Graži mūsų tautos tradicija – per Jonines (Rasos šventę) ieškoti paparčio žiedo. Tas romantika ir mistika apgaubtas paprotys šventei suteikia žaismingumo ir vilties, jog galbūt, suradus niekieno dar nerastą paslapties talismaną, visos svajonės išsipildys…
Spalvingame Janutės Fokienės gyvenime paparčio žiedo paieškos prasidėjo nuo pat gimimo dienos, nuo krikšto. Romantikos nestokojantys tėvai savo naująją atžalą nutarė vadinti mažybiniu vardu, kilusiu iš Jonų ir Janinų.
Ir dabar ji, jau solidi moteris, maloniai tebešaukiama Janute, – visada besišypsanti, spinduliuojanti gyvenimo džiaugsmą bet kurioje erdvėje ir laike sau, šeimai ir ją supantiems žmonėms, asmeninį laiką skaičiuodama širdies tvinksniais, o visuomeninį – tarytum aikštės laikrodžio dūžiais.
Janutė sakė, kad Dievas, atmatavęs gyvenimo atkarpėlę, likimui suteikė progą paskirti jaukią ir mielą vietelę po saule – jau 33-ejus metus gyventi ir tiek pat metų tarnauti labai šiltiems ir geranoriškai užsispyrusiems bei atkakliems žemaičiams prie Lūksto ir Varnelės.
Nuo pat pirmojo apsilankymo Varniuose šis jaukus Žemaitijos miestelis glaudžiai asocijuojasi su Janutės gimtine – Saločiais, per kuriuos teka veržlioji Mūša, vagojanti trijų Šiaurės Aukštaitijos rajonų slėnius ir klonius, žiotyse savo vandenis atiduodanti Lielupei kaimyninės Latvijos Bauskės rajone.
Apie mėgstamą darbą
Šiandien Janutė yra Varnių seniūnijos vyresnioji specialistė, kurios žinioje ir veiklos akiratyje yra visi įstaigos kanceliariniai reikalai bei funkcijos. Šiuolaikiškai kalbant, tai yra bendrųjų ryšių veiklos sritis, kurioje labai svarbus gebėjimas dirbti komandoje, erudicija ir kompetencija. Visa tai moteris pasiekė ir išsiugdė per ilgametį ir nuoširdų darbą, jausdama meilę savo profesijai ir žmonėms. Šiuos Janutės bruožus nuoširdžiai įvardija ir seniūnijos vadovas Rolandas Bružas, bendradarbiai ir kiekvienas sutiktas varniškis.
Apie bites ir ūkį
Į savo veiklos ir gyvenimo erdvę Janutė besąlygiškai įsileidžia kiekvieną besikreipiantį dėl paramos ar patarimo žmogų neklausdama, kas yra svarbiausia. Jai viskas yra svarbu ir net labai. Bet tai yra tiesioginės pareigos, kasdieniniai žmogiškieji tarnybiniai santykiai, kuriuose neįžiūri jokio susireikšminimo. Būdama kukli ir neskubanti viešintis, moteris su užsidegimu prabyla, kai pokalbis pakrypsta apie bites ir ūkį.
Tarp gyvenimo džiaugsmą skleidžiančių įvykių Janutei tenka ir našlės dalia. Amžinybėn prieš keletą metų išėjęs vyras Vytautas, ilgametis Varnių ligoninės gydytojas, paliko nemažą rūpestėlį ir malonius užsiėmimus: reikia prižiūrėti biteles, sodą, sodybos aplinką. Čia į pagalbą ateina vaikai, o didžiausi darbeliai atitenka dukrai Raimondai. Jaunoji daržininkė savo rankomis glamonėja žolynėlius ir gėlynus, pagirdo šiltnamyje augančias daržoves.
O kokią palaimą Janutei teikia naminės duonos kepimas?! Pagruzdinto orkaitėje rugio ir Varnelės pakrantės ajerų kvapas pasklinda po visą Vytauto gatvelę!..
Varniškės namuose ypatingą svarbą turi sveika mityba, tad žemaitiški šaltibarščiai gaminami tik užpylus Lopaičių stebuklingojo šaltinėlio vandeniu, kurį kartais šeimininkės atsigabena nuriedėjusios dviračiais apie dvylika kilometrų.
Tuos gražius Janutės pomėgius paįvairina kelionės automobiliu, pasivažinėjimai dviračiu bei lankymas aerobikos užsiėmimus, kuriuos veda dukra Raimonda. Bene pati saldžiausia pramoga būna bendravimas su anūkais Augustu ir Andriumi, kurie nepraleidžia progos pasisvečiuoti pas močiutę per mokyklines atostogas. Ypatingi įvykiai Janutės pastogėje būna Kalėdos ir Naujieji metai: atvažiuoja sūnaus Arnoldo – to paties, kuris buvo vienas iš ekspedicijų „Misija Sibiras“ vadovų, šeimyna, ir jaukiame brazdulyje atsiranda Kalėdų Senelis su dideliu maišu dovanų. Tai jau tapo šeimos tradicija.
Gyvenimo palaimą Janutė suranda tikėjime Apvaizdos nuolatine globa, maldoje ir tėvų įskiepytose krikščioniškose tradicijose, o mintis, jog niekada nebebus aštuoniolikos metų, ji nuveja ir grindžia gyvenimo džiaugsmo patirtimi, meile Artimui ir Žemei, kurioje palieka savo pėdas… Jos turi būti ryškios ir gražios.
Prie Joninių laužo
Žinau, jog dėkingi varniškiai pakvies Tave, gerb. Janute, prie aukšto Joninių laužo ir uždės ąžuolo vainiką, įpynę į jį savo meilę ir pasitikėjimą, gražiausius sveikinimų žodžius, linkėdami geros sveikatos ir ilgų kūrybingų metų.
Prie viso to prisidedu ir aš – Stanislovas Genutis.
Loading ...
