Mer­gi­nos pa­puo­šė šu­niu­kų na­mus

Dar­bo yra

„Tel­šių šu­niu­kų na­mai“ šiuo me­tu iš­gy­ve­na ga­na in­ten­sy­vų lai­ko­tar­pį. At­sis­ky­rus ka­čiu­kams, ku­rie da­bar jau tu­ri sa­vo na­mus Liep­lau­kė­je, ten­ka kur­ti prie­glau­dą iš nau­jo lai­kan­tis vi­sų Mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos nu­ro­dy­tų rei­ka­la­vi­mų.

Ap­si­lan­kiu­si val­di­nin­kų ko­mi­si­ja pa­tei­kė vi­są krū­vą nu­ro­dy­mų. Kaip juos įgy­ven­din­ti ir iš kur gau­ti dar­bams lė­šų – sa­va­no­rių rei­ka­las. Rei­kia pra­pla­tin­ti nar­vus – jie, pa­si­ro­do, ke­lio­li­ka cen­ti­met­rų per ma­ži, su­tvar­ky­ti ir įreng­ti šu­nims pa­tal­pą, ku­rią pa­li­ko ka­čiu­kai, rei­kia at­ski­ros pa­tal­pos ser­gan­tiems šu­nims… Ir t. t., ir t. t.

Val­di­nin­kams kas? Su­ra­šė raš­tą, nu­ro­dė ter­mi­nus ir pa­sa­kė, kad, neį­gy­ven­di­nus rei­ka­la­vi­mų, šu­niu­kų na­mų Tel­šiuo­se ne­be­liks. Tad sa­va­no­riams, be įpras­ti­nės kas­die­nės ke­tur­ko­jų bi­čiu­lių prie­žiū­ros, ten­ka dirb­ti dau­gy­bę pa­pil­do­mų dar­bų. Jie da­žo, kraus­to, ve­ža, ne­ša ir dar rū­pi­na­si prie­glau­dos glo­bo­ti­niais. Sma­gu, kad at­si­ra­do ne­ma­žai ge­rų žmo­nių, ku­rie paau­ko­ja pi­ni­gų, nu­per­ka sta­ty­bi­nių me­džia­gų, kar­tais pa­tys atei­na pa­dė­ti.

Dvi mer­gi­nos

Tai Go­da Bag­do­na­vi­čiū­tė ir Li­gi­ta Rau­dy­tė. Jos pa­skam­bi­no „Tel­šių šu­niu­kų na­mų“ va­do­vei Ro­ber­tai Šlio­ge­ry­tei dar bir­že­lio mė­ne­sį ir pa­reiš­kė no­rą, kad no­ri nu­ta­py­ti ant sie­nų ke­le­tą šu­nų.

Mer­gi­nos – bu­vu­sios Tel­šių Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jos moks­lei­vės. Vi­sus ket­ve­rius gim­na­zi­jos me­tus jos nuo­šir­džiai sa­va­no­ria­vo glo­bo­da­mos mū­sų ma­žuo­sius bro­lius. Abi pa­si­rin­ko stu­di­jas Klai­pė­do­je. Li­gi­ta šie­met bai­gė bur­nos hi­gie­nos stu­di­jas, Go­dai dar vie­ne­rius me­tus rei­kės stu­di­juo­ti ra­dio­lo­gi­ją.

Te­ko pa­lauk­ti po­rą mė­ne­sių, kol sie­nos bu­vo iš­da­žy­tos, da­žai iš­džiū­vo, ir ta­da mer­gi­nos dvi die­nas da­vė lais­vę sa­vo kū­ry­bi­nei fan­ta­zi­jai bei dar­ba­vo­si „Tel­šių šu­niu­kų na­muo­se“. Į dai­li­nin­kes pre­ten­duo­ja Go­da. Su dai­le drau­gau­ja nuo dar­že­lio, kiek sa­ve at­si­me­na, pie­šia pieš­tu­kais ant po­pie­riaus, alie­ji­niais da­žais ant dro­bės, da­bar dar ir gims­ta kom­piu­te­ri­nės gra­fi­kos dar­bai. Daž­niau­siai jos dar­bai bū­na ne­spal­vo­ti, ku­riuo­se vy­rau­ja žmo­gaus kū­no frag­men­tai, mėgs­ta pieš­ti po­rtre­tus. Bet šu­nis pieš­ti Go­dai bu­vo pir­mas kar­tas. No­rė­jo­si nu­pieš­ti links­mus, nuo­tai­kin­gus šu­nis, nes žmo­nės, atė­ję į prie­glau­dą, jaut­riai rea­guo­ja į ke­tur­ko­jus, at­si­dū­ru­sius to­kio­je si­tua­ci­jo­je, ne vie­nas nu­brau­kia aša­rą, iš­gy­ve­na jų is­to­ri­jas.

Go­dai ir Li­gi­tai no­rė­jo­si su­kur­ti links­mes­nę ir spal­vin­ges­nę nuo­tai­ką, ką mer­gi­nos sėk­min­gai ir pa­da­rė. Li­gi­ta uo­liai vyk­dė Go­dos nu­ro­dy­mus, spal­vi­no, ir jai spal­vi­ni­mo pro­ce­sas bu­vo sa­vo­tiš­ka me­di­ta­ci­ja ir nau­ja pa­tir­tis. Li­gi­ta la­biau lai­ko sa­ve mu­zi­kos žmo­gu­mi, gro­jo kla­vi­ši­niais inst­ru­men­tais, vis sva­jo­ja iš­mok­ti skam­bin­ti gi­ta­ra.

Abi mer­gi­nos bu­vo kla­sės drau­gės Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jo­je, vi­sa­da grį­žu­sios į Že­mai­ti­jos sos­ti­nę sten­gia­si ap­lan­ky­ti ke­tur­ko­jus drau­gus, na, o šie­met grį­žo į „Tel­šių šu­niu­kų na­mus“ su spal­vo­mis ir nuo­tai­ka, ku­ri skaid­rins va­ka­rus ne tik sa­va­no­riams, bet ir glo­bo­ti­niams. Ypač ru­dens ir žie­mos va­ka­rais, kai reiks kū­ren­ti „pe­čiu­ką“ ir ne­si­no­rės lįs­ti į dar­ga­ną…

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ