„Meist­riš­ku­mo pa­mo­ka“. At­sis­vei­ki­ni­mas Tel­šiuo­se

Spa­lio 25 die­ną 18 val. Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­re – uni­ka­li ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti re­ži­sie­riaus Gy­čio Pa­de­gi­mo re­ži­suo­tą spek­tak­lį „Meist­riš­ku­mo pa­mo­ka“ (Ma­ria Cal­las), ku­ria­me pa­grin­di­nį vaid­me­nį at­lie­ka kraš­tie­tė ak­to­rė Ni­jo­lė Nar­mon­tai­tė kar­tu su Na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to bei Kau­no mu­zi­ki­nio teat­rų so­lis­tais.

Spek­tak­lis skir­tas Ma­ri­jos Ka­las (Ma­ria Cal­las) 100-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms ir re­ži­sie­riaus Gy­čio Pa­de­gi­mo 50-osioms kū­ry­bos me­ti­nėms pa­mi­nė­ti.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Ma­ri­ją Ka­las vai­di­no 23 me­tus

Iš Tel­šių ki­lu­si ak­to­rė N. Nar­mon­tai­tė ra­gi­na tel­šiš­kius ne­pra­leis­ti pro­gos pa­ma­ty­ti šį spek­tak­lį sa­vo mies­te, mat jau pra­dė­tas at­si­svei­ki­ni­mo su spek­tak­liu tu­ras per vi­są Lie­tu­vą.
Pje­sė „Meist­riš­ku­mo pa­mo­ka“ pa­ra­šy­ta re­mian­tis gar­sio­sios praė­ju­sio šimt­me­čio grai­kų ope­ros pri­ma­do­nos Ma­ri­jos Ka­las biog­ra­fi­jos fak­tais. Dai­na­vu­si di­džiau­sio­se pa­sau­lio ope­ros sce­no­se M. Ka­las pra­ran­da sa­vo įsta­bų­jį bal­są ir duo­da meist­riš­ku­mo pa­mo­kas jau­niems ope­ros so­lis­tams. Juos vai­di­na Na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to bei Kau­no mu­zi­ki­nio teat­rų so­lis­tai. Spek­tak­ly­je skam­ba pui­kios ari­jos, ku­rios per­si­pi­na su skaus­min­gais M. Ka­las iš­gy­ve­ni­mais dėl be­pro­tiš­kos mei­lės grai­kų mi­li­jar­die­riui Aris­to­te­liui Ona­siui.

M. Ka­las vaid­muo „Meist­riš­ku­mo pa­mo­ko­je“ va­di­na­mas N. Nar­mon­tai­tės vi­zi­ti­ne kor­te­le, o ir ji pa­ti sa­ko: „Kas ne­ma­tė šio vaid­mens, ma­nęs ne­pa­žįs­ta… Įdė­jau į šį per­so­na­žą daug šir­dies, vai­di­nau Ma­ri­ją Ka­las net 23-ejus me­tus. Šiais me­tais M. Ka­las su­kan­ka 100 me­tų, o spek­tak­lio re­ži­sie­rius G. Pa­de­gi­mas šven­čia sa­vo kū­ry­bos 50-me­tį. Ir tai pa­sku­ti­nė pro­ga pa­ma­ty­ti šį vai­di­ni­mą ir ma­no my­li­miau­sią vaid­me­nį, nes šį ru­de­nį ir atei­nan­tį pa­va­sa­rį ren­gia­me at­si­svei­ki­ni­mo su spek­tak­liu tu­rą per vi­są Lie­tu­vą. Spa­lio 25 die­ną at­vyks­ta­me ir į Tel­šių Že­mai­tės teat­rą.“

Sma­gūs at­si­mi­ni­mai

Ak­to­rė pui­kiai pa­me­na, kai ly­giai prieš 23 me­tus vie­ną prem­je­ri­nių „Meist­riš­ku­mo pa­mo­kos“ spek­tak­lių vai­di­no sa­vo gim­ta­ja­me Tel­šių mies­te. Tą įsi­min­ti­ną prem­je­rą ji ap­ra­šė sa­vo kny­go­je „Ak­to­riai, re­ži­sie­riai ir ka­si­nin­kės. Ko ne­ma­tė žiū­ro­vai“.

To­kių ku­rio­zi­nių si­tua­ci­jų pa­si­tai­ko daž­nai, bet kaž­ko­dėl ši įsi­mi­nė la­biau­siai.

Meist­riš­ku­mo pa­mo­ka že­mai­tiš­kai

„Pje­sė „Meist­riš­ku­mo pa­mo­ka“ pa­ra­šy­ta re­mian­tis gar­sio­sios grai­kų dai­ni­nin­kės Ma­ri­jos Ka­las biog­ra­fi­niais fak­tais. Už uni­ka­lų bal­są ope­ros so­lis­tę die­vi­no mi­li­jo­nai, bet li­ki­mas, de­ja, šią do­va­ną iš jos vė­liau atė­mė – Ka­las pra­ra­do bal­są. Ne­be­ga­lė­da­ma dai­nuo­ti di­džio­sio­se sce­no­se, pri­ma­do­na ima ves­ti meist­riš­ku­mo pa­mo­kas Džu­liar­do mo­kyk­lo­je Niu­jor­ke. Tai­gi ir mū­sų spek­tak­lio de­ko­ra­ci­jos – ne įpras­ti­nė teat­ro sce­na, bet įsi­vaiz­duo­ja­ma Džu­liar­do mo­kyk­los kla­sė, ku­rio­je vyks­ta pa­mo­ka.

Va­di­na­mo­sios ket­vir­tos sie­nos (tarp sce­nos ir žiū­ro­vų) nė­ra, ki­taip ta­riant, su žiū­ro­vais bend­rau­ja­ma lyg su mo­ki­niais, atė­ju­siais ste­bė­ti Ka­las ve­da­mų meist­riš­ku­mo pa­mo­kų. Ma­ri­jai Ka­las bu­vo la­bai svar­bi dis­cip­li­na, to­dėl pje­sės au­to­rius Te­ren­sas Mak­ne­lis su­ra­šęs rep­li­kas: „griež­to­ji“ mo­ky­to­ja tu­ri pa­bar­ti žiū­ro­vus už vė­la­vi­mą, ple­pė­ji­mą ar kad val­go sal­dai­nius. Ir ne­duok Die­ve, jei sa­lė­je su­skam­ba te­le­fo­nas. Ka­dan­gi aš tas rep­li­kas svai­dau bū­tent ta­da, kai sa­lė­je kas nors at­si­tin­ka (žmo­gus su­ko­sė­jo, nu­kri­to rū­bi­nės nu­me­rė­lis ar pan.), tai su­si­da­ro įspū­dis, kad ba­ra­si ne per­so­na­žas, o Nar­mon­tai­tė, ku­ri šian­dien, ma­tyt, ne ta ko­ja iš lo­vos iš­li­po.

Prem­je­ra. Vie­nas pir­mų­jų spek­tak­lių. Vai­di­na­me Že­mai­ti­jo­je, ma­no gim­to­jo Tel­šių mies­to teat­re. Vis dar ne­su tvir­ta, dar ne „mir­ti­nai“ įsi­jau­tu­si į he­ro­jės cha­rak­te­rį, vis­kas dar ne­sau­giai tra­pu.

Įžen­giu į sce­ną ir ta­riu:

– Čia ne teat­ras, čia pa­mo­ka be jo­kių puoš­me­nų.

Ma­tau, pro du­ris įslen­ka dvi pa­vė­la­vu­sios po­ros ir kaip ke­tu­ri ko­mu­na­rai brau­na­si į ei­lės vi­du­rį – ten jų vie­tos. Ma­no­ji Ka­las jau tu­rė­tų rea­guo­ti, nes ne­ga­li pa­kęs­ti vė­la­vi­mo, bet aš kol kas tik ati­džiai, kaip va­na­gas, pa­si­ruo­šęs pul­ti, ste­biu pa­vė­la­vė­lius. O čia su­skam­ba vie­no „ko­mu­na­ro“ te­le­fo­nas. Net nuo sce­nos ma­tau, kaip žmo­ge­lis iš­kais­ta, o žiū­ro­vai pik­tai šnai­ruo­ja į juos, ypač į tą su te­le­fo­nu. Pra­si­kal­tė­lis karšt­li­giš­kai mė­gi­na te­le­fo­ną iš­jung­ti, o tas, kad jį kur, ne tik kad neiš­si­jun­gia, bet skam­ba vis gar­siau. Iki skaus­mo ži­no­ma įky­ri, nu­val­kio­ta me­lo­di­ja už­lie­ja sa­lę. O man pje­sės au­to­rius ta­ry­tum kuž­da: „Ap­rėk juos!“ Su­kau­piu vi­są drą­są, nes bar­siuo­si pir­mą kar­tą. Ne­si­jau­čiu la­bai už­tik­rin­ta, gal to­dėl šiek tiek per­sū­dau, net pa­ti iš­si­gąs­tu iš­gir­du­si sa­ve, rė­žian­čią le­di­niu bal­su:

– Kaip jūs drįs­tat?!! Ką sau lei­džiat?!! Kaip jums ne gė­da? Ko­dėl vė­luo­jat?

Stai­ga ne­lai­mė­lis, vis dar ne­pa­sie­kęs sa­vo vie­tos ir vis dar ne­ga­lin­tis už­čiaup­ti ne­lem­to te­le­fo­no, be to, grei­čiau­siai pa­si­pik­ti­nęs ne­man­da­gu­mu, sklei­džia­mu nuo sce­nos, ant vi­sos sa­lės su­rin­ka iš­raiš­kin­gu bo­su, lyg bū­tų bai­gęs že­mai­čių dik­ci­jos kur­sus:

– Ne no da ge­riau! Tep bron­ge su­muo­kie­jau už bi­liuo­tą, kad ont mo­nės čė tep kriuok­tų?

Žo­džiu, taip bran­giai su­mo­kė­jo už bi­lie­tą, o ant jo dar rė­kia.

Pri­si­pa­žin­siu, pa­tie­sė jis ma­ne ant men­čių, vos su­si­lai­kiau ne­nu­sik­va­to­ju­si. Na, o sa­lė – tie san­tū­rie­ji, tie sun­kiai iš­ju­di­na­mi že­mai­čiai, – net rai­tė­si iš juo­ko.

Štai ko­kie ne­nus­pė­ja­mi esam mes, že­mai­čiai.“