Mi­nint Lie­tu­vos is­to­ri­ko Si­mo­no Dau­kan­to ju­bi­lie­jų

Apš­vies­ti Lie­tu­vą, pri­kel­ti sa­vo tau­tie­čių dva­sią, pa­ža­din­ti jų są­mo­nę, įro­dy­ti jiems, kad tik lais­vi žmo­nės ga­li bū­ti lai­min­gi ir orūs. Sie­kiant to tiks­lo, nie­ko ne­gai­la – nei tur­to, nei šei­mos ži­di­nio jau­ku­mo, nei svei­ka­tos. Taip su­pra­to gy­ve­ni­mą vie­nas di­džiau­sių Lie­tu­vos is­to­ri­kų Si­mo­nas Dau­kan­tas. J. Ka­šys, vie­nas S. Dau­kan­to gy­ve­ni­mo ir dar­bų ty­ri­nė­to­jų, yra tei­gęs: „Kla­jo­nė­se sa­vo am­žių nu­gy­ve­no Dau­kan­tas.“

Šie­met su­kan­ka 230 me­tų nuo S. Dau­kan­to, la­bai kuk­laus žmo­gaus ir di­džio mū­sų is­to­ri­ko, gi­mi­mo. Pa­mi­nė­ti šios su­kak­ties su­kvies­ti šau­nių­jų Var­nių bib­lio­te­ki­nin­kių Vi­dos ir Au­ri­kos tą ko­vo po­pie­tę ir su­si­rin­ko­me bū­re­lis var­niš­kių. Pa­gar­biai su­si­kau­pę, su­si­do­mė­ję klau­sė­mės pui­kios mu­zie­ji­nin­kės ir pe­da­go­gės Jur­gi­tos Gus­ty­tės-Ivins­kie­nės pa­sa­ko­ji­mo „Ma­žo žmo­gaus di­du­mas“, la­bai pro­fe­sio­na­liai paį­vai­rin­to įdo­mio­mis skaid­rė­mis iš S. Dau­kan­to gy­ve­ni­mo, kū­ry­bi­nio pa­li­ki­mo, ar­ti­miau­sių jo bend­ra­žy­gių veik­los. Ypa­tin­gą dė­me­sį lek­to­rė sky­rė šio ne­pap­ras­to žmo­gaus as­me­ny­bei, tam, kaip jis liu­di­jo sa­vo lai­ką. Pa­ly­gin­ti ne­daug te­ty­ri­nė­ta S. Dau­kan­to kū­ry­ba, vie­nin­te­lis iš­li­kęs jo at­vaiz­das – Vaiž­gan­to su­ras­tas po­rtre­tas, ta­py­tas Zen­ke­vi­čiaus. S. Dau­kan­to tė­vai – lais­vie­ji vals­tie­čiai, pa­trio­tai lie­tu­viai, rė­mę T. Kos­ciuš­kos su­ki­li­mą. Iš jų Si­mo­nas pe­rė­mė aukš­tes­nį su­vo­ki­mą apie Tė­vy­nę, svar­biau­sius gy­ve­ni­mo idea­lus, rim­tą po­žiū­rį į moks­lo svar­bą.

J. Gus­ty­tė-Ivins­kie­nė įdo­miai, pa­trauk­liai pa­sa­ko­jo apie pa­grin­di­nius S. Dau­kan­to gy­ve­ni­mo eta­pus: moks­lą Kre­tin­gos ir Že­mai­čių Kal­va­ri­jos mo­kyk­lo­se, stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­te­ra­tū­ros ir me­nų, vė­liau tei­sių fa­kul­te­tuo­se, di­džiau­sią įta­ką jam pa­da­riu­sius dės­ty­to­jus, prie­žas­tis, pa­ska­ti­nu­sias jį at­si­dė­ti Lie­tu­vos is­to­ri­jos šal­ti­nių paieš­koms, ku­rios nu­ve­dė jį į Ry­gos, vė­liau – Sankt Pe­ter­bur­go ar­chy­vus. Di­de­lę įta­ką S. Dau­kan­tui pa­da­rė bend­ra­min­čių bū­re­lis, su­si­for­ma­vęs Sankt Pe­ter­bur­ge, ypač drau­gys­tė su M. Va­lan­čiu­mi, T. Nar­bu­tu. Vi­si jie de­gė lie­tu­vy­be, puo­se­lė­jo di­de­lius atei­ties tiks­lus. Bū­re­liui iši­rus, S. Dau­kan­to akys nu­kry­po į Lie­tu­vą, nes rei­kė­jo ieš­ko­ti bū­dų pub­li­kuo­ti ar­chy­vuo­se su­ras­tą ir nu­si­ra­šy­tą is­to­ri­nę me­džia­gą, kad ji ki­ta­tau­čių, ypač len­kų is­to­ri­kų, ne­bū­tų iš­krai­po­ma. M. Va­lan­čiui 1850 me­tais ta­pus Že­mai­čių vys­ku­pu, ne­tru­kus jo pa­kvies­tas Var­niuo­se at­si­ra­do ir S. Dau­kan­tas.

Įdo­miai, vaiz­din­gai lek­to­rė pri­sta­tė Var­nių lai­ko­tar­pį S. Dau­kan­to gy­ve­ni­me, jo, kaip vys­ku­po sek­re­to­riaus, veik­lą, pa­tei­kė įvai­rių nuo­mo­nių su­lau­ku­sią S. Dau­kan­to ir M. Va­lan­čiaus ki­vir­čo is­to­ri­ją, prie­žas­tis, pa­ska­ti­nu­sias S. Dau­kan­tą pa­lik­ti Var­nius. O svar­biau­sia prie­žas­tis, ma­tyt, bu­vo ta, kad ca­ro val­di­nin­kai ėmė do­mė­tis jo vei­ka­lu „Bū­das se­no­vės lie­tu­vių, kal­nė­nų ir že­mai­čių“, no­rė­jo iš­siaiš­kin­ti, kas jos tik­ra­sis au­to­rius, pa­si­ra­šęs Lau­kio, pa­skui – Kon­tau­to sla­py­var­džiais. S. Dau­kan­tas, gy­ve­nęs ša­lia J. Za­vads­kio kny­gy­no, be abe­jo, su­ži­no­jo apie tai ir iš­vy­ko į Svir­lau­kį. Į Var­nius jis ir vė­liau ne kar­tą bu­vo at­va­žia­vęs, lan­kė­si pas gy­dy­to­ją And­ri­jaus­kį.

Mu­zie­ji­nin­kė įdo­miai ap­žvel­gė ir liūd­nus pa­sku­ti­niuo­sius S. Dau­kan­to gy­ve­ni­mo me­tus Pa­pi­lė­je, kai dėl da­ly­va­vi­mo 1863 me­tų su­ki­li­me bu­vo suim­tas jo glo­bė­jas Pa­pi­lės kle­bo­nas Vaiš­vi­la, apie tai, kad daug kas ne­sup­ra­to jo, ne­prak­tiš­ko keis­tuo­lio. Iš tik­rų­jų S. Dau­kan­tui kas­die­ny­bė ne­rū­pė­jo, jis gy­ve­no tik pa­grin­di­nė­mis sa­vo gy­ve­ni­mo idė­jo­mis. Ir mi­rė kaip ta var­go pe­lė, vi­są gy­ve­ni­mą triū­sęs dėl sa­vo tau­tos is­to­ri­jos, o kar­tu ir dėl jos atei­ties.

Vla­da VENG­RIE­NĖ