Nau­jos pa­tir­tys su At­vi­ruo­ju jau­ni­mo cent­ru da­ly­vau­jant pro­jek­te „Ge­ne­ra­tion Eu­ro­pe –The Aca­de­my“

At­vi­ro­jo jau­ni­mo cent­ro 8 jau­nuo­lių gru­pė, 1 am­ba­sa­do­rius ir 2 va­do­vai lie­pos 6–17 die­no­mis da­ly­va­vo Vo­kie­ti­jo­je, Met­in­geno mies­te, vy­ku­siuo­se tri­ša­liuo­se jau­ni­mo mai­nuo­se. Pro­jek­to par­tne­riai – ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja „Me­dien­coo­pe­ra­ti­ve Stein­furt e.V.“ iš Vo­kie­ti­jos ir Ita­li­jos or­ga­ni­za­ci­ja IL TAP­PE­TO DI IQ­BAL.

Lie­pos.6–17 die­nos pro­jek­to „Ge­ne­ra­tion Eu­ro­pe –The Aca­de­my“ jau­nuo­lių gru­pei bu­vo kiek iš­skir­ti­nės nei įpras­tai. Dau­ge­lis jų pir­mą­jį kar­tą sa­vo gy­ve­ni­me iš­vy­ko iš sa­vo ša­lies. Pir­mas skry­dis, pir­mas su­si­ti­ki­mas gy­vai su pro­jek­to da­ly­viais iš Vo­kie­ti­jos ir Ita­li­jos. Tai, kas prieš me­tus jau­nuo­liams bu­vo tik sva­jo­nė, ta­po rea­ly­be. Neiš­veng­ta daug jau­du­lio pra­de­dant nuo to, kaip su­si­pa­kuo­ti la­ga­mi­ną, ką ga­li­ma ir ko ne­ga­li­ma im­tis į lėk­tu­vą, pa­tik­rų ir skry­džio įtam­pa, lau­ki­mas, kaip rei­kės bend­rau­ti su ki­tais ne sa­vo gim­tą­ja kal­ba. Vi­sas ši­tas iš pra­džių at­ro­dan­tis iš­šū­kis ir ne­ri­mas grį­žu­siems iš su­si­ti­ki­mo jau yra pa­tir­tis, su ku­ria ki­ta ke­lio­nė bus daug leng­ves­nė.

„Ge­ne­ra­tion Eu­ro­pe –the Aca­de­my“ pro­jek­tas – tai il­ga­lai­kis 5 me­tų tarp­tau­ti­nis pro­jek­tas, ku­rio me­tu tri­jų ša­lių jau­nuo­liai, am­ba­sa­do­riai ir va­do­vai kar­tą per me­tus su­si­tin­ka kiek­vie­no­je, vis ki­to­je par­tne­rių ša­ly­je. Pro­jek­to tiks­las – įga­lin­ti jau­nus žmo­nes bū­ti ak­ty­viais pi­lie­čiais ir pa­dė­ti su­pras­ti, kad jie ga­li dau­giau, nei pa­tys gal­vo­ja.

Šiais me­tais įvy­ko pir­mie­ji jau­ni­mo mai­nai Vo­kie­ti­jo­je. To­kio su­si­ti­ki­mo tiks­las – su­si­pa­žin­ti su da­ly­viais iš ša­lių par­tne­rių Vo­kie­ti­jos ir Ita­li­jos. Su­si­pa­ži­ni­mas vy­ko da­ly­vau­jant įvai­rios veik­lo­se: kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se, gru­pės for­ma­vi­mo už­siė­mi­muo­se, plau­kiant bai­da­rė­mis, nuo­ty­kių par­ke įvei­kiant aukš­čio tra­sas, lan­kant mu­zie­jus, mies­tus, or­ga­ni­zuo­jant skir­tin­gų ša­lių kul­tū­ri­nius va­ka­rus ir tie­siog bū­nant kar­tu, gro­jant gi­ta­ro­mis, dai­nuo­jant dai­nas, žai­džiant žai­di­mus. La­biau­siai jau­nuo­liai at­si­sklei­dė or­ga­ni­zuo­da­mi ir įsi­trauk­da­mi į ki­tų ša­lių kul­tū­ri­nius va­ka­rus. Čia pa­si­reiš­kė tas vi­di­nis pa­trio­ti­nis jaus­mas, kai no­ri­si pa­ro­dy­ti tai, ką tu­ri­me ge­riau­sia – lie­tu­viš­kos dai­nos, liau­dies šo­kiai, pa­tie­ka­lai, vė­lia­va, jos reikš­mė ir be­ga­li­nis no­ras pa­ro­dy­ti, ko­kie mes, lie­tu­viai. Tik iš­vy­kę ki­tur ir sa­ve pa­ro­dy­da­mi pa­tys pa­ti­ki­me tuo, ko­kie iš­skir­ti­niai ir tur­tin­gi esa­me sa­vo kul­tū­ra, pa­pro­čiais, tem­pe­ra­men­tu.

Su ne­kant­ru­mu lau­kė­me ir ki­tų ša­lių kul­tū­ri­nių va­ka­rų. Ypa­tin­gai int­ri­ga­vo ita­lų mais­tas – kaip at­ro­do ta tik­ro­ji ita­liš­ka pi­ca. Tu­rė­jo­me ga­li­my­bę ne tik jos pa­ra­gau­ti, bet ir ­da­ly­vau­ti vi­sa­me ga­mi­ni­mo pro­ce­se nuo teš­los už­min­ky­mo iki pa­šo­vi­mo į di­džiu­lį vo­kiš­ką „pe­čių“.

Lai­kas, pra­leis­tas jau­ni­mo mai­nuo­se – ne tik sma­giai pra­leis­tas lai­kas, bet ir di­de­lis mo­ky­mo­si pro­ce­sas kiek­vie­nam iš mū­sų: tiek da­ly­viui, tiek va­do­vui. Te­ko vi­sam tam lai­kui pa­lik­ti sa­vo kom­for­to bū­se­ną ir kiek­vie­ną die­ną, kiek­vie­ną va­lan­dą mo­ky­tis: priim­ti, su­pras­ti, pa­si­sa­ky­ti, at­sto­vau­ti, at­vi­rau­ti, im­tis at­sa­ko­my­bės, iš­ban­dy­ti nau­jus da­ly­kus, tie­siog mė­gau­tis ir džiaug­tis to­kia pui­kia ga­li­my­be, o ne­su­sip­ra­ti­mus, ne­pa­to­gu­mus priim­ti kaip pa­tir­tį, iš ku­rios mo­ko­ma­si. Iš­vy­ki­mo die­ną, kai at­si­svei­ki­nant sle­pia­mi vei­dai, nes aša­ros by­ra, yra vie­nas iš įro­dy­mų, kad lai­kas ne­bu­vo pra­leis­tas vel­tui. At­si­ra­do ry­šys, drau­gys­tės, sim­pa­ti­jos ir no­ras bū­ti kar­tu. Pa­si­ro­do, tu­rim dau­giau pa­na­šu­mų nei skir­tu­mų.

Džiau­gia­mės tu­rė­da­mi to­kią ga­li­my­bę da­ly­vau­ti šia­me pro­jek­te, pa­siū­ly­ti jau­nuo­liams il­ga­lai­kį pro­ce­są (tie pa­tys jau­nuo­liai da­ly­vau­ja pro­jek­te vi­sus 3 me­tus). Mes, gru­pės va­do­vai, la­biau­siai ma­to­me kiek­vie­no jau­nuo­lio paau­gi­mą per tre­jus me­tus. Atei­nan­čią va­sa­rą mū­sų vėl lau­kia su­si­ti­ki­mas. Ir da­bar jau ne­bė­ra svar­bu kur: Ita­li­ja tai bus ar Lie­tu­va. Mums svar­bu vėl su­si­tik­ti.

Skai­tan­tiems ši­tą straips­nį ir gal­vo­jan­tiems, kaip pa­tek­ti į to­kį pro­jek­tą, at­sa­ky­mas pa­pras­tas – lan­ky­tis Jau­ni­mo cent­re. Vi­si pro­jek­te da­ly­vau­jan­tys jau­nuo­liai yra At­vi­ro­jo jau­ni­mo cent­ro, mo­bi­lio­jo dar­bo su jau­ni­mu Tel­šių ra­jo­ne lan­ky­to­jai.

Ši­ta Lie­tu­vos, Vo­kie­ti­jos, Ita­li­jos ša­lių tri­ju­lė yra tik vie­na ma­ža di­de­lio tarp­tau­ti­nio tink­lo „Ge­ne­ra­tion Eu­ro­pe –The Aca­de­my“ da­lis. To­kių tri­ju­lių yra dau­giau nei 10 iš skir­tin­gų Eu­ro­pos ša­lių. Pro­jek­tas ad­mi­nist­ruo­ja­mas or­ga­ni­za­ci­jos IBB (In­ter­na­tio­na­les Bil­dung­sund­be­geg­nungs­werk), fi­nan­suo­ja­mas pro­gra­mos „Erasmus+“ ir skir­tin­gų Vo­kie­ti­jos mi­nis­te­ri­jų bei fon­dų.

Tel­šių jau­ni­mo cent­ro va­do­vė Sau­le­na PI­LI­TAUS­KAI­TĖ