris. Die­nos al­sa­vo ra­my­be; dai­rė­mės pro lan­gus, gal jau ši­lu­ma atė­jo? Bet ji ne­sku­bėjo, tar­si ban­dy­tų kant­ry­bę… Sau­le­lė, ro­dos, žai­dė slė­py­nių: žvilg­te­lėdavo pro de­be­sų šy­dą, šyp­te­lėdavo ir vėl pa­si­slė­pdavo. Ta­čiau tas pa­va­sa­riš­kas gai­vu­mas, gro­žis jau­di­no širdį… Tai ir iš­vi­lio­jo mū­sų ra­jo­no „Bo­čius“ ke­lio­nėn.

Ryš­kė­nų, De­gai­čių, Ne­rim­dai­čių, Ja­na­po­lės ir mies­to „Bo­čiai“ pir­miau­sia iš­vy­ko­me į Že­mai­čių Kal­va­ri­ją. Juk ten ne kar­tą bū­ta, mels­ta­si, bet ma­žai ži­no­me apie gra­žuo­lę ba­zi­li­ką, pa­čią Kal­va­ri­ją. Iš anks­to bu­vo su­tar­ta su gerb. gi­du Bro­niu­mi, ta­čiau jis nei neat­si­lie­pė į skam­bu­čius, nei mū­sų lau­kė. Ką ten lauks, jei sku­biai pa­te­ko į Klai­pė­dos li­go­ni­nę ope­ra­ci­jai. Sa­ko­ma, nė­ra to blo­go, kas nei­šei­tų į ge­ra. Mus ly­dė­ti mie­lai su­ti­ko Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė po­nia Ri­ma Jo­ku­baus­kie­nė, šven­to­riu­je pa­si­ti­ko ir nuo­šir­džiai aiš­ki­no šven­to­vės is­to­ri­ją gerb. ka­nau­nin­kas Jo­nas Ačas. Dar gal kaip kai­my­nus ir ap­do­va­no­jo, pa­kvie­tė lie­pos 2–12 die­no­mis at­vyk­ti į Di­džiuo­sius Že­mai­čių Kal­va­ri­jos at­lai­dus.

Ačiū Jiems.

Pa­su­ko­me Šar­ne­lės link – Vy­tau­to Ma­čer­nio ta­kais: žu­vi­mo vie­ta, gim­ti­nė, ka­pas.

Ra­mu į tė­viš­kę su­grįž­ti

Ke­liais, kur ve­da į na­mus.

Ir čia kaip žy­din­čią jau­nys­tę

Pak­laust, kur iš­blaš­kys pa­sau­lis mus…

Vy­tau­tas Ma­čer­nis

Ir iš­blaš­kė…

Pa­sak poe­to, „Ma­no gy­ve­ni­mas yra de­gan­tis gy­ve­ni­mas, kiek aš ne­de­gu, tiek ne­gy­ve­nu“. Už­ge­so lieps­ne­lė, už­ge­so ir gy­ve­ni­mas. Dvi­de­šimt tre­jų me­tų Šar­ne­lės kai­mo vai­kas, stu­den­tas, fi­lo­so­fas, poe­tas, mo­kė­jęs aš­tuo­nias kal­bas, su­grį­žo ir po ry­man­čiom pu­šai­tėm, svy­ruok­liais ber­že­liais il­si­si ne­to­li gim­to­sios so­dy­bos. Li­ko neį­kai­no­ja­mas pa­li­ki­mas – neiš­nyks­tan­tis poe­zi­jos kal­nas.

Nuo­tai­ką ir jaus­mus pa­kei­tė Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jus. Čia, mū­sų gra­žuo­lės Že­mai­ti­jos že­mėj, kai­my­nys­tėj, po­že­mi­nė ra­ke­tų ba­zė, kur bu­vo dis­lo­kuo­tos ke­tu­rios vi­du­ti­nio nuo­to­lio ra­ke­tos, nu­tai­ky­tos į Va­ka­rų Eu­ro­pą. Il­giau­si tu­ne­liai kas­tu­vais iš­kas­ti ka­rei­vė­lių, dau­giau­sia es­tų, ran­ko­mis. Kiek ta­da jų žu­vo – nė­ra net ži­no­ma. Iš gi­dės su­ži­no­jo­me, ką da­ry­ti ki­lus bran­duo­li­niam ka­rui – ogi „kald­rą“ ant gal­vos ir ty­liai šliauž­ti į ka­pi­nes…

Bu­kan­tės dva­re­lis – ra­šy­to­jos Že­mai­tės gim­ti­nė. Kie­mas šva­rut šva­ru­tė­lis, žy­di gė­lės dar­že­ly, ak­me­nė­liai nu­bal­tin­ti – gra­žu, ne kaip pas Vin­gius… Ro­dos, čia, ne­to­lie­se, šur­mu­liuo­ja Vin­giai: „Ži­nok, ta­vo lo­ji­mas nie­ko ne­ma­čys, ver­čiau ty­lėk, jei ne­no­ri gau­ti per snukį…“, ro­dos, tuoj pro du­ris įslinks „stam­bus, sto­ro pil­vo, per di­du­mą tru­pu­tį su­lin­kęs, ran­kom smi­li­nuo­tom kaip bal­žie­nai, bur­na kaip sė­tu­vė, lū­pa pa­sku­ti­ne at­kri­tu­sia“ jau­ni­kis – Vin­gių Jo­nu­kas ir pra­le­mens: „Tai­gi, tai­gi, kaip­gis…“

To­kia mū­sų ke­lio­nė – neįp­ras­ta, bet ir ne pra­sta – su že­mai­tiš­kais pie­tu­mis.

Eks­kur­si­jos va­do­vė Zi­ta GO­DE­LIAUS­KIE­NĖ