Ge­no­vai­tė ir Jo­nas: pus­šim­tis me­tų vie­na­me ke­ly­je

Tel­šiš­kiai Ge­no­vai­tė ir Jo­nas Rai­žiai ba­lan­džio 30 die­ną, švęs­da­mi auk­si­nes ves­tu­ves, dar kar­tą su­mai­nė auk­so žie­dus. Prieš 50 me­tų juos su­jun­gė ci­vi­li­nė san­tuo­ka, o da­bar jie­du pri­sie­kė vie­nas ki­tam Die­vo aki­vaiz­do­je. Į Rai­žių mei­lės šven­tę su­si­rin­ko 35 ar­ti­mie­ji ir drau­gai.

„Net ne­pa­ju­to­me, kaip tie 50 me­tų pra­lė­kė“, – sa­ko Rai­žiai.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Drau­gys­tės pra­džia

Ge­no­vai­tė ir Jo­nas su­si­pa­ži­no per Ge­no­vai­tės bro­lio ves­tu­ves. Jau tuo­kart kri­to vie­nas ki­tam į akį, ta­čiau rim­tes­nė drau­gys­tė už­si­mez­gė, kai kar­tu iš­vy­ko į „Ne­ri­jos“ kon­cer­tą. Tuo me­tu Ge­no­vai­tė, ki­lu­si iš Luo­kės, stu­di­ja­vo Kau­ne, o Jo­nas, ki­lęs iš Kai­šia­do­rių ra­jo­no, dir­bo Kau­ne.

Bai­gu­si moks­lus Ge­no­vai­tė per­si­kė­lė dirb­ti į Vil­nių, o Jo­nas li­ko Kau­ne, ta­čiau jis griež­tai pa­sa­kė, kad did­mies­ty­je gy­ven­ti ne­no­ri. Ge­no­vai­tė ga­vo pa­sky­ri­mą į Tel­šius, grį­žo į sa­vo kraš­tą – Že­mai­ti­ją. Jo­nas par­va­žia­vo čia kar­tu su ja.

Ves­tu­vių puo­ta

Po dve­jų me­tų drau­gys­tės po­ra nu­spren­dė su­si­tuok­ti. Bu­vo di­de­lės tra­di­ci­nės lie­tu­viš­kos ves­tu­vės kai­me su ka­pe­la, tru­ko dvi pa­ras. Jau­nuo­sius su sve­čiais au­to­bu­siu­kas nu­ve­žė į Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­rių su­da­ry­ti san­tuo­kos, o pa­skui par­ve­žė į Ge­no­vai­tės ma­mos kai­mo so­dy­bą ša­lia Šat­ri­jos kal­no tęs­ti šven­tės. Ves­tu­vių nak­tį sve­čiai kar­tu su mu­zi­kan­tais ėjo ant Šat­ri­jos kal­no. Po­ra šią die­ną at­si­me­na su šyp­se­na vei­de.

Šei­ma – di­džiau­sias tur­tas

Kiek vė­liau jau­na­ve­džiai sa­vo ran­ko­mis pa­si­sta­tė na­mą Tel­šiuo­se ir su­si­lau­kė dvie­jų vai­kų – Val­do ir Jur­gi­tos. Šian­dien tu­ri pen­kis anū­kus – En­ri­ką, Eri­ką, Mar­ty­ną, Alek­sand­rą ir Emi­li­ją. Džiau­gia­si, jog jau ir proa­nū­kis pa­ke­liui – va­sa­ros pa­bai­go­je jie­du taps pro­se­ne­liais.

Po­ra sa­kė, jog jie la­bai tur­tin­gi, nes jų šei­ma yra la­bai vie­nin­ga – vi­si kaip vie­nas kumš­tis: vi­sas šven­tes su­tin­ka kar­tu, vos prie sta­lo su­sės­ti gau­sus bū­rys su­tel­pa, o tar­pu­sa­vio ry­šys toks stip­rus, kad net anū­kai juos va­di­na tė­ve­liais. Ge­no­vai­tė ir Jo­nas la­bai di­džiuo­ja­si sa­vo šei­ma.

Lai­min­gos san­tuo­kos pa­slap­tis

Var­tant po­ros jau­nys­tės al­bu­mus, jau­na­ve­džiai ne­slė­pė šyp­se­nų ir mei­lių žvilgs­nių. Žiū­rė­da­mi į nuo­trau­kas, pui­kiai at­si­mi­nė kiek­vie­ną de­ta­lę, kiek­vie­ną iš­tar­tą žo­dį, kiek­vie­ną aki­mir­ką.

„Per 50 me­tų nie­kuo­met ne­sa­me rim­tai su­si­py­kę. Svar­biau­sia kar­tais nu­si­leis­ti, pa­ty­lė­ti, ne­pa­vy­dė­ti, iš­klau­sy­ti ir pa­lai­ky­ti vie­nam ki­tą. Tai ir yra mū­sų lai­min­gos san­tuo­kos pa­slap­tis“, – da­li­no­si Rai­žiai.