Mo­ky­to­ja Ingrida Vait­ke­vi­čienė: „Mo­kyk­la ir moks­lo vertė yra mūsų pa­čių at­spin­dys“

Feis­bu­ko „Tel­šių ŽI­NIŲ“ rub­ri­ko­je „Ho­ros­ko­pai“ pa­prašė­me skai­ty­tojų pa­si­ūly­ti, su ko­kiu po Mer­gelės ženk­lu gi­mu­siu žmo­gu­mi galė­tu­me pa­reng­ti in­ter­viu. Ka­dan­gi rugsė­jis neat­sie­ja­mas nuo mo­ki­nių, mo­ky­tojų ir mo­kyklų, su­laukę siū­ly­mo pa­kal­bin­ti rugsė­jo 16-ąją gim­ta­dienį šven­čian­čią Tel­šių „Džiu­go“ gim­na­zi­jos anglų kalbos mo­ky­toją Ing­ridą Vait­ke­vi­čienę, taip ir pa­darė­me.

Ing­ri­da – ak­ty­vi, mo­ki­nių my­li­ma mo­ky­to­ja ir auklė­to­ja, kas­dien ne tik mo­kan­ti, bet ir pa­de­dan­ti jau­niems žmonėms drąsiau pa­žin­ti pa­saulį.

Su mo­ky­to­ja kal­bamės apie pe­da­go­go pro­fe­siją, šiuo­lai­ki­nius mo­ki­nius, anglų kal­bos svarbą, šeimą, lais­va­laikį ir ne­tikėtą pa­žintį su ma­dos pa­sau­liu.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve.

– Pir­miau­sia esu gy­ve­ni­mu be­si­džiau­gian­ti mo­te­ris, at­vi­ra nau­joms ga­li­mybėms, iššū­kiams ir ati­džiai be­si­ren­kan­ti, kam skir­ti sa­vo laiką. Gi­miau ir užau­gau Šiau­liuo­se, mo­kiau­si ir bai­giau Šiau­lių Lie­po­rių gim­na­ziją. Stu­di­joms pa­si­rin­kau Vil­niaus uni­ver­si­te­te anglų fi­lo­lo­gi­jos pro­gramą. Džiau­giuo­si, kad ma­no klasės drau­gai bu­vo mo­ty­vuo­ti, am­bi­cin­gi ir tarp mūsų vi­suo­met bu­vo svei­ka kon­ku­ren­ci­ja sie­kiant kuo aukš­tes­nių re­zul­tatų. Tad lem­tingą sto­ji­mo aki­mirką turė­jo­me laisvę rink­tis mes, o ne mus.

– Kaip pa­si­rin­ko­te mo­ky­to­jo pro­fe­siją?

– Dėl mo­ky­to­ja­vi­mo, tai prie­šin­gai – vi­suo­met stu­di­juo­da­ma sa­ky­da­vau, kad mo­kyk­lo­je ne­dirb­siu (juo­kia­si). Bet kas, tik ne mo­kyk­la! Jau už­te­ko šei­mo­je ma­mos pe­da­gogės, ma­čiau, kiek šis dar­bas rei­ka­lau­ja at­si­da­vi­mo, lai­ko ir pa­si­ruo­ši­mo. O dar tik ką bu­vau ir pa­ti pa­li­ku­si mo­kyk­los suolą. Ir ma­no pro­fe­sinės veik­los ke­lias jau bu­vo be­kryps­tan­tis ver­timų link, dir­bau ra­di­jo sto­ty­je laidų vedė­ja, ta­čiau at­lik­da­ma pra­ktiką stu­dijų me­tu iš­vy­dau mo­kyklą „ki­to­je švie­so­je“, ki­tu kam­pu ir dar­bas su gim­na­zis­tais (vy­res­nių kla­sių mo­ki­niais) turbūt už­ka­bi­no. Ir be­pro­tiš­kai tuo džiau­giuo­si, nes sa­vo dar­be ma­tau be­ga­linę pra­smę, tu­riu laisvę nuo­lat to­bu­lin­tis ir mėgau­juo­si dirb­da­ma su jau­ni­mu. O man tai la­bai svar­bu, nemėgs­tu ru­ti­nos ir jau­čiu be­ga­linį ma­lo­numą bend­rau­da­ma su mo­ki­niais – jie ma­ne taip pat mo­ko.

– Kodėl pa­si­rin­ko­te anglų kalbą?

– Mo­kiau­si gim­na­zi­jo­je, ku­rio­je anglų kal­bos dėsty­mas bu­vo su­stip­rin­tas nuo pra­di­nių kla­sių. Įta­kos turė­jo ir nuo­sta­bios anglų kal­bos mo­ky­to­jos, ku­rios man dėstė, plius tai da­ly­kas, ku­ris at­ve­ria ke­lius į pa­saulį ir leid­žia man domė­tis bet ko­kia sri­ti­mi, ne­sta­to į rėmus. O stu­di­juo­da­ma anglų fi­lo­lo­giją ne­bu­vau spraud­žia­ma į pe­da­go­giką, ma­no kur­so drau­gai pa­skli­do po įvai­rias sri­tis, ti­ko pla­tus sa­vo ži­nių pri­tai­ky­mo pro­fi­lis ir ga­li­mybė ma­gist­ro stu­di­jo­mis ner­ti, kur tik šir­dis geid­žia, ir įgy­ti pa­pil­do­mas kom­pe­ten­ci­jas.

– Kiek metų jau dir­ba­te mo­kyk­lo­je? Kaip ji pa­si­keitė?

– Šie­met ma­no pro­fe­si­nis 20 m. ju­bi­lie­jus, ir kiek­vie­ni me­tai yra ne­įkai­no­ja­ma pa­tir­tis ir do­va­na. Kei­čia­si ne tik mo­kyk­la, grei­čiau mes pa­tys, mo­ky­to­jai, ir mo­ki­niai, men­ta­li­te­tas, prio­ri­te­tai, šeimų po­žiū­ris į moks­lo ga­lią. Ne­ver­tin­čiau griež­tai nei­gia­mai ar tei­gia­mai, nes mo­kyk­la ir moks­lo vertė yra mūsų pa­čių at­spin­dys.

– Kas dar­be Jums tei­kia džiaugs­mo? Kas sun­kiau­sia?

– Ir mo­ki­niams drąsiai sa­kau, kad į darbą vyks­tu su šyp­se­na, nėra dep­re­sy­vių pir­ma­die­nių, ir pa­ke­liui ap­gal­vo­da­ma stra­te­gi­jas bei idė­jas, kaip įval­dy­da­mi anglų kalbą pa­mai­tin­si­me norą bend­rau­ti ir smal­sumą at­ras­ti nau­jas ži­nias. Ma­no „ark­liu­kas“, kad anglų kal­ba yra priei­na­mi in­for­ma­ci­jos ir ži­nių klo­dai. Sun­kiau­sia… nėra nie­ko sun­kaus, jei my­li tai, ką da­rai, ir tuo mėgau­jie­si. Net kai pa­ste­biu mo­ki­nių „pa­sėdimą“ ar men­kesnę mo­ty­va­ciją nuo­sek­liam dar­bui, ti­kiu, kad ir tai praeis, vi­sus kar­tais iš­tin­ka gy­ve­ni­mas, svar­bu turė­ti tikslą. Mūsų dar­be, kaip ir gy­ve­ni­me, yra daug kas­dienės bui­ties, pa­si­kar­to­jan­čio pra­kti­nio dar­bo, bet sėkmė ir re­zul­ta­tas my­li išt­ver­min­giau­sius.

– Kaip Jums pa­vyks­ta už­megz­ti ryšį su jau­nais žmonė­mis?

– Ne­ro­man­ti­zuo­siu, su vie­nais pa­vyks­ta, su ki­tais ap­si­ri­bo­ja­me da­ly­kiš­ku san­ty­kiu. Kai su mo­ki­niais dir­bi ilgą laiką ir re­gu­lia­riai su­si­tin­ki 3–4 kar­tus sa­vaitė­je, tai kaip šei­mo­je – būna ir tai­kos dienų, ir lai­ku ir vie­to­je pa­stabą ten­ka duo­ti, o ne kiek­vie­nas jau­nas žmo­gus su­vo­kia, kad ne as­me­nybę kri­ti­kuo­ji, bet jo konk­retų el­gesį ar darbą. Iš­moks­ta­me bend­rau­ti, su­si­kalbė­ti šir­di­mis, o ne pa­kel­tais bal­sais. Gal tie­sa pa­pras­ta, kad ne­si­sten­giu pa­tai­kau­ti ar įtik­ti kiek­vie­nam, ne­su „auk­so mo­ne­ta“, manęs ne­pri­va­lo mylė­ti ar mėgti.

Man as­me­niš­kai svar­bus ob­jek­ty­vu­mas, bran­gi­nu ir pa­ste­biu pa­stan­gas, ge­ra­no­riš­kumą. Kiek­vie­nas mo­ki­nys yra uni­ka­lus, ver­tas pa­gar­bos ir svar­bus. Ma­no mo­ki­niai yra as­me­nybės, ir drau­ge mes ga­li­me kal­nus nu­vers­ti.

– Koks, Jūsų aki­mis, yra šian­die­ni­nis gim­na­zis­tas?

– Sudė­tin­ga nu­pieš­ti uni­ver­salų po­rtretą. Mūsų gim­na­zis­tai la­bai kei­čia­si per tuos ket­ve­rius me­tus, ku­riais dir­ba­me drau­ge. Net vie­no­je klasė­je ar grupė­je vi­sa pa­letė as­me­ny­bių, cha­rak­te­rių ir po­rei­kių. Nuo maiš­tau­jan­čio paaug­lio au­ga­me iki kūry­bin­go jau­no suau­gu­sio­jo ir, prie­šin­gai, atei­na džiu­gi­nan­tys sąmo­nin­gi, smalsūs ir darbštūs mo­ki­niai, ku­rie tu­ri am­bi­cingų tikslų ir nu­si­teikę mak­si­ma­liai su­ger­ti vi­sa, kuo ga­li pa­si­da­lin­ti, ir no­riai mo­ko­si pa­gal jiems pa­ren­ka­mus me­to­dus.

– Ko­kiais būdais sten­giatės su­do­min­ti mo­ki­nius anglų kal­ba?

– Nuo­lat ak­cen­tuo­ju, kad jie yra pa­sau­lio pi­lie­čiai, mo­komės iš ak­tua­lijų, ap­ta­ria­me karš­čiau­sius įvy­kius, todėl dėstomų temų tu­ri­niui at­nau­jin­ti ieš­kau nūdie­nos ak­tua­lijų. Tai ir ma­ne ver­čia nuo­lat sek­ti pa­sau­lio nau­jie­nas, kultū­ros įvy­kius, jaunų žmo­nių ak­tua­li­jas, tai kaip jau­nystės elik­sy­ras.

– Kas Jums svar­biau – la­bai ge­ras pa­žy­mys ar nuo­šird­žios mo­ki­nio pa­stan­gos?

– Vie­na­reikš­miš­kai – mo­ki­nio pa­stan­gos. Daž­nai ma­tai, kad gau­tas vi­du­ti­nis ar vos tei­gia­mas įver­ti­ni­mas mo­ki­niui tei­kia dau­giau džiaugs­mo nei mak­si­ma­lus įver­ti­ni­mas, ar­ba su­vo­ki, koks ke­lias nuei­tas drau­ge ar sa­va­ran­kiš­kai, kad bent mi­ni­ma­lus au­gi­mas įvyktų. Be­je, dirb­ti­nio in­te­lek­to ka­ra­lia­vi­mo lai­ku žo­dis „nuo­šir­dus“ aso­ci­juo­ja­si su sąži­nin­gu­mu. O jei dar pri­dėsi­me nuo­seklų darbą, tai tos pa­stan­gos duo­da ir re­zul­tatą. Mo­ki­nių ne­rei­tin­guo­ju pa­gal pa­žy­mius, bet jų ir ne­nu­ver­ti­nu, pa­si­ma­ta­vi­mo kri­te­ri­jus tu­ri būti.

– Kodėl šiuo­lai­ki­niam žmo­gui svar­bu mokė­ti anglų kalbą?

– Anglų kal­ba yra til­tas į glo­balų pa­saulį, tarp­tau­ti­nes ob­jek­ty­vias ži­nias, rak­tas į ga­li­mybę mo­ky­tis už­sie­nio ša­ly­je ar kitų kalbų ir, svar­biau­sia, bend­ra­vi­mas su kitų tautų žmonė­mis. XXI a. anglų kal­ba yra pri­va­lo­ma, tai net nėra pa­si­rin­ki­mas. Kal­ba yra ga­lin­gas įran­kis – ji ga­li ir nu­ties­ti, ir su­de­gin­ti til­tus, ga­li su­klai­din­ti ir ma­ni­pu­liuo­ti. Gebė­da­mi per­pras­ti in­for­ma­ciją anglų kal­ba mo­ki­niai tu­ri uni­ka­lią ga­li­mybę iš­girs­ti iš pirmų lūpų, taip ma­žiau klai­di­ni­mo ir įta­kos da­ry­mo, la­vi­na­mas kri­ti­nis mąsty­mas.

– Ko la­biau­siai bi­jo anglų kal­bos be­si­mo­kan­tys žmonės (ne­būti­nai apie mo­ki­nius)? Kas pa­de­da mo­ky­tis kalbų?

– Kla­si­ka – žmonės ne­ži­no, nuo ko pra­dėti, ar­ba bi­jo klys­ti. Turbūt vei­kia per­fek­cio­niz­mas ar­ba sa­vik­ri­ti­ka, ta­čiau jau­ni žmonės yra drąses­ni, jie ban­do, pa­tai­so sa­ve ir to­liau bend­rau­ja. Vi­sos baimės yra įvei­kia­mos žiū­rint joms į akis. Jei tik ga­li­te sau pa­do­va­no­ti to­kią pra­bangą, pui­kiau­sia pra­kti­ka iš­vyk­ti į ang­la­kalbę šalį ir „įmes­ti“ sa­ve į si­tua­ciją, kai ki­to pa­si­rin­ki­mo nėra, nors lai­ki­nai nu­sto­ti mąsty­ti lie­tu­viš­kai – mu­zi­ka, te­le­vi­zi­ja, li­te­ratū­ra, bend­ra­vi­mas… vis­kas anglų kal­ba.

Sa­vo mo­ki­niams vi­suo­met juo­kiuo­si, kad 11 metų nuo­sek­liai be­si­mo­kant ga­li­ma meist­riš­kai įval­dy­ti bet ką, vis­kas pri­klau­so nuo as­me­ni­nių pa­stangų. Tad teo­riš­kai mūsų vi­si gim­na­zis­tai galėtų anglų kalbą mokė­ti aukš­čiau­siu ly­giu, jei tik to norėtų ir dirbtų pa­gal mo­ky­tojų pla­nus.

O šiaip yra pui­kių kursų, pro­gramė­lių iš­ma­niuo­siuo­se te­le­fo­nuo­se. Mes gy­ve­na­me lai­ku, kai tas, kas no­ri, ran­da būdų ir prie­mo­nių mo­ky­tis už­sie­nio kalbos.

– Kaip ver­ti­na­te da­bar­tinę Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­temą?

– Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­temą ma­tau kaip nuo­lat be­si­kei­čian­čią ir ge­riau­sių spren­dimų paieš­ko­se. Neiš­ven­gia­ma sku­bo­tu­mo, klaidų, bet ir at­ra­dimų. Mo­kyk­lo­se pa­ste­biu įvai­rių po­zi­ty­vių ini­cia­tyvų – dau­giau dėme­sio ban­do­ma skir­ti mo­ki­nių in­di­vi­dua­lu­mui, emo­ci­nei ge­ro­vei, įvai­res­niems mo­ky­mo­si būdams ir bend­ra­dar­bia­vi­mui. Ar vis­kas pa­vyks­ta? Įvai­riai – vals­ty­binė­je mo­kyk­lo­je vis dar dir­ba­ma di­delė­se klasė­se, o kur masė, ten sun­kiau pa­stebė­ti kiek­vieną ir skir­ti de­ramą dėmesį. Ma­nau, kad svar­biau­sia iš­lai­ky­ti at­vi­rumą po­ky­čiams ir ieš­ko­ti spren­dimų, ku­rie ge­riau­siai at­lieptų tiek mo­ki­nių, tiek mo­ky­tojų po­rei­kius.

– Ko­kią norė­tumė­te ma­ty­ti atei­ties mo­kyklą?

– Realūs žmonės mo­ky­to­jai, o ne ek­ra­nuo­se dėstan­tys masėms lek­to­riai ar dirb­ti­nio in­te­lek­to su­ge­ne­ruo­ti pro­fi­liai, ir smalsūs moks­lui bei darbštūs mo­ki­niai. Žmo­gui rei­kia žmo­gaus. Ma­žiau eg­za­minų stre­so, dau­giau kri­ti­nio mąsty­mo, bet ne faktų ka­li­mo. O vi­sa ki­ta ga­li būti su­bjek­ty­vu, sie­nos, prie­monės, bu­ta­fo­ri­ja.

Na, ir būtų nuo­sta­bu, jei mūsų mo­kyk­los būtų fi­nan­siš­kai pa­jėgios la­vin­ti mo­ki­nius rea­lio­se fi­nan­suo­ja­mo­se ke­lionė­se, edu­ka­ci­jo­se. Mo­kyk­la be sienų bet ku­ria­me pa­sau­lio taš­ke. Juk pa­sva­jo­ti ga­li­ma…

– Jei vie­nai die­nai ap­si­keis­tumė­te vie­to­mis su sa­vo mo­ki­niais, ką pa­da­ry­tumė­te?

– Jei su­si­keis­tu­me po­zi­ci­jo­mis, drąsiai dis­ku­tuo­čiau, ati­džiai klau­sy­čiau ir siū­ly­čiau idė­jas, ne­bi­jo­čiau reikš­ti nuo­monės ir būčiau at­vi­ra mo­ky­tis naujų da­lykų. Ir pa­si­bai­gus pa­mo­kai pa­dėko­čiau kiek­vie­nam mo­ky­to­jui, nes ge­ras žo­dis nie­ko ne­kai­nuo­ja, bet yra ne­įkai­no­ja­mos vertės ir pa­de­da kur­ti bend­ra­dar­bia­vi­mo at­mos­ferą. Kaip mo­ky­to­ja re­gu­lia­riai sten­giuo­si vyk­ti į se­mi­na­rus, mo­ky­mus, nes mėgau­juo­si nors trum­pam užė­mu­si mo­ki­nio po­zi­ciją ir at­ras­da­ma nau­jas idė­jas, me­to­dus, ži­nias. Tad mo­ki­ne tu­riu ga­li­mybę pa­būti.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie savo šeimą.

– Šei­ma yra ra­mybės, pa­sto­vu­mo ir vil­ties uos­tas. Ji be kon­ku­ren­ci­jos yra vis­ko esmė, nes tai jau vi­sas būrys sie­lai ar­timų žmo­nių: tėvai, vy­ras, duk­ros ir mūsų au­gin­tinė bi­šonė. Šiuo me­tu dvynės duk­ros stu­di­juo­ja Vil­niaus uni­ver­si­te­te, džiau­giamės, kad pa­si­rin­ko mūsų su vy­ru „Al­ma ma­ter“. Vy­ro tei­si­nin­ko lo­gi­ka, ra­cio­na­lu­mas ir rim­tis pui­kiai de­ra su ma­no kaip hu­ma­ni­tarės ko­mu­ni­ka­bi­lu­mu, lanks­tu­mu ir po­rei­kiu būti tarp žmo­nių. Na, o mūsų ma­žo­ji au­gin­tinė yra ge­ru­mo ir meilės švie­su­lys.

Dar yra mūsų did­žio­ji šei­ma, tai vi­si 26 auklė­ja­mo­sios klasės mo­ki­niai, be­pro­tiš­kai cha­rak­te­rin­gi, uni­kalūs ir nuo­širdūs, už ku­rių kiek­vieną džiau­giuo­si kaip savą vaiką ir širdį skau­da, kai juos ka­muo­ja liū­de­sys. O kiek jau mo­ki­nių iš­leis­ta į pa­saulį… Dau­gia­vaikė šei­ma (juo­kia­si).

– Kaip mėgsta­te leis­ti lais­va­laikį? Ko­kių po­mėgių tu­ri­te?

– Iš tiesų la­bai bran­gi­nu laiką sau ir po­mėgiams. Daug skai­tau, ta­pau pa­gal skai­čius, mėgstu na­ge­lius su­kiš­ti į žemę, ke­lionės, nau­ji kraš­tai, lai­kas su draugė­mis, spor­tas, kultū­ros ren­gi­niai.

Kai jau­čiu, kad rei­kia ati­trūkti ir pa­si­da­ry­ti de­tok­si­ka­ciją nuo per grei­to tem­po ir veik­los per­tek­liaus, vi­si ke­liai ve­da prie jūros, o dar ge­riau, jei tai už­sie­nio ša­lis ir akys ga­li pailsė­ti nuo įpras­tos ap­lin­kos.

– Ma­to­me Jus de­monst­ruo­jant tel­šiš­kių ga­min­tojų EN­LI rūbus. Kaip at­si­ra­do ši veik­la?

– O taip, tai sma­gi avan­tiū­ra – bend­ra­dar­bia­vi­mas su bu­vu­sia ko­le­ge ir pa­gal­ba jos šei­mos vers­le. Kol tai abi pu­ses ten­ki­nan­ti veik­la, kodėl gi ne. Čia pui­kiai tin­ka ma­no gebė­ji­mas bend­rau­ti ir kar­tu sma­gu stebė­ti ir jaus­ti ma­dos pulsą. Sma­gu, kad Tel­šiuo­se yra vers­lių žmo­nių, ir džiau­giuo­si galė­da­ma pri­si­dėti prie vers­lo klestė­ji­mo. Gy­ve­ni­mas yra nuo­ty­kis ir aibė ga­li­my­bių.

– Ar ti­ki­te ho­ros­ko­pais?

– Jei at­vi­rai, ma­si­niais ho­ros­ko­pais ne­ti­kiu, nie­kuo­met jų ne­skai­tau. Gal jei ko­kio gu­ru ar ša­ma­no būtų su­da­ry­tas man as­me­niš­kai, smal­su­mo dėlei pa­skai­ty­čiau, iš­si­rink­čiau vi­sa, kas yra pa­lan­ku ir tei­gia­ma, ir tuo tik­rai pa­tikė­čiau (šyp­so­si). Vi­suo­met trau­kiu prie savęs po­zi­ty­vumą, ne­ga­ty­vu­mo ir taip gau­su ap­link, ty­čia jo ven­giu ir jį ig­no­ruo­ju.

Mer­gelės ženk­lo kla­si­ka ma­ny­je – po­rei­kis būti tarp žmo­nių, pa­dėti žmo­gui, ko­mu­ni­ka­bi­lu­mas ir ana­li­ti­nis pro­tas. Mėgstu tvarką, at­sa­kin­gai žiū­riu į sa­vo darbą, per­fek­cio­niz­mo ven­giu, vi­si kraš­tu­ti­nu­mai ve­da prie be­pro­tybės ri­bos, leng­viau gy­ve­na­si su tru­pu­čiu pa­klai­dos. Ver­ti­nu mokslą, pro­gresą ir dar pa­ti ne­si­jau­čiu „pa­sie­ku­si lu­bas“, dar daug sva­jo­nių, tikslų ir pro­fe­si­nių bei gy­ve­ni­mo pro­jektų.

– Po­kal­bio pa­bai­gai. Už­bai­ki­te sa­kinį: „Anglų kal­ba at­ve­ria…“

– …du­ris į ne­tikė­tus po­kal­bius ir at­ra­di­mus, pro­fe­si­nes ga­li­my­bes ir pa­sau­lio pa­ži­nimą, o kar­tais pa­de­da su­si­kalbė­ti ir my­lin­čioms šir­dims.