Menininkei Onai Laimutei Vežikauskienei atminti

Aš savo dainomis skambėsiu…
Aš labai toli,
Aš labai toli…
Tik nušluokit sniego takelį.
Neša vėjas mane lygumom ir kalneliais
Per neilgą žmogaus pasivaikščiojimo kelią.
Aš labai netoli.
Daug arčiau nei iš vakaro rytas…
Šie žodžiai buvo skirti 2005 m. vasario 13 d. Amžinatvėn išėjusiai Onai Laimutei Vežikauskienei atminti. Nežinau autoriaus, tačiau jie liudija menininkės buvimą šalia mūsų ir šiandien. Laimutė savo gyvenimu pastatė neįkainojamą paminklą dabarties ir ateinančioms kartoms. Jis primena daugelio gyvenimo prasmės kodą.
O. L. Vežikauskienė augo apsupta muzikos. Brolių Kreivėnų kapela (apie 1925-uosius metus) garsėjo visoje Suvalkijoje. Slapta nuo senelio, kuris draudė mažiesiems liesti instrumentus, kad jų nesugadintų, Laimutė išmoko groti. Po karo mergaitės laukė Panevėžys. Ji kurį laiką gyveno pas tetą, savo sūnui sudariusią sąlygas mokytis muzikos. Namuose atsirado instrumentai: akordeonas, klavesinas, gitara. Jais grojo ir mergaitė, jos rankose šilo ir dūdelė, ir trimitas…
Mamos įkalbėta, Laimutė mokėsi Panevėžio hidromelioracijos technikume ir trejus metus lankė Panevėžio dramos studiją, kuriai vadovavo Juozas Miltinis. Jai buvo patikėtas nedidelis vaidmuo pjesėje pagal N. Ostrovskio romaną „Kaip grūdinosi plienas“. Režisierius iš aktorių reikalavo „viso laiko ir viso žmogaus“. Nukentėjo paskaitos, Laimutę pašalino iš technikumo. Kurį laiką mergaitė buvo „pamiršta“. Pagaliau ilgiau sustojo Panevėžio prekybos mokykloje ir ją sėkmingai baigė.
Tuo metu iš Karagandos atėjo žinia, jog mergaitės tėvas, dešimt metų kalėjęs lageryje, gyvas. Paleistas be teisės grįžti į Lietuvą. Laimutės mama pardavė butą ir abi su dukra išvažiavo į Karagandą. Ėjo 1954-ieji. Laimutė įsidarbino restorane padavėja, dainavo kultūros namų vokaliniame ansamblyje, grojo šokių klube, tremtinių vakarėliuose. Čia mergina susipažino su tremtiniu Virginijumi Pažemecku ir už jo ištekėjo.
Mirė tėvas. 1956-aisiais Laimutė su vyru grįžo į Lietuvą. Kurį laiką gyveno Pakruojyje, grojo šokiuose. Vyrui baigus mokslus, apsigyveno Panevėžyje. 1958-aisiais gimė sūnus Virginijus. Deja, po metų šeima iširo. Laimutė liko viena su sūnumi. Dirbo sekretore-mašininke, savaitgaliais grodavo šokiams, taip užsidirbdama papildomų lėšų. Susipažino su inžinieriumi-statybininku Vytautu Vežikausku, turėjusiu neginčijamą autoritetą tarp statybininkų. 1964 metais pasaulį išvydo antrasis sūnus Vytautas.
1966-aisiais Telšiuose steigėsi Teritorinis statybos trestas. V. Vežikauskas pakviečiamas dirbti tresto Gamybinio skyriaus viršininku. Laimutei žadėta darbo Trikotažo gamybiniame susivienijime „Mastis“, kuriame veikė daug meno kolektyvų. Tačiau muzikė paliko „Mastį“ ir nuėjo į Skaičiavimo mašinų gamyklą. Tuometinis direktorius su malonumu jai patikėjo ansamblio vadovės pareigas. Pasak Laimutės, „Masčio“ vadovai dar ilgai priekaištavo SMG direktoriui, „pavogusiam“ jų vadovę.
Su Laimute pasilabindavome. Žinojau, kad ji tapė paveikslus, kad buvo aistringa žvejė. Daugiau lyg ir nieko… Nevardinsiu menininkės nuopelnų ir pasiekimų. Daug žmonių su ja bendravo, artimai ją pažinojo. Vartydama O. L. Vežikauskienės sukurtų ir pedantiškai užrašytų dainų natas, pastebėjau telšiškių literatų tekstų. Viena iš jų – Mokytoja Adolfina Varnelienė. Paskambinau jai. Susitikome, pasišnekėjome. Paprašiau keliais sakiniais prisiminti šią neeilinę menininkę. Štai ką mena Mokytoja: „Ant aukšto Žemaitijos kalno vis skamba varpas daugiabalsis ir tartum mena šio krašto didybę – būta ir esama čia žmonių, besivejančių valandų ritmą, turinčių tikrą gyvenimo geismą ir neįkainojamą jo prasmę.
Telšių gatvėse dažnai stebime žmones ir norom nenorom vis išskiriame keletą jų. Šiltu žvilgsniu prisiliečiame prie jų veidų, šypsenų, girdime balsą it varpą ir norisi skverbtis į jų dvasinį pasaulį. Ir mumyse užgimsta troškimas susipažinti su jais.
Menu dailininkę, muzikę, nesuklysiu sakydama, ir kompozitorę O. L. Vežikauskienę. Dažnai mačiau ją iš tolo. Kartais epizodinėse situacijose sušnekdavome. Bet tai manęs netenkino. Aš norėjau sugretinti savo ir jos dvasinius pasaulius, norėjau būti jos bičiule. Jaučiau, jog mumyse virpa panašios sielų gaidos.
Kartą jinai paprašė eilių melodijoms kurti. Apsidžiaugiau ne tik aš, bet ir mano bendramintės. Štai jos namuose, prie baltai uždengto stalo, skaitomos eilės. Mūsų akys klajojo jos nutapytais paveikslais. Jautėmės patekusios į miniatiūrinę, bet gausią paveikslų galeriją.
Ji sukūrė poetų Stasio Kurmanskio, Algirdo Dačkevičiaus, Vlados Kliauzienės ir mano eilėms melodijas. Įvairūs ansambliai eiles, virtusias dainomis, mielai ir dabar dainuoja.
Mano apsilankymai jos namuose vis dažnėjo. Dainuodavom abi kartu. Žinau, kad ji sėkmingai vadovavo Telšių tautodailininkų ansambliui. Jos optimizmas leisdavo pamiršti ir dažnokai šlubuojančią sveikatą. Tik atsidusdavo kaip tas rugelis po sunkios tylos, ir „prakalbėdavo“ jos dienų paletė skambiais tonais ir spalvomis. Toks buvo jos gyvenimo geismas. Turiu jos padovanotą brangų atminimą – tapytą paveikslą „Alyvos“ ir žiemos etiudų paveikslėlius.“
Mieli telšiškiai, rajono gyventojai, spalio 22 d., 15.30 val., Telšiuose, Kęstučio g. 25, bus atidengiama atminimo O. L. Vežikauskienei lenta. 17 val. Žemaitės dramos teatre vyks popietė „Aš savo dainomis skambėsiu“, skirta Onos Laimutės Vežikauskienės kūrybai. Nuoširdžiai visus kviečiame.
Milda ULKŠTINAITĖ

(Straipsnyje panaudota Elės ir Antano Kakanauskų knygos „Žmonės Žemaičių žemėje“ (2004) medžiaga)