Šach­ma­tai Tel­šių kraš­te. Po­ka­rio me­tų šach­ma­ti­nin­kai

1929 me­tais įkur­ta ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos šach­ma­tų są­jun­ga so­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tais ne­te­ko sa­va­ran­kiš­ku­mo, ta­čiau šach­ma­tai Tel­šiuo­se, kaip ir vi­so­je Lie­tu­vo­je, vi­sa­da bu­vo po­pu­lia­rūs, vyk­da­vo as­me­ni­niai ir ko­man­di­niai tur­ny­rai, tarp­mo­kyk­li­nės ir dar­bo ko­lek­ty­vų var­žy­bos. Tel­šių vai­kų ir jau­nių spor­to mo­kyk­los šach­ma­tų tre­ne­riai išug­dė bū­re­lį ge­rų šach­ma­ti­nin­kų, ku­rie gar­si­no Tel­šių kraš­tą res­pub­li­ki­nė­se var­žy­bo­se, o at­kū­rus Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę – ir Eu­ro­po­je bei pa­sau­ly­je.

Po­ka­rio me­tų šach­ma­ti­nin­kai (1950–1970 m.)

Iš Liep­lau­kės ki­lęs vie­nas vy­riau­sių Že­mai­ti­jos sen­jo­rų šach­ma­ti­nin­kų Al­gir­das Nar­mon­tas pir­mą­sias par­ti­jas vai­kys­tė­je su­žai­dė su tė­vu dar 1948 me­tais. Be­si­mo­ky­da­mas Liep­lau­kės sep­tyn­me­tė­je mo­kyk­lo­je, Al­gir­das tre­ni­ra­vo­si su sa­vo bend­raam­žiu mo­ky­to­ju Al­gir­du Ku­bi­liu­mi.

Šach­ma­tų ve­te­ra­nas pri­si­me­na, kaip tuo me­tu Liep­lau­kės mies­te­ly­je išau­go su­si­do­mė­ji­mas šiuo žai­di­mu, ypač tarp jau­nų liep­lau­kiš­kių. Tre­jais me­tais vy­res­nis Tel­šių Že­mai­tės vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ki­nys Alek­sand­ras Bru­žins­kas bu­vo uni­ver­sa­lus spor­ti­nin­kas, ge­rai žai­dė šaš­kė­mis ir šach­ma­tais. Dėl ga­na aukš­to ūgio liep­lau­kiš­kį pa­ste­bė­jo tink­li­nio spe­cia­lis­tai, kvie­tė žais­ti ša­lies jau­nių rink­ti­nė­je. Alek­sand­ro tė­vų na­mai Liep­lau­kė­je ta­po šach­ma­tų ir šaš­kių žai­dė­jų su­si­bū­ri­mo vie­ta. Vi­si at­si­neš­da­vo sa­vo šach­ma­tus ar šaš­kes, tuo me­tu apie šach­ma­tų laik­ro­džius bu­vo ga­li­ma tik pa­sva­jo­ti. Alek­sand­ras su vy­res­niais liep­lau­kiš­kiais su­ren­gė ir nau­ja­me­tį tur­ny­rą, įstei­gė sim­bo­li­nius pri­zus.

A. Bru­žins­kas (1935–2022) di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį gy­ve­no Ši­lu­tė­je, bu­vo ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nin­kas, Ši­lu­tės šaš­kių ir šach­ma­tų klu­bo šach­ma­tų sek­ci­jos va­do­vas, dau­ge­lio tur­ny­rų Že­mai­ti­jo­je ir Klai­pė­dos kraš­te da­ly­vis ir pri­zi­nin­kas, pui­kus ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius. Am­ži­no­jo poil­sio sen­jo­ras Alek­sand­ras at­gu­lė gim­to­sios Liep­lau­kės ka­pi­nė­se.

Su šach­ma­tais ne­si­skir­da­vo ir Liep­lau­kės sep­tyn­me­tės mo­kyk­los di­rek­to­riaus Juo­zo Vai­čiu­lio sū­nus Ka­zys, vė­liau dir­bęs Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jo­je, taip pat Pra­nas But­kus ir dar ke­le­tas ki­tų liep­lau­kiš­kių.

Pa­sak Al­gir­do, pro­fe­sio­na­lų ne­bu­vo, ta­čiau vi­si no­rė­jo var­žy­tis ir nu­ga­lė­ti. Bū­tent dėl vie­ti­nių tur­ny­rų sep­tin­to­kas Al­gir­das vis drą­siau jau­tė­si tarp­mo­kyk­li­nė­se var­žy­bo­se, ta­čiau tuo me­tu jų bu­vo la­bai ne­daug. 1953–1957 m. jau­nuo­lis mo­kė­si Tel­šių pe­da­go­gi­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­ri vei­kė bu­vu­sio­je ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, kar­tais pa­žais­da­vo su mo­kyk­los bu­hal­te­riu. Jis Al­gir­dui pa­siū­lė da­ly­vau­ti Tel­šių mies­to suau­gu­sių­jų šach­ma­tų var­žy­bo­se.

Jau­din­ta­si, ir ne­ma­žai, nes čia lau­kė kur kas aukš­tes­nio ly­gio vy­res­ni žai­dė­jai. Sen­jo­ras Al­gir­das ge­rai pri­si­me­na vie­nuo­li­ka me­tų už sa­ve vy­res­nį žai­dė­ją, ki­lu­sį iš Ne­va­rė­nų vals­čiaus, jau­ną pe­da­go­gą Pau­lių Be­res­ne­vi­čių (1928–1996). P. Be­res­ne­vi­čius 1947–1970 m. mo­ky­to­ja­vo Tel­šiuo­se, 1961–1968 m. dir­bo di­rek­to­riu­mi ką tik įsteig­to­je Tel­šių 3-io­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Iš­vy­kęs gy­ven­ti į Vil­nių ap­gy­nė hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją, ži­no­mas kaip is­to­ri­jos ir gam­tos pa­ži­ni­mo va­do­vė­lių au­to­rius.

Žai­dė ir ki­ti gar­būs Tel­šių mies­to vy­rai: An­ta­nas Stan­či­kas, Leo­pol­das Sa­bec­kas, Pet­ras Ma­ša­naus­kas, jau­nas šach­ma­ti­nin­kas Bro­nius Za­bo­ras. Ne vi­sus įma­no­ma pri­si­min­ti.

A. Stan­či­kas bu­vo vie­nas pa­jė­giau­sių Tel­šių kraš­to žai­dė­jų, daug­kar­ti­nis mies­to pir­me­ny­bių nu­ga­lė­to­jas. 1950 m. tel­šiš­kis iš­ko­vo­jo ant­rą­ją vie­tą Lie­tu­vos tarp­ra­jo­ni­nė­se šach­ma­tų var­žy­bo­se, du kar­tus da­ly­va­vo Lie­tu­vos ko­res­pon­den­ti­nių šach­ma­tų čem­pio­na­tuo­se.

Pa­jė­gūs po­ka­rio me­tų Tel­šių šach­ma­ti­nin­kai bu­vo bro­liai S. ir K. Nor­vai­šai, Pet­ras Lau­kys, Ma­ri­ja Veng­rie­nė, Ani­ce­tas Vis­kan­tas, Jo­nas Gel­ži­nis, Pet­ras Ma­ša­naus­kas. 1952 m. „Ko­lū­kie­čio“ drau­gi­jos (nuo 1956 m. – SSD „Ne­mu­nas“) res­pub­li­ki­nė­se var­žy­bo­se S. Nor­vai­šas lai­mė­jo ant­rą­ją vie­tą.

Tais pa­čiais me­tais Tel­šių Že­mai­tės vi­du­ri­nės mo­kyk­los šach­ma­ti­nin­kas Ka­zys Gai­le­vi­čius (1935–2014) lai­mė­jo Klai­pė­dos sri­ties jau­nių čem­pio­na­tą.

K. Gai­le­vi­čius taip pat mo­kė­si Tel­šių pe­da­go­gi­nė­je mo­kyk­lo­je. Bai­gęs moks­lus, šach­ma­ti­nin­kas ku­rį lai­ką dir­bo mo­ky­to­ju Kel­mės ra­jo­ne, 1961 m. Ra­sei­niuo­se ir 1962 m. Var­niuo­se pel­nė tre­čią­sias vie­tas SSD „Ne­mu­nas“ pir­me­ny­bė­se. K. Gai­le­vi­čius il­gus me­tus dir­bo šach­ma­tų tre­ne­riu Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, va­do­va­vo ra­jo­no šaš­kių ir šach­ma­tų klu­bui „64“.
M. Veng­rie­nė bu­vo pa­jė­giau­sia mies­to pir­me­ny­bių žai­dė­ja. Tel­šių ra­jo­no rink­ti­nės na­rė 1965 m. Lie­tu­vos mo­te­rų šach­ma­tų čem­pio­na­te užė­mė sep­tin­tą­ją vie­tą. Vė­liau šach­ma­ti­nin­kė iš­vy­ko į Pa­ne­vė­žį, žai­dė dar dau­ge­lį me­tų, da­ly­va­vo ir 1969 m. Lie­tu­vos mo­te­rų šach­ma­tų pir­me­ny­bė­se.

Pa­sak A. Nar­mon­to, žai­dy­bi­nė pa­tir­tis su stip­riais šach­ma­ti­nin­kais ska­ti­no to­bu­lė­ti ir ne­nu­si­min­ti dėl ne­sėk­mių. „Jau­čiau vy­res­nių­jų šach­ma­ti­nin­kų pa­lai­ky­mą kaip jau­nas žai­dė­jas. Ki­ta ver­tus, 15–17 me­tų ma­žo mies­te­lio vai­kui bu­vo sma­gu ma­ty­ti sa­vo var­dą ir pa­var­dę mies­to pir­me­ny­bių re­zul­ta­tų len­te­lė­je, iš­ka­bin­to­je kul­tū­ros na­mų lan­ge Tel­šiuo­se kar­tu su ži­no­mais Že­mai­ti­jos sos­ti­nės šach­ma­ti­nin­kais“, – da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais 85 me­tų sen­jo­ras iš Pla­te­lių A. Nar­mon­tas, pui­kus Tel­šių kraš­to šach­ma­ti­nin­kų bi­čiu­lis.

Šeš­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je Tel­šių vai­kų ir jau­nių spor­to mo­kyk­lo­je, įkur­to­je 1954 m., dir­bo tuo me­tu ga­na pa­jė­gus šach­ma­ti­nin­kas Eu­ge­ni­jus Ski­bar­ka. Jis taip pat mo­kė ru­sų kal­bos Tel­šių 2-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Šio jau­no pe­da­go­go dė­ka, pri­ta­rus Tel­šių VJŠM di­rek­to­riui Ro­mui Kry­že­vi­čiui, ir bu­vo įsteig­ta šach­ma­tų sek­ci­ja. Vie­nas pir­mų­jų E. Ski­bar­kos mo­ki­nių bu­vo švie­saus at­mi­ni­mo Tel­šių šach­ma­tų le­gen­da Vy­tau­tas Gem­bu­tas (1944–2024), vė­liau dau­ge­lį me­tų gar­si­nęs Tel­šių kraš­tą kaip ga­bus tre­ne­ris, var­žy­bų or­ga­ni­za­to­rius ir pa­jė­gus šach­ma­ti­nin­kas, Tel­šių ra­jo­no rink­ti­nės na­rys.

Iš­vy­kus iš Tel­šių E. Ski­bar­kai su jau­nai­siais šach­ma­ti­nin­kais sėk­min­gai dir­bo pe­da­go­gai Jo­nas Vens­laus­kas ir Ma­ri­jo­nas Šven­to­rai­tis.

Tuo me­tu Ne­va­rė­nuo­se ge­rai šach­ma­tais žai­dė mies­te­lio ki­no me­cha­ni­kas Al­gir­das Va­lat­ka, ko­lū­kio me­cha­ni­kas Leo­nas So­bu­tas, fi­zi­nio la­vi­ni­mo mo­ky­to­jas Ka­zi­mie­ras Pa­go­jus. Nuo 1963 m. Ne­va­rė­nuo­se jau vei­kė Tel­šių VJSM šach­ma­tų sek­ci­ja, šach­ma­tų tre­ne­riu dir­bo K. Pa­go­jus. Ne­va­rė­nų vi­du­ri­nės mo­kyk­los jau­nie­ji šach­ma­ti­nin­kai sėk­min­gai da­ly­vau­da­vo moks­lei­vių ko­man­di­nė­se var­žy­bo­se. Tel­šių ra­jo­no moks­lei­vių šach­ma­tų rink­ti­nę pa­pil­dė bro­liai Al­gir­das, An­ta­nas ir Al­vy­das Va­lat­kos. 1968 m. Lie­tu­vos pio­nie­rių žai­dy­nė­se ra­jo­nų gru­pė­je ne­va­rė­niš­kiai iš­ko­vo­jo ant­rą­ją pri­zi­nę vie­tą.

Ryš­kų pėd­sa­ką Tel­šių kraš­to šach­ma­tų ir šaš­kių rai­do­je pa­li­ko švie­saus at­mi­ni­mo šaš­kių spor­to meist­ras ir aist­rin­gas šach­ma­ti­nin­kas Ani­ce­tas Vis­kan­tas (1931–2012). Sen­jo­ras A. Vis­kan­tas jau XX a. vi­du­ry­je žai­dė Tel­šių mies­to pir­me­ny­bė­se tiek šach­ma­tais, tiek ir šaš­kė­mis, vė­liau pa­mė­go grei­tų­jų šach­ma­tų tur­ny­rus „Že­mai­ti­jos tau­rė“, da­ly­vau­da­vo var­žy­bo­se Se­do­je, Ak­me­nė­je ir Ryš­kė­nuo­se. Spor­to meist­rą Ani­ce­tą tel­šiš­kiai ir ki­tų ra­jo­nų žai­dė­jai pa­ži­no­jo kaip nuo­tai­kin­gą, ge­ros šir­dies ir me­niš­kos sie­los žmo­gų. Jis mė­go dai­nas, kū­rė hu­mo­ris­ti­nius po­smus, do­mė­jo­si ne­tra­di­ci­ne me­di­ci­na. Sen­jo­ras Ani­ce­tas vi­sur sten­gė­si su­spė­ti, iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos bu­vo Tel­šių šaš­kių klu­bo „Smū­gis“ pre­zi­den­tas.
Po­ka­rio me­tų žai­dė­jai Pet­ras Lau­kys, Leo­pol­das Sa­bec­kas, Ka­zi­mie­ras Nor­vai­šas, Jo­nas Gel­ži­nis, Pet­ras Ma­ša­naus­kas dar il­gai sėk­min­gai žai­dė įvai­riuo­se tur­ny­ruo­se Tel­šiuo­se. P. Lau­kys mė­go šach­ma­tų už­da­vi­nių kon­kur­sus, 1984 m. ta­po pri­zi­nin­ku, o 1987 m. ir nu­ga­lė­to­ju.

Mo­lė­tų ra­jo­ne, Du­bin­gių mies­te­ly­je, gy­ve­nan­tis bu­vęs tel­šiš­kis Bro­nius Za­bo­ras ir šian­dien te­bė­ra įvai­rių šach­ma­tų tur­ny­rų da­ly­vis ir pri­zi­nin­kas.

Daž­niau­siai spor­te, kaip ir is­to­ri­jo­je, pri­si­me­na­mi ge­riau­sie­ji ir nu­ga­lė­to­jai, to­dėl ne vie­nas bu­vęs ge­ras šach­ma­ti­nin­kas yra ži­no­mas tik sa­vo bend­ruo­me­nė­je. Pa­žy­mė­da­mi Lie­tu­vos Res­pub­li­kos šach­ma­tų są­jun­gos 95 me­tų su­kak­tį pri­si­min­ki­me vi­sus ana­pi­lin išė­ju­sius šach­ma­ti­nin­kus, tre­ne­rius, var­žy­bų ir tur­ny­rų or­ga­ni­za­to­rius, lin­kė­da­mi svei­ka­tos ir ener­gi­jos vis dar žai­džian­tiems ve­te­ra­nams, taip pat gra­žių per­ga­lių, ryž­to ir kant­ry­bės vi­sai mū­sų Tel­šių kraš­to šach­ma­ti­nin­kų bend­ruo­me­nei.

Jo­nas GAU­RY­LIUS, To­mas GAU­RY­LIUS