Neei­li­nis vaiz­de­lis Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je Eu­ro­pos fut­bo­lo čem­pio­na­to kon­teks­te

Sau­lė­tą bir­že­lio 28-osios po­pie­tę už­kliu­vo vaiz­das, pa­ma­ty­tas Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je. Ak­ty­viai leis­da­mas lais­va­lai­kį ant Zak­so ­kal­no vie­nu me­tu pa­gal­vo­jau, kad sap­nuo­ju ar esu ko­kia­me Rio de Ža­nei­ro prie­mies­ty­je ar Lon­do­no cent­ri­nia­me par­ke. No­rė­da­mas įsi­ti­kin­ti, kad tai ne vaiz­di­nių, min­čių ir jaus­mų vi­su­ma, žnyb­te­lė­jau sau ir ap­si­dai­ręs su­pra­tau, kad ne, tik­rai esu sa­vo gim­to­jo miesto Mas­čio eže­ro pa­kran­tė­je.

Ko­dėl pa­mi­nė­jau bū­tent Rio de Ža­nei­rą ir Lon­do­ną? Ogi to­dėl, kad to­kie vaiz­dai la­biau įpras­ti šio­se sos­ti­nė­se, kur fut­bo­lą žai­džia ir jau­nas, ir se­nas, svei­kas ar li­go­tas, trum­piau ta­riant, di­de­lė da­lis šių mies­tų gy­ven­to­jų.

Taigi, vaiz­das bu­vo pa­pras­tas: gar­baus am­žiaus mo­te­ris spar­dė ka­muo­lį su sa­vo anū­kė­liu, ir ne tik kad spar­dė, o no­rė­jo at­lik­ti kuo efek­ty­ves­nį įvar­tį į anū­kė­lio gi­na­mus var­tus, ku­riuos at­sto­jo du par­ke stūk­san­tys me­džiai. Sa­ky­si­te, nie­ko čia įspū­din­go… Taip, tik­rai nie­ko įspū­din­go, bet tik ne mū­sų aplinkoje.

Neišt­vė­riau ir nuė­jau pa­kal­bin­ti spor­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių he­ro­jų. Mo­te­ris bu­vo kuk­li ir ne­no­rė­jo prisistatyti, per daug ir ne­tar­džiau. Tik dar la­biau atė­mė ža­dą, kai ji pa­sa­kė, kad var­tuo­se sto­vin­tis ber­niu­kas yra jos anū­kė­lis, ato­sto­gau­ti at­vy­kęs iš Sa­kart­ve­lo. Taip, bū­tent iš šios Pie­tų Kau­ka­zo vals­ty­bės, ku­ri pa­tei­kė di­džiau­sią staig­me­ną šiuo me­tu vyks­tan­čia­me Eu­ro­pos fut­bo­lo čem­pio­na­te – nu­ga­lė­jo vie­nus iš pa­sau­lio fut­bo­lo gran­dų Por­tu­ga­li­jos rink­ti­nę bei stipriai į atlapus kibo kitai pasaulio elito komandai – Ispanijai.

Kiek at­si­kvo­šė­jęs ir su­si­dė­lio­jęs min­tis su­pra­tau Sa­kart­ve­lo fut­bo­li­nin­kų sėk­mės pa­slap­tį, vei­kiau­siai net ne pa­slap­tį, o ele­men­ta­rią jų gy­ve­ni­mo nū­die­ną, kad, no­rint pa­tek­ti į di­džiuo­sius pa­sau­lio ar Eu­ro­pos fut­bo­lo tur­ny­rus, ne­rei­kia tu­rė­ti di­džiu­lių na­cio­na­li­nių sta­dio­nų ar skaid­rios Fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos, te­rei­kia tu­rė­ti mei­lę fut­bo­lui ir lo­pi­nė­lį žo­lės. Ma­no už­fik­suo­tuo­se kad­ruo­se, ma­nau, yra ir at­sa­ky­mas, ko­dėl bū­tent Sa­kart­ve­lo ša­lies spor­ti­nin­kai žai­džia Eu­ro­pos čem­pio­na­te, o ne mū­sų ša­lies at­sto­vai, ku­riems trūks­ta fut­bo­lo aikš­čių, šio žai­di­mo spe­cia­lis­tų ir ki­tų abst­rak­čių da­ly­kų, ir kad mū­sų ša­lies at­sto­vus grei­čiau pa­ma­ty­si­me ko­kia­me nors iš­ma­nių­jų te­le­fo­nų val­dy­mo pa­sau­lio čem­pio­na­te.

Žil­vi­nas LU­KO­ŠIUS