Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje veikia fotografo Rimgaudo Barauskio paroda „Narindatē“. Joje pristatomas autoriaus asmeninis ryšys su Nerimdaičių kaimo vietovėmis ir „Vienuolyno“ pastatu – vieta, kupina istorijų ir prisiminimų. Fotografijose R. Barauskis fiksuoja ne tik architektūrą ir gamtą, bet ir įamžina žmonių likimus, šviesos žaismą bei nematomą vietovės magiją. Šiame interviu kalbamės apie kūrybos procesą, parodos idėją ir fotografo požiūrį į vietos prasmę.
Rimgaudas Barauskis (g. 1997 m.) – aktyviai veikiantis jaunosios kartos fotografas, kuriam svarbiausia estetinė vaizdo ir turinio vienovė. Jis tiki, kad fotografuojamas objektas tampa prasmingas tiek fotografui, tiek žiūrovui tuomet, kai yra išjaustas vidumi. R. Barauskis baigė naujųjų medijų meno bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete, vėliau studijas tęsė Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakultete pagal Fotografijos ir medijų meno magistro studijų programą. Šiuo metu dirba „Vilnius Tech“ universiteto Architektūros fakultete.
– Kaip apibrėžtum žodį „Narindatē“? Ką jis Tau reiškia asmeniškai?
– „Narindatē“ pirmiausia yra mano sielos namai. Šiame žodyje telpa praeitis, dabartis ir ateitis. Tai mano gimtinė, pievos, pirma mokykla, šeima.
– Parodoje pristatomos fotografijos, sukurtos bakalauro ir magistro studijų metu. Kas paskatino Tave pasirinkti būtent Nerimdaičių „Vienuolyną“ kaip pagrindinį kūrybos objektą, o vėliau – stebėti ir kitas Nerimdaičių vietoves?
– Stiprus asmeninis ryšys su vietove. Noras pamatyti ir užfiksuoti tai, ko galbūt nebėra arba – kas nematoma. „Vienuolynas“ visada buvo labai paslaptingas pastatas, norėjosi pamatyti jį iš arčiau, kažką atrasti, tarsi atverti seną skrynią, kurioje negali žinoti, ką rasi. Vėliau norėjosi pažvelgti į kitus objektus, kurie paslaptingai saulės nušviesti, šešėliuose pranykstantys, tarsi gyvi objektai mane pasikvietė pasikalbėti, tai ir kalbėjomės…
– Kaip studijos Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus dailės akademijoje formavo Tavo požiūrį į fotografiją? Koks buvo Tavo santykis su fotografija iki studijų pradžios?
– Studijų metu tarsi atradau savo matymą – šviesa, šešėliai, kontrastas ir spalvos, atrodo, kad visada matau pasaulį kiek kitaip, net ir žiūrėdamas ne per fotoaparatą. Žinoma, svarbu ne tik techniniai dalykai, nors jie kuria tą pirminį vaizdą, pritraukia žiūrovo akį. Man svarbiausia turinys, ką aš noriu pasakyti, kokią tai kuria vertę šiandien ir ar tai bus prasminga rytoj. Turbūt tai pagrindiniai akcentai, kuriuos įgijau studijų metu. Prieš studijas daugiausia stebėjau ir fotografavau gamtą, įvairius joje vykstančius procesus, teko surengti ir keletą parodų gamtos tema. Žinoma, įvairūs renginiai, bendruomenės šventės, fiksavau įvairias kasdienybės akimirkas.
– Fotografijose užfiksuotos ne tik vietos, bet ir žmonių istorijos. Kaip sekėsi kurti ryšį su vietos gyventojais?
– Jeigu būtų paslaptinga technika, tai galbūt ja pasidalinčiau, bent iš dalies, bet šiuo atveju – tiesiog nuoširdus bendravimas ryšį sukuria. Žinoma, ne per vieną dieną, bet mažame miestelyje visi vieni kitus pažįsta, daugiau ar mažiau. Pavyzdžiui, viena iš užfiksuotų moterų savo buvusiame kambaryje, kuris virto laidojimo namų sale, Virginija Kačinskienė yra mano pirmoji mokytoja. Tai nuo pirmos klasės, galima sakyti, ryšys buvo kuriamas.
– Koks šiuo metu yra „Vienuolyno“ pastato likimas?
– Šiuo metu „Vienuolynas“ yra rekonstruojamas, tiesa, išsaugant architektūrą, kas labiausiai ir džiugina.
– Kaip keitėsi ar vis dar keičiasi Tavo asmeninis ryšys bei požiūris į Nerimdaičių vietoves?
– Mano ryšys su Nerimdaičiais nuolat kinta. Iš pradžių, vaikystėje ši vietovė buvo kaip savaime suprantama kasdienybės dalis, erdvė, kurioje augau, kurioje artimiausi žmonės ir įprasti vaizdai. Vėliau, studijuojant ir gyvenant kitur, Nerimdaičiai tapo tarsi pabėgimo sala nuo miesto triukšmo, į kurią vis norėdavau grįžti. Atotrūkis nuo namų ir jų ilgesys dar labiau sustiprino ryšį, ir ši vieta tapo mano fotografijų, meninių tyrimų objektu. Geras jausmas sugrįžti ir tarsi viską rasti taip, kaip buvo, nors, žinoma, keičiasi žmonės, aplinka, bet kai kurie dalykai išlieka amžinai – tai namų jausmas ir vietos svarba.
– Ekspozicijoje galima išvysti abstrakčių formų žemėlapį. Papasakok, kaip jis formavosi ir ką simbolizuoja?
– Tai Nerimdaičių vietovės žemėlapis, kuris nebūtinai tikslus, bet išlaikantis formą ir simbolizuojantis įvairius vietovėje esančius objektus. Tai magistro studijų metu sukurtas žemėlapis, kuris tarsi vedlys man padėjo keliauti tarp skirtingų objektų, juos stebėti, prie jų sugrįžti, nutolti ir kurti ryšį.
– Kaip apibūdintum šviesos magiją šioje mistinės kelionės erdvėje? Kaip ją jauti pats ir kaip kvieti ją patirti žiūrovą?
– Stiprus ryšys su savimi ir aplinka, vietos reikšmė žmogui, jo egzistencijai – tai man yra šviesos magija, vizualiai susiformuojanti per šešėlio sukuriamą kontrastą su šviesa. Toje šviesoje visko tiek daug, tarsi susijungia praeitis ir dabartis, keista energija. Ir per susitikimą su šviesa yra patiriama tarsi mistinė kelionė, kurioje pajaučiau ir užrašiau istorijas-patirtis, dažnai vedusias mane nežinoma kryptimi. Žiūrovą kviečiu tiesiog keliauti parodoje, o kiek pavyks pajausti – tai individualu.
– Parodoje žiūrovas yra kviečiamas sekti „Vedliu laiko linijomis“, kuriame yra Tavo rašytos istorijos-patirtys tyrinėjant vietovę. Kaip įvardintum, kur ši kelionė Tave atvedė ir ar bus tęsinys?
– Šios kelionės metu siekiau ne sukonstruoti kažką, ko nėra, o pamatyti nematomą gelmę. Manau, kad tai pavyko išjausti vidumi ir pasidalinti šiomis patirtimis. Jaučiu, kad tarsi atvėriau kitą sluoksnį. Paprasti, kasdieniški objektai, kurie iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingi, nušvito kitokia šviesa. Šiuo metu kelionė per vietovę ir atliktas meninis tyrimas atvedė prie sukurtų dviejų minėtų projektų jungties parodoje „Narindatē“. Tęsinys bus, bet koks ir kada, tegul lieka paslaptyje.
Kalbino Emilija GLOBYTĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Loading ...
