Me­tus mo­čiu­tės glo­bo­tas ber­niu­kas ne­no­ri pas ma­mą, bet tai val­di­nin­kams nė mo­tais

De­vy­ne­rių me­tų ber­niu­kas ta­po suau­gu­sių­jų žai­di­mo au­ka. Be­veik me­tus se­ne­lių šei­mo­je pra­gy­ve­nęs vai­kas val­di­nin­kų spren­di­mu grą­ži­na­mas esą pa­si­tai­siu­siai mo­ti­nai. Bet vai­kas pa­reiš­kė su ja ne­gy­ven­siąs, tuoj pat pa­bėg­siąs at­gal pas mo­čiu­tę.

Gied­ra AKA­VIC­KIE­NĖ

Pa­nai­ki­no lai­ki­ną­ją glo­bą anū­kui
Tel­šiuo­se gy­ve­nan­ti 57-erių Da­lia ne­ga­li su­si­tai­ky­ti su min­ti­mi, kad my­li­mas anū­kas, ku­riuo kas­dien rū­pi­no­si ko­ne me­tus, tu­rės pa­lik­ti jos na­mus.
Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­jos Vil­mos Šly­žie­nės lie­pos 30 d. pa­si­ra­šy­ta­me raš­te pra­ne­ša­ma, kad Da­liai siun­čia­mas Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus lie­pos 27 d. įsa­ky­mas „Dėl lai­ki­no­sios glo­bos ber­niu­kui pa­nai­ki­ni­mo“.
Mo­čiu­tė „Tel­šių ŽI­NIOMS“ pa­ro­dė pa­štu gau­tą įsa­ky­mą, ku­riuo pa­nai­kin­ta lai­ki­no­ji glo­ba anū­kui. Vai­kas grą­ži­na­mas tė­vams.
Be­je, 38 me­tų mo­te­ris su me­tais jau­nes­niu vai­ko tė­vu ne­gy­ve­na kar­tu, tad teis­mo spren­di­mu ber­niu­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta nu­sta­ty­ta su ma­ma, gy­ve­nan­čia Plun­gė­je.
Mi­nė­tu įsa­ky­mu mo­čiu­tė Da­lia, gy­ve­nan­ti Tel­šiuo­se, at­lei­džia­ma nuo glo­bė­jos pa­rei­gų.
Ofi­cia­lia anū­ko glo­bė­ja mo­te­ris bu­vo pri­pa­žin­ta 2017 m. rug­sė­jo 21 d. Plun­gės r. sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus įsa­ky­mu, ku­ris da­bar pri­pa­žin­tas ne­te­ku­siu ga­lios.
Spe­cia­lis­tai nu­spren­dė: ma­ma pa­da­rė pa­žan­gą
Apie tai, kad at­sa­kin­gas pa­rei­gas ei­nan­tys dė­dės ir te­tos ber­niu­ką nu­spren­dė grą­žin­ti ma­mai, mo­čiu­tė jam pra­ne­šė te­le­fo­nu. Da­lia pa­sa­ko­jo, kad vai­kas iš kar­to pa­sa­kė, kad pas ma­mą ne­gy­vens, o jei ten bus jė­ga nu­vež­tas, vis tiek pa­bėgs.
„Tel­šių ŽI­NIOMS“ mo­te­ris tvir­ti­no, kad jos bu­vu­si mar­ti, anū­ko mo­ti­na, ne­su­ge­ba rū­pin­tis at­ža­lo­mis.
Tie­sa, mo­ti­na esą ber­niu­kui skam­bi­na, tiks­liau – skamb­te­li ir spe­cia­liai lau­kia, kad sū­nus jai per­skam­bin­tų už sa­vo są­skai­tą.
Pa­sak mo­čiu­tės, su­si­ti­ki­mų me­tu ma­mos di­džiau­sia do­va­na, bet ir ta ne vi­sa­da, bū­da­vu­si ban­de­lė. Šei­ma ypač sun­kiai ver­tė­si, nes ma­ma ne­dir­bo, be to, kil­no­jo stik­le­lį. Dėl al­ko­ho­lio var­to­ji­mo, ga­li­ma sa­ky­ti, mo­te­ris pra­ra­do sū­nų, o da­bar sie­kia jį at­gau­ti.
Mo­čiu­tė tei­gė, kad te­le­fo­nu jai so­cia­li­nė dar­buo­to­ja pa­ti­ki­no, jog vai­kų ma­ma vi­sus me­tus bu­vo aky­lai ste­bi­ma ir pa­sta­ruo­sius du mė­ne­sius pa­da­riu­si di­de­lę pa­žan­gą, pa­kei­tu­si gy­ve­ni­mo bū­dą, ne­be­var­to­jan­ti al­ko­ho­lio.
Skir­tu­mai tarp ma­mos ir mo­čiu­tės gy­ve­ni­mo są­ly­gų
„Ber­niu­kas su ma­žes­ne se­su­te ma­mos na­muo­se nuo­lat gy­ve­no skur­de, ne­hi­gie­niš­ko­mis są­ly­go­mis (nė­ra tua­le­to, vo­nios) ir ma­tė tai, kas ne­de­rė­jo ma­ty­ti pa­gal jo am­žių“, – ti­ki­no mo­čiu­tė.
Da­lios tei­gi­mu, mar­ti ne­di­de­lia­me vie­no kam­ba­rio bu­te be pa­to­gu­mų gy­ve­no su dviem ma­ža­me­čiais vai­kais, su­gy­ven­ti­niu, suau­gu­siu bro­liu ir mo­ti­na. Kam­ba­rė­ly­je vie­na prie ki­tos su­kiš­tos lo­vos.
Be to, pra­di­nių kla­sių moks­lei­vis ne­tu­rė­jo są­ly­gų ruoš­ti pa­mo­kas. Ką jau kal­bė­ti apie kom­piu­te­rį ir ki­tus bū­ti­nus da­ly­kus.
Ap­si­gy­ve­nęs pas mo­čiu­tę dvie­jų kam­ba­rių bu­te su pa­to­gu­mais Tel­šiuo­se, ber­niu­kas džiau­gė­si ele­men­ta­riais da­ly­kais: bu­te esan­čiu tua­le­tu, van­dens pri­pil­ta vo­nia… O ką jau be­kal­bė­ti, kad se­ne­liai vai­ką ap­gy­ven­di­no erd­via­me kam­ba­ry­je, kur pa­sta­tė ra­šo­mą­jį sta­lą, nu­pir­ko jam kom­piu­te­rį, te­le­fo­ną, te­le­vi­zo­rių, žais­lų…
Kad gau­tų lai­ki­ną­ją glo­bą, se­ne­liams te­ko pa­si­steng­ti, ir jie­du, ne­gai­lė­da­mi pi­ni­gų, pir­ko vis­ką, ko tik anū­kė­liui rei­kė­jo. Į na­mus vaikš­čio­jo tik­rin­to­jai, žiū­rė­jo, už­si­ra­ši­nė­jo, ką vai­kas tu­ri. To­dėl Da­liai keis­ta ir skau­du, ko­dėl tie val­diš­ki tik­rin­to­jai ne­rei­ka­lau­ja, kad ma­ma su­teik­tų to­kias są­ly­gas, ko­kias ber­niu­kas tu­ri mo­čiu­tės na­muo­se.
Anū­ką iš­siun­tė gy­dy­tis į sa­na­to­ri­ją
Mo­čiu­tė pa­tvir­ti­no, kad mer­gai­tė ir ber­niu­kas yra jos bio­lo­gi­niai anū­kai. Ko­dėl tuo­met tik anū­kas pa­ti­kė­tas jos glo­bai?
Da­lia at­sa­kė, kad mer­gai­tė la­bai pri­si­ri­šu­si prie ma­mos ir ne­no­rė­jo gy­ven­ti at­ski­rai. O ber­niu­kas at­virkš­čiai – esą gy­ven­da­mas pas mo­čiu­tę Tel­šiuo­se, va­žiuo­da­mas pas ma­mą į Plun­gę, sa­ky­da­vo, kad la­biau­siai no­ri su­si­tik­ti su bu­vu­siais kie­mo drau­gais.
Šiuo me­tu mo­čiu­tės rū­pes­čiu vai­kas gy­do­si sa­na­to­ri­jo­je prie jū­ros. Se­ne­lių tei­gi­mu, svei­ka­tos pro­ble­mų tu­rin­čiu vai­ku ma­ma tin­ka­mai ne­si­rū­pi­no, ber­niu­kas į Tel­šius at­vy­ko su­ge­du­siais dan­ti­mis ir vargs­tan­tis nuo ai­bės įvai­rių su­si­rgi­mų.
Jei nie­kas ne­pa­si­keis, grį­žęs iš sa­na­to­ri­jos, vai­kas tu­rė­tų ke­liau­ti pas ma­mą. Kaip tai įvyks, mo­čiu­tė neį­si­vaiz­duo­ja. Aša­ras brauk­da­ma, mo­te­ris tvir­ti­no pa­ti anū­ko mar­čiai ne­ve­šian­ti, o vai­kas esą ne­no­ri nuo­lat gy­ven­ti su ma­ma.
Ber­niu­kas ži­no­jo, kad ba­ba pa­si­rū­pins
Tel­šiuo­se gy­ve­nan­ti ber­niu­ko krikš­to ma­ma Ra­sa pa­sa­ko­jo, kad mo­čiu­tė vi­sa­da rū­pi­no­si anū­kais. Mo­kyk­lą pra­dė­jęs lan­ky­ti ber­niu­kas bu­vo ra­mus bent dėl to, kad jei va­žiuos į eks­kur­si­ją, ba­ba duos pi­ni­gų, o Ka­ziu­ko mu­gei ji iš­keps vaf­lių.
Ra­sos tei­gi­mu, ko ge­ro, tė­vas vai­kams dau­giau dė­me­sio ro­do ne­gu mo­ti­na. Tė­vas vai­ką už­ra­šė į pir­mą kla­sę. Šią va­sa­rą at­vy­ko į Tel­šius su duk­ry­te ap­lan­ky­ti sū­naus, abu vai­kus nu­si­ve­dė į ka­ru­se­les.
Krikš­to mo­ti­nos nuo­mo­ne, pas ba­bą ap­si­gy­ve­nęs ber­niu­kas at­si­ga­vo.
„Rū­ky­tos mė­sos ar deš­ros sko­nio ne­ži­no­jo, o da­bar ren­ka­si, ką val­gy­ti. Kai ir ne­bu­vo pa­skir­ta glo­ba, ba­ba su bo­čiu­mi vis tiek la­bai rū­pi­no­si. Gi­mus nu­pir­ko ve­ži­mė­lį, praau­gus – dvi­ra­tį… Vis­ko neį­ma­no­ma iš­var­dy­ti“, – sa­kė Ra­sa.