Menininkės Astos Rimkienės siekis: kad džiugintų ne tik rezultatas, bet ir procesas

Nevarėnuose gyvenanti Asta Rimkienė nenustoja aplinkinių stebinti savo originaliomis idėjomis. Spaudos įmonėje dirbanti, savarankiškai reklaminių rūbų dizainu ir dekoravimu, automobilių, vitrinų apipavidalinimu ir kitais panašiais darbais užsiimanti moteris visada randa laiko ir aktyviai prisideda gražinant Nevarėnų seniūnijos gyvenvietes. Meniškos sielos nevarėniškė nuolat turi idėjų, kaip papuošti miestelių viešąsias erdves, daryti dekoracijas įvairioms šventėms, kurti floristinius kilimus ir vykdyti kitus kūrybinius projektus.
„Visada geriau jaučiuosi duodama negu imdama. O prisidedu tiek, kiek manimi tiki, pasitiki ir leidžia jaustis svarbia, reikalinga šios bendruomenės dalimi“, – taip savo indėlį vertina pati idėjų autorė.
Monika GIRDVAINĖ
– Esate kūrybiška, meniškos sielos asmenybė. Gebėjimas viską matyti šiek tiek kitaip, pro kūrybiškumo prizmę, yra įgimtas ar labiau išugdytas?
– Esu įgijusi dailės ir technologijų pedagogikos specialybę Žemaitijos kolegijoje, verslo ir vadybos administravimo specialybę Klaipėdos universitete. Tačiau meno pojūtį turiu nuo vaikystės. Galiu manyti, kad tai įgimta, bet tėvelių, mokytojų dėka turbūt laiku pastebėta ir paskatinta. Jau mokykloje prisigalvodavau nerealių idėjų, pavyzdžiui, Kalėdų šventei suklijuoti daugybę didelių lapų ir nutapyti paveikslą per visą sieną arba rankomis nupinti tinklą per visą sporto salę, pakabinti virš lubų ir ten primesti daugybę balionų. Ir kažkaip tas idėjas pavykdavo įgyvendinti. Tokių beprotiškų idėjų gimsta ir dabar. Vyras Gintaras, išgirdęs kokią keistai skambančią mintį, nebesako, kad neįmanoma… nes žino, kad vėliau ar anksčiau ji bus įgyvendinta.
– Turite dvi dukras. Galbūt polinkį į kūrybinę veiklą iš Jūsų paveldėjo ir jos?
– Dukros užaugo piešinių, plakatų, mezginių, įvairių kitų rankdarbių ir projektų apsuptyje. Darydavo darbus kartu su manimi, viską norėdavo išbandyti. Tai, žinoma, nepraėjo be pasekmių. Vyresnioji dukra Vaiva yra grafinio dizaino specialistė, turinti savitą ir subtilų menišką skonį. Mažoji Evelina – kineziterapijos specialistė, laisvalaikiu gaminanti puikius Kalėdų žaisliukus eglutei. Nors pati tvirtina esanti ne prie meno. Kai tik gali, ji taip pat mielai prisideda prie floristinių kilimų kūrimo proceso.
– Jūs – veikli Nevarėnų seniūnijos bendruomenės narė. Prisidedate įvairiomis idėjomis gražinant miestelį. Taip pat nuo 2012 metų esate Nevarėnų kultūros centro mėgėjų teatro „Žibintas“ narė. Kodėl Jums yra svarbu būti bendruomenės dalimi, užsiimti savanoriška veikla?
– Džiaugiuosi būdama Nevarėnų seniūnijos bendruomenės dalimi, galėdama prisidėti prie įvairių projektų ir švenčių. Visada geriau jaučiuosi duodama negu imdama. O prisidedu tiek, kiek manimi tiki, pasitiki ir leidžia jaustis svarbia, reikalinga šios bendruomenės dalimi.
Džiaugiuosi Nevarėnų seniūnijos seniūne Vilma Šakiene ir visais darbuotojais, kurie stengiasi suburti bendruomenę gražiems darbams ir siekiams.
– Esate viena iš iniciatorių kurti floristinius kilimus su Nevarėnų seniūnijos Mitkaičių kaimo bendruomene. Daugelis mačiusiųjų Jūsų su moterimis kuriamą grožį neabejoja visų išskirtiniu talentu. Kad bendruomenės kuriami floristiniai kilimai išskirtiniai, byloja ir įvairiuose respublikiniuose konkursuose pelnyti aukšti apdovanojimai. Kuo Jums pačiai yra įdomus floristinių kilimų kūrimo procesas?
– Mitkaičiai – mano gimtas, širdžiai mielas kaimelis. Jau penkeri metai per Žolinės atlaidus šalia Mitkaičių bažnyčios kuriame floristinius kilimus. Pradinė idėjos iniciatorė buvo sielos bičiulė Vida Čėjauskienė. 2015 metais susirinkome pas Mitkaičių bendruomenės pirmininkę Augeniją Gecevičienę, aptarėme kilusią idėją. Į svečius pasikvietėme ir gerbiamą floristikos specialistę Birutę Lekavičiūtę, kuri mielai atsakė į mums rūpimus klausimus, patarė, padrąsino. Labai vertiname jos svarų žodį ir esame nuoširdžiai dėkingos už visapusišką palaikymą.
Floristinių kilimų kūrybos procesas tikrai užkabino ir nepaleidžia. Kiekvienas jame turime savo vaidmenį. Kas augalėlius, pumpurėlius, žiedynus renka, kas juos skabo, karpo, kas gėles augina ir jas aukoja, kas komandą suburia. Kiekvienas svarbus ir reikalingas, kiekvienas šiame procese jaučiame stiprų bendrumo jausmą, kruopščiai stengiamės, kad kūrinys pavyktų kuo gražesnis. Tai tarsi meditacija su gamta, su jos duodamais turtais. Aš, kaip kilimų idėjos autorė, stengiuosi, kad kūrinys atitiktų suprojektuotą ant popieriaus vaizdą, kad džiugintų spalvų ir medžiagų dermė.
Bendrystė ir džiaugsmas yra kartu kurti, įgyvendinti sumanytą projektą ir plotelis po plotelio, linija prie linijos sudėlioti kūrinį, kuris kiekvienais metais vis kitoks, bet visada šiltas, išjaustas, sudėtas iš šilčiausių rankų ir širdžių. Ačiū Mitkaičių bendruomenei už šilumą.
– Iš kur semiatės idėjų naujiems darbams, projektams?
– Viena pažįstama kažkada buvo uždavusi klausimą: „Iš kur tu semiesi tiek idėjų?“ Tada nusijuokiau ir atsakiau: „Iš galvos.“ Tai tiesa, kartais tų minčių ir idėjų net bijau. Kai vakare gulėdama lovoje pradedu kurti kokio projekto idėjas, įsivaizduoti, kaip atrodys, iš ko gaminsiu ir panašiai, tiek įsijaučiu, kad nebeima miegas. Bet tikrai negalvoju, kad viską moku ir gebu. Mes kiekvienas savo laiku darome taip ir tiek, kiek esame sukaupę patirties, kaip geriausiai galime atlikti vieną ar kitą darbą ir būti geriausia savo paties versija.
– Ar tai, ką darote, Jums šiuo metu teikia didžiausią laimę? Labiausiai save realizuojate būtent kurdama grožį aplink?
– Siekiu tos būsenos, kad džiugintų ne tik rezultatas, bet ir pats veiklos procesas. Ir nesvarbu, ar tai paveikslo tapymas, repeticija teatre, darbas kompiuteriu, floristinio kilimo kūrimas, namų ruoša ar pasivaikščiojimas gryname ore. Stengiuosi būti čia ir dabar. Manau, tai ir yra tikroji laimė – išmokti džiaugtis paprastais, mažais dalykais. O kurdama mažus dalykus realizuoju save ir jaučiuosi laiminga. Tuo ir dalijuosi su kitais.