Mū­sų mi­si­ja: tar­nau­ti ir kur­ti

Šie­met Tel­šių Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­ja, pir­mo­ji Lie­tu­vo­je ka­ta­li­kiš­ka mo­kyk­la po Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, šven­čia 35-erių me­tų ju­bi­lie­jų. Mi­nint šią su­kak­tį spa­lio 20 die­ną vy­ko šven­ti­niai ren­gi­niai.

Pir­miau­sia jau­kio­je kop­ly­čio­je bu­vęs gim­na­zi­jos ka­pe­lio­nas ku­ni­gas Ri­man­tas Gud­lin­kis, kon­ce­leb­ruo­jant da­bar­ti­niam ka­pe­lio­nui ku­ni­gui sa­le­zie­čiui Mas­si­mo Bian­co, pa­tar­nau­jant Tel­šių vys­ku­po Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos klie­ri­kams, au­ko­jo šv. Mi­šias už vi­są bu­vu­sią ir esa­mą mo­kyk­los bend­ruo­me­nę. Kreip­da­ma­sis į ti­kin­čiuo­sius ku­ni­gas Ri­man­tas iš­sa­kė min­tį, kad svar­bu kiek­vie­nam ne kuo dau­giau tu­rė­ti, o bū­ti žmo­giš­kam, bū­ti tie­siog žmo­gu­mi. Per li­tur­gi­nes apei­gas, var­go­nininkau­jant ti­ky­bos mo­ky­to­jai Re­gi­nai Kum­žie­nei, iš vi­sų su­si­rin­ku­sių­jų lū­pų švel­niai skam­bė­jo gies­mių žo­džiai…

Po apeigų mokyklos ak­tų sa­lė­je vy­ko dis­ku­si­ja ,,Ka­ta­li­kiš­kos gim­na­zi­jos mi­si­ja: tar­nau­ti ir kur­ti“, ku­rio­je da­ly­va­vo gar­būs sve­čiai: vie­na iš gim­na­zi­jos įkū­rė­jų, pir­mo­ji di­rek­to­rė An­ge­lė Rau­die­nė, 1997 me­tais pa­skir­tas gim­na­zi­jos ka­pe­lio­nu ku­ni­gas R. Gud­lin­kis, be­veik tris de­šimt­me­čius di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ir mo­ky­to­ja dir­bu­si Ele­na Mar­tin­kie­nė, mo­ki­nių ma­mos As­ta Šim­ke­vi­čie­nė, Li­na Bart­ni­kie­nė, prieš 10 me­tų mo­kyk­lą bai­gę mo­ki­niai Mo­ni­ka ir Ro­kas. Jie vi­si da­li­no­si įvai­riau­siais pri­si­mi­ni­mais iš praei­ties. O sa­vo min­tis apie da­bar­ti­nę gim­na­zi­ją iš­sa­kė di­rek­to­rius Ro­ber­tas Ežers­kis, ka­pe­lio­nas sa­le­zie­tis Mas­si­mo Bian­co, vaiz­do įra­šą iš Ro­mos at­siun­tė sa­le­zie­tis ku­ni­gas Oli­ve­ris, taip pat mo­ky­to­ja So­na­ta Kra­saus­kie­nė, mo­ki­nių pre­zi­den­tė Da­ri­ja Ur­nė­žiu­tė, Ia kla­sės mo­ki­nys Vy­kin­tas Luk­šas. Sa­vo min­ti­mis pa­si­da­li­no ir 50-uo­sius me­tus mo­ky­to­ja dir­ban­ti Bi­ru­tė Nar­mon­tie­nė, ir se­mi­na­ris­tas, bu­vęs Kau­no jė­zui­tų gim­na­zi­jos mo­ki­nys Li­nas. Dis­ku­si­ją apie gim­na­zi­jos praei­tį, da­bar­tį ir atei­tį mo­de­ra­vo di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Li­na Mic­ke­vi­čie­nė ir lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Kris­ti­na Ežers­kie­nė.

Pri­si­min­ta, kad 1990 me­tais bū­re­lis mo­ky­to­jų ir šiek tiek dau­giau kaip 300 mo­ki­nių, pa­ra­gin­ti vys­ku­po An­ta­no Vai­čiaus, su­si­bū­rė į gra­žų ko­lek­ty­vą ir vie­šai pri­si­pa­ži­no – mes ka­ta­li­kai! Ta­da, vos at­ga­vus Nep­rik­lau­so­my­bę, ka­ta­li­kiš­ka mo­kyk­la bu­vo tie­siog di­džiu­lis ste­buk­las, vi­lian­tis, kad ka­ta­li­kiš­ka ta­pa­ty­bė bus ne tik žo­džiai, bet ir gy­va mo­kyk­los dva­sia. Kū­rė­jai ma­tė jos atei­tį. Jų vil­tys iš tie­sų iš­si­pil­dė. Šian­dien ji gy­va ir yra ra­jo­ne di­džiau­sia mo­kyk­la, ku­rio­je mo­ko­si 630 mo­ki­nių, dir­ba vi­sas bū­rys pe­da­go­gų, ki­tų dar­buo­to­jų. Ji su­tei­kia ne tik aka­de­mi­nių ži­nių, bet jo­je vi­sa­da di­de­lis dė­me­sys ski­ria­mas dva­si­niam – šir­dies – ug­dy­mui, ku­rio svar­biau­sia at­ra­ma – ti­kė­ji­mas. Šio­je sri­ty­je mo­kyk­la stip­ri, nes tu­ri pa­gal­bi­nin­kus – ku­ni­gus sa­le­zie­čius Mas­si­mo Bian­co ir Rya­ną Oli­ve­rį, ku­rie nuo­lat rū­pi­na­si vi­sos bend­ruo­me­nės dva­si­niu gy­ve­ni­mu.

Dis­ku­si­jos sve­čiai pri­si­mi­nė, kad pir­mai­siais gy­va­vi­mo me­tais sun­ko­kai se­kė­si kur­ti bend­rys­tę, ne­tu­rė­jo dva­si­nio pa­ma­to, bu­vo sun­ki ir ma­te­ria­li­nė ba­zė, nes ne­bu­vo ak­tų sa­lės, kop­ly­čios, rei­kė­jo gal­vo­ti, iš kur gau­ti lė­šų, bet ta­da bu­vo di­de­lis no­ras kur­ti, gal­vo­je su­ko­si dau­gy­bė nau­jų idė­jų. Me­tams bė­gant, pa­de­dant už­sie­nio ša­lių rė­mė­jams, mo­ki­nių tė­ve­liams ir ki­tiems rė­mė­jams, bu­vo pa­sta­ty­tas prie­sta­tas, ku­ria­me įkur­ta ir ak­tų sa­lė, ir kop­ly­čia, ir bib­lio­te­ka. Ly­gi­nant praei­tį su da­bar­ti­mi, jos ski­ria­si. Da­bar ma­te­ria­li­nė ba­zė ga­na stip­ri, bet sun­kiau iš­lai­ky­ti ti­kė­ji­mą, sun­kiau au­gin­ti ti­kin­tį jau­ną žmo­gų, trokš­tan­tį švie­sos. Ta­čiau šian­dien mo­kyk­lo­je mo­ko­si ne­ma­žai ti­kin­čių vai­kų ir ši mo­kyk­la, anot dis­ku­si­jo­je da­ly­va­vu­sių ma­mų As­tos ir Li­nos, pa­tei­si­na ir jų, ir jų vai­kų lū­kes­čius, nes ji yra ka­ta­li­kiš­kos šei­mos gy­ve­ni­mo, šei­mos ver­ty­bių tą­sa, ir nė kar­to ne­sua­be­jo­ta dėl ug­dy­mo įstai­gos pa­si­rin­ki­mo.

La­bai svar­bu, kad ti­kė­ji­mas iš­lik­tų vi­sos bend­ruo­me­nės at­ra­ma, – kal­bė­da­mi apie mo­kyk­los atei­tį pa­brė­žė dis­ku­si­jos da­ly­viai. Jie pa­ta­rė no­rint pa­tiems bū­ti švie­siems ir au­gin­ti trokš­tan­čius švie­sos vai­kus kvies­ti kul­tū­ros žmo­nes, or­ga­ni­zuo­ti įvai­riau­sius su­si­ti­ki­mus ir to­liau di­džiu­lį dė­me­sį skir­ti dva­si­niams da­ly­kams, nes šio­je mo­kyk­lo­je, be ži­nių su­tei­ki­mo, ir to­liau tu­ri iš­lik­ti svar­biau­sias – šir­dies – ug­dy­mas. Tik bend­rau­da­mas, jaus­da­mas suau­gu­sio žmo­gaus dė­me­sį ir mei­lę vai­kas jo­je jau­čia­si ir jau­sis sau­gus. Tad bū­ti šios bend­ruo­me­nės da­li­mi – mo­ky­to­ju – di­de­lė at­sa­ko­my­bė.

Mo­ky­to­ja Gra­ži­na NAR­MON­TIE­NĖ