Naujasis gimnazijos prezidentas J. Urvakis sieks, jog kiekvienam mokykloje būtų gera

Telšių Žemaitės gimnazijos bendruomenė kasmet renka prezidentą. Tai jau tapo tradicija. Jau ne vienerius metus išrinktojo prezidento inauguracijos šventė gimnazijoje vyksta kartu su Vasario 16-osios paminėjimu. Taigi gimnazistams, mokytojams ir kitiems bendruomenės nariams šis renginys tampa dviguba švente, skirta laisvei bei demokratijai – vienoms iš didžiausių žmonijos vertybių.
Dabar norėčiau pristatyti mūsų naująjį prezidentą Joną Urvakį ir pakalbinti apie jo didžią dieną, ateities tikslus, planus Žemaitės gimnazijos ir jos mokinių labui.
– Prisiminkime netolimą praeitį. 2009 m. Tu atvykai mokytis į Telšių Žemaitės gimnaziją. Kaip priėmei tokį sprendimą? Kas Tave pastūmėjo šiam žingsniui? Taip nusprendei pats ar kažkas patarė ir tik tada susimąstei? Ir kodėl priėmei būtent šį sprendimą?
– Tiesą sakant, kitaip ir neįmanoma priimti tokių sprendimų, kaip tik pačiam savo nuožiūra. Manau, kad kiekvienas asmeniškai privalome priimti tokius sprendimus, ką mes darysime, kur mes būsime ir kur mums bus geriau. To nepasakys nei tėvai, nei seneliai, nei draugai – tai turime žinoti patys, nes tik mes tiesiame savo ateities kelius.
Žemaitės gimnazija yra gimnazija iš didžiosios G. Pradinėse, vidurinėse mokyklose tu pasistatai tik pamatus, o Žemaitės gimnazijoje gali pradėti tiesti kelius į tvirtą ateitį. Adaptuotis man nesunku, tai ir apsispręsti nebuvo sudėtinga.
– Kaip jauteisi tik atėjęs į Žemaitės gimnaziją? Kaip bėgo pirmosios dienos ir kaip pralėkė metai? Kaip Tave priėmė Žemaitės gimnazijos bendruomenė? Ar neteko nusivilti ir pagalvoti: „Ech, galėjau visgi likti savoje mokykloje?“
– Jaučiausi toks pakylėtas – mes visi tokie jautėmės. Bet kai bėga dienos, supranti, kad Žemaitės gimnazija yra kaip ir kitos mokyklos, tik tiesiog einantį gatve tave visi stebi (atpažįsta iš uniformos), tai ir pats iš savęs reikalauji daugiau. Šiaip nenusivyliau niekuo. Kaip ir kiekviena mokykla, taip ir Žemaitės gimnazija, turi ir pliusų, ir minusų.
– Minėjai, kad Žemaitės gimnazija yra iš didžiosios G raidės. Tai kuo gi, Tavo nuomone, ši gimnazija skiriasi nuo kitų Telšių miesto mokyklų? Kokie trūkumai ir privalumai?
– Žemaitės gimnazija turi kitokią atmosferą, neįprastos mokyklos įvaizdį: visi daug draugiškesni, be to, labai gerai, kad yra tik 4 gimnazinės klasės, tad nejauti to skirtumo, kaip kitose mokyklose bendraudamas su vyresniaisiais. Trūkumai, manau, būtų tokie: kartais mokiniai tampa per daug savarankiški, bet čia tik mano nuomonė; gimnazijoje renginius turėtų organizuoti ne tik mokiniai. Mano mokykloje, į kurią anksčiau ėjau, toks savarankiškumas nebuvo leidžiamas, nors, kita vertus, būti savarankiškam nėra jau taip blogai. Čia iš kurios pusės pažiūrėsi.
– Dabar Tu vis dar pirmokas?
– Aš pirmokas buvau ir dar esu.
– Tai būdamas pirmokas nusprendei pretenduoti į Žemaitės gimnazijos prezidento vietą. Kodėl būtent dabar? Kodėl nepalūkėjai dar metelių, kol apšilsi kojas gimnazijoje? Kas pastūmėjo Tave šiam žingsniui, ar vėl, kaip savarankiškas berniukas, už savo poelgius atsakai pats?
– Aš jaučiuosi apšilęs kojas ir kodėl man laukti dar metus, nepadaryti to, ką galiu jau dabar?! Na, tiesiog kiekvienas turi skirtingą savo nuomonę apie tą kojų apšilimą, bet manau, kad spėjau – tikiuosi neperdegti. O šiam žingsniui save pastūmėjau pats, bet jei nebūčiau turėjęs jokio palaikymo – to nebūčiau daręs.
– Aišku, puikus požiūris. Šiek tiek atvirai pakalbėkime apie Tavo konkurentus. Kokie jie? Ką galėtum pasakyti apie antrokus Indrę Stefanavičiūtę ir Jokūbą Berenį? Ką įžvelgei jų charakteriuose? Jų pliusai ir minusai (kalbant apie prezidento postą). Kuo, Tavo manymu, buvai pranašesnis už juos?
– Manau, kad jie mane šiek tiek nuvertino ir tuo pačiu per daug savimi pasitikėjo, nors pasitikėjimas – svarbu. Pliusai: jie turi tikrai daug gerų idėjų, abu yra labai įdomūs ir unikalūs žmonės.
– Kaip sakoma: kas per daug – tas nesveika. O dabar palaikote ryšius? Galbūt jie yra Tavo prezidentūros komandoje?
– Na, tie ryšiai banalūs: pasisveikiname vienas su kitu, nusišypsome ironiškai ir tiek. Ne, jie nėra mano prezidentūros komandoje.
– Sudominai. Kodėl ironija? Galbūt liko kažkokių konkurencijos pėdsakų, pavydo?
– Ironijos mažiau, galbūt daugiau nuoširdumo galėtume įžvelgti mūsų veiduose. Na, aš to pavydo nematau, nežinau, kaip jie. Manau, kad jie pavydo, pykčio ar dar ko panašaus nejaučia, bent jau labai to tikiuosi.
– Manau nuo ironijos pereikime prie mums svarbiausių ir šiuo metu rūpimų klausimų. Visi girdėjome, kad tik 50-ies balsų persvara nutolai nuo Jokūbo Berenio. Ar buvo tokių akimirkų, kada pradėjai dvejoti savimi, savo pergale, ar atvirkščiai – ėjai iki galo žinodamas, tikėdamasis pergalės?
– Na, tiesą pasakius, nebepamenu, kokia balsų persvara laimėjau. Aš manau, kad, jei pradedi dvejoti, reiškia, jog netiki nei savimi, nei žmonėmis, kurie už tave balsuoja, tad nė akimirkai nepagalvojau apie tai.
– Manau, kad nieko blogo apie tai pagalvoti – juk reikia viską apsvarstyti detaliai, bet svarbiausia – nepasiduoti tokioms mintims ir judėti pirmyn. Taip?
– Tikra tiesa.
– Tai pasakok, kaip jauteisi tada, kai sužinojai rezultatus? Pirma mintis, šovusi į galvą? Tai bent?
– Ne. Kada buvo susumuoti rezultatai, man buvo etikos pamoka. Tai ką aš žinau. Tikėjau ta „pergale“, tai kažkaip nebuvo to džiaugsmo protrūkio, bet jaučiausi tikrai gerai.
– Net neabejoju. Manau, kad šiuo metu Tau dažnai pateikia tą svarbiausią klausimą, kurio atsakymą norėtų sužinoti visi Žemaitės gimnazijos gimnazistai, Telšių miesto gyventojai. Inauguracijos šventėje prisiekei garbingai atstovauti Žemaitės gimnazijai. Tai kokie dabar Tavo planai? Ką planuoji nuveikti Žemaitės gimnazijos ir jos gimnazistų labui? Kaip pateisinsi savo rinkėjų balsus, norus, lūkesčius?
– Realiai aš dar neperėmiau prezidento pareigų, nes neseniai suburta prezidentūra, dar nebuvo pirmojo susirinkimo. Bet kai prasidės susirinkimai, mes (aš ir mano komanda) nesiruošiame sėdėti rankų sudėję. Prezidentūra nėra tik renginiai – tai žmonių „rinkinys“, reprezentuojantis gimnaziją. Manau, kad neverta mokyklos apkrauti nereikšmingais renginiais – reikia išlaikyti tradicijas, jas puoselėti, siekti, kad kiekvienam mokykloje būtų gera, per metus įgyvendinti visus tikslus, kokius išsikėliau sau. Aišku, nebus lengva, bet tikiuosi, kad kiekvienas prisidėsime prie to.
– Įdomu. Taigi, kad šios šviesios mintys ir gražūs norai, tikslai išvystų dienos šviesą, noriu Tau palinkėti sėkmės, ryžto, energijos, stiprybės, nuoširdžios šypsenos.