Sedoje, Dariaus ir Girėno gatvės 1-uoju numeriu pažymėtas namas neatpažįstamai pasikeitęs. Pastatą renovavo patys gyventojai. Turint galvoje, kad namas – aštuonių butų ir vienas iš jų – socialinis būstas, renovacija kelia pagarbią nuostabą: žmonės susitarė „sumesti“ pinigus bendram labui. Žinant mūsų prieštaringus charakterius, galima suvokti, kad lengva nebuvo. Be to, šiame name buvo ir socialinis būstas, kuriame, baigiant renovaciją, kilo gaisras, žuvo žmogus.
O pats namas Sedoje turi ilgą, gražią ir graudžią istoriją…
Renovacija pastato nesugadino
Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Štakonaitė pasidžiaugė sediškių iniciatyva. Pasak jos, Mažeikiuose renovuotų daugiabučių pastatų daugėja, o štai rajono gyvenvietėse renovacijos procesas dar neprasidėjo.
„Labai džiaugiuosi, kad pirmieji gražintis pradėjo mano gimto miesto žmonės. Juk viskas prasideda nuo susitarimo. Ir jie sugebėjo susitarti“, – sakė architektė.
D. Štakonaitė pasakojo: pastatas senas, pirminis jo projektas, kai namą vertė daugiabučiu, buvo suniokotas. Tuomet, keičiant namo paskirtį, svarbu buvo, kad būtų įrengta kuo daugiau butų. Niekam tada nerūpėjo nei šio statinio architektūros grožis, nei jo istorija.
„Džiaugiuosi, kad namo gyventojai nekeitė išlikusio fasado, medžiagiškumo ir bendros išvaizdos. Namas tvarkingai apkaltas medinėmis lentomis, parinkta akių nerėžianti geltona spalva. Ir Sedoje yra pavyzdžių, kai seną namą apkalė medinėmis, išraitytomis lentomis. Vargu, ar kam gražu tai matyti. Reikia džiaugtis, didžiuotis ir saugoti senąjį namų statybos būdą. Tuo labiau, kad lentų kaina ta pati, tiek kalant tvarkingai – senoviškai, tiek „moderniai“, t. y. bet kaip“, – apibendrino skyriaus vedėja.
Savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus vedėja Rima Podelienė sakė, kad įstatymai reglamentuoja: jeigu pastate yra trys ir daugiau butų, privalo būti įsteigtas valdymo organas.
„Šio namo atveju buvo pasirašyta jungtinės veiklos sutartis, išrinktas žmogus, atsakingas už bendro naudojimo patalpų, objektų priežiūrą, sutartis įregistruota Registrų centre. Norint pradėti namo renovaciją, įgaliotas asmuo privalo organizuoti buto savininkų susirinkimą arbą raštišką apklausą. Jeigu renovacijai pritaria pusė butų savininkų plius vienas, renovacija galima. Tas vienas yra Savivaldybė, kuri paprastai pritaria gyventojų iniciatyvai ir pažangos nestabdo“, – kalbėjo Turto valdymo skyriaus vedėja.
Pritarus penkiems, trys privalėjo paklusti daugumai ir mokėti kiekvienam butui priklausančią dalį. Pastate esantis socialinis butas finansinių problemų žmonėms nekelia – jo dalį moka Savivaldybė.
Baigiantis renovacijai, pastato antrame aukšte esančiame socialiniame bute kilo gaisras, jo metu žuvo žmogus. Išdegė buto vidus, o namo išorė nukentėjo nedaug. Visas išlaidas, susijusias su gaisro sukeltomis pasekmėmis, padengė Savivaldybė.
Linki pasekti pavyzdžiu
Rūpintis renovacija namo savininkai įgaliojo Liudą Samauskienę. Ji sakė jaučianti atsakomybę už visus namo gyventojus ir kartu visais jais pasitikinti.
„Dar nesame įpratę prie bendrų veiklų, bet tai, ką kartu padarėme, džiugina. Kol susitarėme, visko buvo: ir pykčio, ir barnių, ir atsisakymų. Kai prasidėjo darbai, kai namas ėmė gražėti, sutiko ir prieštaraujantys“, – pasakojo sediškė.
Ji sakė visą laiką jautusi aktyvų šio namo gyventojos Ingos Simėnienės palaikymą: „ Ji labai organizuota, darbšti, tvarkinga. Su tokiais žmonėmis kalnus gali nuversti.“
Pati I. Simėnienė jau galvoja apie tai, kaip pagražės aplinka: „Jau matau, kaip pavasarį tvarkysim aplinką, sėsim žolę ir sodinsim hortenzijas. Mūsų gražiai atsinaujinęs namas papuoš Sedą. Labai norėčiau, kad ir kiti namai pasektų mūsų pavyzdžiu.“
Moteris neabejojo tuo, kas lemia bet kokios geros idėjos sėkmę: svarbu patikėti tikslu ir eiti iki galo.
„Visada bus prieštaraujančiųjų, visada bus abejingųjų, bet, kai pradedi daryti, viskas ir pasidaro. Kiek galima buvo gyventi aptriušusiame, apleistame name?“ – kalbėjo I. Simėnienė.
Namo istorijos pradžia
Šį namą Sedoje statė garsus tarpukario gydytojas Samuelis Sauchatas. Kada tiksliai namas statytas, duomenų neradau. Tik yra žinoma, kad jis buvo pastatytas gydytojo praktika besiverčiančio žmogaus. Mat name būta ir gydytojo kabineto, ir operacinės, ir palatų su slaugymo lovomis.
Antrame aukšte buvo įrengtas butas tarnaitei ir jos šeimai. Kadangi namas planuotas kaip daugiafunkcis pastatas, tai visų patogumui ir privatumui išsaugoti buvo įrengti keturi įėjimai. Vienas jų – su gražiomis stiklinėmis gonkomis, kiti įėjimai irgi turėjo gonkeles, tik daugiau į priemenę panašias…
Dabar jau neaišku, iš kurio namo galo per gonkas įeidavo šeimos nariai į savo gyvenamas patalpas, per kurias gonkas vaikščiojo pacientai, bet yra išlikę laiptai į antrą aukštą, kur iš kiemo pusės įeidavo tarnaitė ir jos šeimyna. Per visą namo ilgį, matyt, ėjo platus koridorius.
S. Sauchatas gimė 1893 m. Vilniuje, Kazanės universitete baigė medicinos mokslus. Trejus metus jis dirbo karo gydytoju, o 1920-aisiais grįžo į Lietuvą.
Kada medikas atvažiavo į Sedą, nėra žinoma, bet istorikas Paulius Šverebas rašė, kad 1935 m. gyd. S. Sauchatas diagnozavo tuberkuliozę Sedos vidurinės mokyklos mokiniui Vytautui Mačerniui. Jis dirbo mokyklos gydytoju ir vertėsi privačia praktika. Buvo laikomas labai geru gydytoju.
Atėjus vokiečiams, nuo sušaudymo S. Sauchatą išgebėjo jį paslėpęs Žemaičių Kalvarijos kunigas Klemensas Kačergis, vėliau šią pareigą perdavęs kunigui Vladislovui Polonskiui.
Po karo S. Sauchatas su šeima apsigyveno Panevėžyje, kur vertėsi gydytojo praktika.
Iš daktaro namo – daugiabutis
Po Antrojo pasaulinio karo Seda tapo rajono centru. Sukurtos rajono centro administracijai reikalingos įstaigos. Trūko butų. Nacionalizuoti privatūs pastatai buvo paversti daugiabučiais namais, trūko patalpų ir steigiamoms įstaigoms.
Nacionalizuotas S. Sauchato namas greitai pakeitė savo paskirtį. Jame buvo įkurtas Sedos rajono finansų skyrius, šalia apgyvendintas ir ten dirbęs Džiugas su šeima. Jau nėra Sedoje nė vieno iš pirmųjų, gyvenusių dar vaistais kvepiančiame name. Nepavyko rasti nė vieno, kuris papasakotų, kaip keitėsi namo vidaus planavimas.
Vytautas Jasmontas, dabar gyvenantis Mažeikiuose, prisimena, kad koridorius buvo padalytas į dvi dalis. Vienas ėjo kiaurai per visą namą, o antras buvo vienu galu užkaltas. Tame užkaltu galu koridoriuje kiekvienam butui buvo padalintos mėigos, kuriose žmonės laikė bulves, morkas – kas ko turėjo.
V. Jasmontas dar prisimena, kad iš Mažeikių gatvės pusės, per vidurį namo, buvo durys. Jasmontų šeima rodė kiną kitoje gatvės pusėje, tai į darbą visada ėjo tiesiai. (Apie kino teatrą Sedoje ir Jasmontus dar pakalbėsime atskirai.)
Vyresnio amžiaus sediškiai puikiai prisimena Vacę Antanavičienę, gyvenusią iš namo galo (dabar V. Gadono gatvė, tada – Pionierių). Tuomet dar buvo išlikusios stiklinės gonkos, pro kurias pas ją vaikščiojo klientai. Mat Vacė buvo ir fotografė, ir plaukų prizuotoja.
Aleksas Markušenka prisimena: buvo velnio nešta ir pamesta. Apie šitą moterį išgirdau daug spalvotų atsiminimų. Ji turėjusi tarnaitę, kuri jai tvarkė namus, skalbė ir lygino… O tas lyginimas buvęs ne šiaip sau: reikėjo patalynę lyginti iš abiejų pusių! Rankšluosčiai, staltiesės ir staltiesėlės turėjo būti pakrakmolyti ir išlyginti – kaip ledas.
V. Antanavičienės butas buvo didelis. Ten tilpo ir tamsi būdelė nuotraukoms ryškinti, ir foto ateljė, ir salionas, ir tarnaitės kambarys. Vacė turėjo ir „Moskvičių“, kurį pati vairavo. Tiesa, į Sedą iš Alsėdžių ji atvažiavo kaip Šarvienė, bet Šiauliuose turėjusi Antanavičių, kurio Sedoje niekas neatmena. Vacė labai mėgusi puoštis ir namai jos visokių pacackų buvę pilni.
Fotografuoti ją buvo išmokęs vyras – geriausias Alsėdžių fotografas, kuris mokėjęs esperanto kalbą ir labai mėgęs keliauti. Pas Antanavičienę lange iš Mažeikių gatvės pusės buvo iškaba ir stendas su nuotraukų pavyzdžiais. Iš Sedos ji išsikraustė į Birštoną.
Įstaigų nebeliko, tik gyvenamasis būstas
Kai 1959 m. Sedos rajonas buvo panaikintas, kartu su įstaigomis į Mažeikius išsikėlė ir žmonės.
S. Sauchato name vėl buvo atliktas vidaus remontas. Nebereikėjo įstaigų. Antanavičienės gale, nugriovus gonkas, buvo įrengtas dar vienas butas, kitas – iš kito galo. Nebeliko per visą namą ėjusio koridoriaus. Namas pasidarė toks, koks dabar yra: iš abiejų galų – po dvejas duris ir iš kiemo pusės durys. Tik tuo laiku dar buvo durys ir iš gatvės. Kada ir kodėl jos buvo panaikintos, niekas neatsimena.
Antro aukšto palėpėje žmonės įsirenginėjo sandėliukus, o visa tuščia erdvė – rūbų džiovykla. Tiesa, Sauchatų laikais, salkų stogelis buvo puošnesnis – dvišlaitis.
Žmonių atmintis nėra patikima. Bet, kai klausi daug žmonių ir nors išgirsti prieštaringų atsiminimų, bendras vaizdas vis tiek susidaro. Jau galėčiau išvardyti ir daugybę šeimų, ten gyvenusių. Kiekvienas žmogus pasakojo apie savo laiką. Ir tik retam rūpi prieš jį gyvenę…
Genoveita GRICIENĖ
Nuotr. Ingos SIMĖNIENĖS ir iš asmeninio archyvo
Loading ...
