Me­men­to mo­ri. Lai­do­se­nos Že­mai­ti­jo­je at­spin­džiai

Vi­sų Šven­tų­jų ir Vė­li­nių lai­ko­tar­piu mu­zie­ji­nin­kai pa­kvie­tė lan­ky­to­jus į Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ Sak­ra­li­nio pa­vel­do eks­po­zi­ci­ją, ku­rio­je pri­sta­tė vie­no eks­po­na­to pa­ro­dą: se­no­vi­nį juo­dą li­tur­gi­nį už­tie­sa­lą – ca­lū­ną iš Mit­kai­čių baž­ny­tė­lės, nau­do­tą ge­du­lin­go­se šv. Mi­šio­se, su gra­žiu že­mai­tiš­ku teks­tu, ku­ris mums vi­siems pri­me­na, kad „kaip mu­ni re­gi szen­die­na, pa­rie­di­ta tu bu­si ri­tuo“. Ša­lia ca­lū­no – trys juo­dos vė­lia­vos, lyg žva­kės, sto­vė­ju­sios gre­ta at­neš­to į baž­ny­tė­lę kars­to, o pa­skui ly­dė­ju­sios mi­ru­sį­jį į am­ži­no­jo poil­sio vie­tą. Vė­lia­vos – iš Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios Tel­šiuo­se.

Gre­ta – ar­cheo­lo­gi­nė pa­ro­dė­lė, by­lo­jan­ti lan­ky­to­jui apie lai­do­se­nos ypa­tu­mus Že­mai­ti­jo­je per­var­tos lai­ko­tar­piu XIII–XV a., kai krikš­čio­ny­bė iš lė­to, ra­miai kei­tė pa­go­ny­bę, ku­ri ir­gi liu­di­jo ti­kė­ji­mą Die­vu, po­mir­ti­niu gy­ve­ni­mu. Bai­gę ru­dens dar­bus, pro­tė­viai rink­da­vo­si į ka­pe­lius, kur deg­da­vo lau­žus, vai­šin­da­vo­si at­si­neš­to­mis vai­šė­mis, dė­ko­da­mi die­vams, pri­si­min­da­vo išė­ju­sius ana­pi­lin ar­ti­muo­sius. Šias gra­žias mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo, mal­dos ir bend­rys­tės tra­di­ci­jas že­mai­čiai įkrikš­čio­ni­no ir iš­sau­go­jo jas ne­pai­sant oku­pa­ci­jų. Tie­sa, so­viet­me­čiu Vė­li­nių reikš­mė bu­vo su­ma­žė­ju­si į pir­mą vie­tą iš­ki­lus Vi­sų Šven­tų­jų šven­tei, juo­lab kad Vė­li­nių die­na ir ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je il­gą lai­ką bu­vo dar­bo die­na. Ta­čiau šios die­nos nors ir pa­na­šios, ta­čiau ir skir­tin­gos, nes Vi­sų Šven­tų­jų die­ną pri­si­me­na­me ži­no­mus ir ne­ži­no­mus šven­tuo­sius, vi­sus, ku­rie jau yra dan­gu­je – tai trium­fuo­jan­ti Baž­ny­čia, o Vė­li­nių die­ną – mi­ru­siuo­sius, ku­rie dar yra pa­ke­liui į dan­gų – skais­tyk­lo­je. Šven­ta­sis Gri­ga­lius Di­dy­sis mo­ko, kad ti­kin­čių­jų mal­dos su­trum­pi­na ap­si­va­ly­mą, t. y. skais­tyk­lą, šio pe­rė­ji­mo me­tu, o mi­ru­sie­ji mums už tai at­si­dė­ko­da­mi ly­di mus šios že­mės ke­lio­nė­je.

Įpu­sė­jus Vė­li­nių ok­ta­vai (aš­tunt­die­niui), mu­zie­ji­nin­kai tel­šiš­kius pa­kvie­tė į jau­kų po­kal­bį apie mi­ri­mą, mir­tį ir lai­do­tu­vių tra­di­ci­jas, ku­rios ki­to ne tik XIII–XV a., bet kin­ta ir mū­sų die­no­mis. Po­kal­by­je da­ly­va­vo Tel­šių ka­ted­ros kle­bo­nas kan. Vy­gin­tas Gu­de­liū­nas, ar­cheo­lo­gas An­ta­nas Ka­va­liaus­kas ir pa­ro­dos ku­ra­to­rė is­to­ri­kė Ja­ni­na Bu­ce­vi­čė. Pris­ta­ty­da­mas ar­cheo­lo­gi­nę pa­ro­dė­lę A. Ka­va­liaus­kas kal­bė­jo: „Di­de­lė da­lis Lie­tu­vos ar­cheo­lo­gi­jos yra ne­kroar­cheo­lo­gi­ja, su­si­ju­si su ka­pi­ny­nų ir mi­ru­sių­jų ka­pų ty­ri­nė­ji­mais. Ty­ri­nė­jant ka­pi­ny­nus ga­li­ma su­si­da­ry­ti vaiz­dą ne tik apie se­no­vės že­mai­čių es­te­ti­kos su­pra­ti­mą, so­cia­li­nę bend­ruo­me­nių san­klo­dą, pre­ky­bos ry­šius, ga­my­bos tech­ni­kas ir tech­no­lo­gi­jų iš­si­vys­ty­mo ly­gį, bet ir apie tam tik­rus dva­si­nio gy­ve­ni­mo as­pek­tus. Štai Pa­ra­gau­džio ka­pi­ny­ne ras­tas vil­no­nės aus­ti­nės juos­tos frag­men­tas mums liu­di­ja apie prieš 1000 me­tų įvy­ku­sią tra­ge­di­ją – jau­nos mo­ters ir jos kū­di­kio mir­tį. Pa­gal že­mai­tiš­kus pa­pro­čius ne­su­de­gin­tai mi­ru­sia­jai ant de­ši­nės ran­kos bu­vo pa­dė­tas dro­bės ry­šu­lė­lis su su­de­gin­to kū­di­kė­lio kau­liu­kais. Ry­šu­lė­lis bu­vo per­riš­tas puoš­nia aus­ti­ne juos­ta, ku­rios frag­men­tą ga­li­ma pa­ma­ty­ti pa­ro­dė­lė­je.“

Pa­ro­dė­lė­je eks­po­nuo­ja­mos nuo­trau­kos pri­sta­to ar­cheo­lo­gi­nių ty­ri­nė­ji­mų kas­die­ny­bę ir pir­mą­jį Tel­šių ar­cheo­lo­gą Vi­tą Va­lat­ką, 1956–1975 m. vyk­džiu­sį sis­te­min­gus Že­mai­ti­jos ka­pi­ny­nų bei pil­ka­pių ty­ri­nė­ji­mus ir at­sklei­du­sį ne vie­ną lai­do­se­nos ele­men­tą Že­mai­ti­jo­je.

Kren­tant la­pams, rims­tant gam­tai, lė­tė­jant jos rit­mui, il­gais, tam­siais va­ka­rais no­rom ne­no­rom mus ima lan­ky­ti min­tys apie gy­ve­ni­mo virs­mą, pra­smę, ku­rią įspė­ti ban­dė ne vie­nas mąs­ty­to­jas. Pe­rė­ji­mas iš gy­ve­ni­mo į am­ži­ny­bę yra svar­bus mū­sų eg­zis­ten­ci­jos eta­pas, to­dėl, kaip pa­žy­mė­jo kan. V. Gu­de­liū­nas, ne­rei­kia bi­jo­ti kal­bė­tis apie mir­tį ar pa­kvies­ti ku­ni­gą sun­kiai se­gan­čiam li­go­niui, kad su­teik­tų Li­go­nių sak­ra­men­tą, ku­ris kaip tik su­stip­ri­na ser­gan­tį­jį ir pa­de­da jam grei­čiau pa­sveik­ti. O jei­gu vis dėl­to Vieš­pats pa­si­šauks jį pas sa­ve, tai krikš­čio­nys ti­ki, kad eu­cha­ris­ti­nė duo­na tar­nau­ja pe­rė­ji­mui ne į mi­ru­sių­jų, o į gy­vų­jų ka­ra­lys­tę – ji už­tik­ri­na, kad tas, ku­ris yra re­gi­mai mi­ręs, grįš pri­si­kė­lęs su Kris­tu­mi. To­dėl Baž­ny­čia po Ant­ro­jo Va­ti­ka­no Su­si­rin­ki­mo juo­dą ge­du­lo spal­vą kei­tė į vio­le­ti­nę, reiš­kian­čią vil­tį ir at­gai­lą.

Pre­le­gen­tai pa­žy­mė­jo, kad šv. Mi­šios, mal­da, o ypač gies­mė, yra svar­bu tiek mi­ru­sie­siems, tiek gy­vie­siems, ne­ma­to­ma gran­di­ne su­jun­gia žmo­nių kar­tas į pa­slap­tin­gą tar­pu­sa­vio bend­rys­tės ro­ži­nį, iš­reiš­kia am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo vil­tį, ku­rią at­šiau­rią lapk­ri­čio nak­tį sim­bo­li­zuo­ja ple­ve­nan­čios žva­ke­lių lieps­ne­lės ant ar­ti­mų­jų ir se­niai pa­mirš­tų mi­ru­sių­jų ka­pų.

Ja­ni­na BU­CE­VI­ČĖ, Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“