„Me­dė­ja“ su­grįž­ta

Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ras tel­šiš­kiams ir mies­to sve­čiams su­tei­kia pro­gą dar kar­tą pa­ma­ty­ti Eu­ri­pi­do „Me­dė­jos“ in­terp­re­ta­ci­ją, re­ži­suo­tą Bad­rio Tse­re­dia­nio. Spek­tak­lį pla­nuo­ja­ma ro­dy­ti rugp­jū­čio 29, 30 die­no­mis ir rug­sė­jo 11, 12 die­no­mis 20 val. Tel­šių am­fi­teat­re.

Tel­šiš­kiai spek­tak­lį „Me­dė­ja“ pri­sta­tė XI tarp­tau­ti­nia­me re­gio­ni­nių teat­rų fes­ti­va­ly­je. Jį ste­bė­jo kart­ve­lų (gru­zi­nų) teat­ro­lo­gė Anas­ta­sia Cher­net­so­va. Skai­ty­to­jams siū­lo­me pa­skai­ty­ti jos re­cen­zi­ją, pub­li­kuo­tą Sa­kart­ve­lo teat­ro kri­ti­kos po­rta­le THEAT­RE­LI­FE.GE.

Kas yra bar­ba­ras?

XI tarp­tau­ti­nio re­gio­ni­nių teat­rų fes­ti­va­lio me­tu tu­rė­jau ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti lie­tu­vių ir sa­kart­ve­lie­čių kop­ro­duk­ci­ją Se­na­ki teat­re – Lie­tu­vos Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ro Eu­ri­pi­do „Me­dė­jos“ in­terp­re­ta­ci­ją, re­ži­suo­tą Bad­rio Tse­re­dia­nio.

Spek­tak­lio dai­li­nin­kės Vik­to­ri­jos Venc­ku­tės sce­nog­ra­fi­ja – itin mi­ni­ma­lis­ti­nė: sce­nos ga­le – bal­tas vė­lia­vos stul­pas su vė­lia­va, ku­rią ga­li­ma su­pras­ti kaip per­ga­lės sim­bo­lį. Iš vie­nos pu­sės, Ja­so­nas lai­mė­jo par­neš­da­mas auk­so vil­ną, ta­čiau fi­na­le jis su­plė­šo vė­lia­vą, o pro­jek­ci­jo­je pa­si­ro­do He­li­jo at­vaiz­das, liu­di­jan­tis, kad Ja­so­nas vi­sais at­žvil­giais kri­to, o Me­dė­ja pa­ki­lo ir, ne­pai­sant fa­ta­liš­kų pa­sek­mių, vis tiek nu­ga­lė­jo.

Pa­žy­mė­ti­na, kad ak­to­riai vei­kė ne tik sce­no­je, bet ir vi­so­je sa­lė­je. Ži­no­ma, šiuo­lai­ki­nės pub­li­kos tuo ne­nus­te­bin­si, ta­čiau erd­vės iš­nau­do­ji­mo po­žiū­riu šis spren­di­mas ne­bu­vo pra­stas. Ne­ži­nau, kaip at­ro­do Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ro sa­lė, bet Se­na­ki teat­ro in­ter­je­re spek­tak­lis or­ga­niš­kai įsi­lie­jo.

Spek­tak­lio pra­džia kiek glu­mi­na, nes iš pra­džių neaiš­ku, ar įspū­din­gus vo­ka­li­nius duo­me­nis tu­rin­ti ir gro­žiu pa­žy­min­ti Ind­rė Ju­cy­tė, san­tū­rios iš­vaiz­dos, yra jau­no­ji Me­dė­ja, ar Glau­kė, ku­rią daž­niau­siai re­ži­sie­riai vaiz­duo­ja kaip ne­kal­tą avi­nė­lį. At­siž­vel­giant į tai, kad dai­nuo­ja tik ji ir vi­sa­da yra ša­lia Me­dė­jos, o Glau­kę vai­di­na ki­ta ak­to­rė, su­pran­ti, kad tai – chor­ve­dė, Me­dė­jos al­ter ego, ku­ri sa­vo su­bti­liai at­lie­ka­mo­mis dai­no­mis at­ve­ria kol­chie­tės mo­ters vi­di­nį pa­sau­lį.

Vi­zua­liai spek­tak­ly­je jun­ta­mas an­ti­kos ir re­ne­san­so sin­te­zės de­ri­nys, at­si­spin­din­tis at­li­kė­jų kos­tiu­muo­se – dra­pi­ruo­tos su­kne­lės – grai­kiš­ki chi­to­nai, re­ne­san­sui bū­din­gi ba­tai. Be to, ak­to­rių plas­ti­ka sa­vo su­bti­lu­mu ir di­na­miš­ku­mu pri­me­na an­ti­kos epo­chos, Fi­di­jo lai­kų, dei­ves.

Vie­nas iš pa­grin­di­nių spek­tak­lio ver­ty­bių – vai­dy­bos meist­riš­ku­mas ir an­samb­liš­ku­mas. Kiek­vie­nas ak­to­rius kruopš­čiai lip­do sa­vo per­so­na­žo me­ni­nį pa­veiks­lą ir at­sklei­džia par­tne­rys­tės po­jū­tį.

Me­dė­ja (Vi­li­ja Ma­ta­čiū­nai­tė) iš­si­ski­ria iš ki­tų per­so­na­žų iš­vaiz­da; ji vil­ki trum­pą dra­pi­ruo­tą su­kne­lę, jos plau­kai pa­si­šiau­šę, ji pri­me­na lau­ki­nę – juk grai­kai ją lai­kė bar­ba­re, to­dėl toks spren­di­mas vi­siš­kai lo­giš­kas. Me­dė­jos at­li­kė­ja sai­kin­gai su­de­ri­na per­so­na­žo psi­choe­mo­ci­nes spal­vas; ji na­tū­ra­liai per­tei­kia Me­dė­ją ir kaip įžeis­tą, ir kaip my­lin­čią, ir kar­tu kaip bur­ti­nin­kę.

Ja­so­nas (Ai­das Ma­tu­tis) – grioz­das, bjau­rus ir smur­tau­jan­tis vy­ras, ku­ris fi­ziš­kai ir mo­ra­liš­kai en­gia Me­dė­ją, pa­brėž­da­mas žmo­nai, kad ji bar­ba­rė ir dėl vis­ko kal­ta tik ji, be to, vi­sų aki­vaiz­do­je tem­pia ją už plau­kų. Ak­to­rius itin na­tū­ra­liai ku­ria re­ži­sie­riaus pa­siū­ly­tą Ja­so­no me­ni­nį pa­veiks­lą. Tai nė­ra ste­reo­ti­piš­kai at­le­tiš­kas Ja­so­nas, ku­rį ma­to­me an­ti­kos at­vaiz­duo­se ar ki­tų re­ži­sie­rių dar­buo­se – jis la­biau pri­me­na Dzeu­są. Gal­būt re­ži­sie­rius pa­si­rin­ko Ai­dą Ma­tu­tį ne tik siek­da­mas su­lau­žy­ti išo­ri­nius ste­reo­ti­pus, bet ir no­rė­da­mas pa­ro­dy­ti ki­tą Ja­so­no pri­gim­ties pu­sę, nes B. Tse­re­dia­nio in­terp­re­ta­ci­jo­je Ja­so­nas toks aro­gan­tiš­kas, kad Me­dė­jos fo­ne sa­ve lai­ko die­vu.

Glau­kė (Vik­to­ri­ja Mi­liaus­kai­tė) taip pat pa­tei­kia­ma ne­ste­reo­ti­piš­kai. Ji nė­ra san­tū­ri, kaip daž­niau­siai vaiz­duo­ja­mas šis per­so­na­žas, o prie­šin­gai – „pa­lai­da“, bo­he­miš­ko gy­ve­ni­mo mė­gė­ja, ku­ri juok­da­rių aki­vaiz­do­je my­li­si su Ja­so­nu, svai­gi­na­si vy­nu, links­mi­na­si tar­si Dio­ni­so šven­tė­je.

Tai, kad Ja­so­nui Glau­kė rei­ka­lin­ga tik val­džiai ir sek­sua­li­niams po­rei­kiams ten­kin­ti, iš­ryš­kė­ja bū­tent šiuo re­ži­sū­ri­niu spren­di­mu. Be to, Ja­so­nas ne­si­var­žo sa­vo su­ža­dė­ti­nės aki­vaiz­do­je pa­sa­ky­ti Me­dė­jai, kad Kreon­to duk­ra jam rei­ka­lin­ga tik val­džiai ir šei­mos ge­ro­vei. Glau­kė ap­si­me­ta be­si­jau­di­nan­ti dėl šių žo­džių, nes be jo­kio nuo­šir­du­mo ro­do šią emo­ci­ją, o juok­da­riai ją šar­žuo­tai ra­mi­na – mo­juo­ja vė­duok­le, kad ji ga­lė­tų ge­riau kvė­puo­ti. Na­tū­ra­liai ky­la klau­si­mas – ko­dėl Glau­kei ne­rū­pi toks Ja­so­no el­ge­sys? Nes Kreon­to duk­ra pa­ti de­monst­ruo­ja var­to­to­jiš­ką po­žiū­rį į su­ža­dė­ti­nį ir ma­to ja­me tik sek­sua­li­nį ob­jek­tą.

Jo­gai­la Šim­kus ir Ka­mi­lė Pi­li­bai­ty­tė vai­di­na sar­gy­bi­nius, juok­da­rius ir Me­dė­jos vai­kus. Abu ak­to­riai iš­si­ski­ria pui­kiu ge­bė­ji­mu per­si­kū­ny­ti, to­dėl ne­nuos­ta­bu, ko­dėl re­ži­sie­rius pa­si­rin­ko bū­tent juos.

Nors Me­dė­ja lai­ko­ma bar­ba­re, ta­čiau bū­tent grai­kų per­so­na­žai čia at­sklei­džia­mi kaip „lau­ki­niai“, kas at­si­spin­di ak­to­rių ju­de­siuo­se ir gar­suo­se, pri­me­nan­čiuo­se iš džiung­lių pa­bė­gu­sių žvė­rių gar­sus. Taip pat Me­dė­ją iš rū­mų iš­va­ro lyg gy­vu­lį, ta­čiau, ne­pai­sant įžei­di­mų, ji vaikš­to oriai ir ra­miai. Toks spren­di­mas pa­brė­žia, kad Kreon­to (Ro­lan­das Nor­ma­nas) val­džia yra la­bai nu­si­lpu­si – tiek, kad ka­ra­liš­ka­sis dva­ras mo­ra­liš­kai deg­ra­da­vo.

Apsk­ri­tai Kreon­to rū­mai pri­sta­to­mi kaip „iš­tvir­ki­mo liz­das“, ku­ria­me kles­ti bo­he­miš­kas gy­ve­ni­mas. At­ro­dy­tų, kad jis val­do ne vals­ty­bę, o nak­ti­nį klu­bą. Šiai at­mos­fe­rai su­kur­ti svar­bų vaid­me­nį at­lie­ka kom­po­zi­to­riaus Gior­gio Kho­si­tash­vi­lio mu­zi­ki­niai ak­cen­tai. Nes­var­bu, ar tai ro­kas, ar elekt­ro­ni­nė mu­zi­ka – ji or­ga­niš­kai de­ra prie ki­tų spek­tak­lio kom­po­nen­tų ir pa­brė­žia re­ži­sie­riaus spren­di­mus.

Api­bend­ri­nant ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad B. Tse­re­dia­nio „Me­dė­ja“ ta­po iš­skir­ti­niu spek­tak­liu tarp­tau­ti­nia­me re­gio­ni­nių teat­rų fes­ti­va­ly­je. Bū­tent dėl aukš­tos me­ni­nės ko­ky­bės ši pa­sta­ty­mas ver­tas tiek pa­pras­to, tiek pro­fe­sio­na­laus žiū­ro­vo dė­me­sio.