Ma­ry­tė Ma­žei­kie­nė: „Mo­lis yra mo­men­tas“

Feis­bu­ko „Tel­šių ŽI­NIŲ“ pa­sky­ro­je pa­kvie­tus skai­ty­to­jus pa­si­da­ly­ti sa­vo ta­len­tais ar­ba nu­ro­dy­ti ta­len­tin­gus as­me­nis, at­si­sklei­dė gau­sy­bė ga­bių žmo­nių. Mez­gė­jai da­li­jo­si sa­vo su­dė­tin­gais raš­tais, ta­py­to­jai – nuo­sta­biais pa­veiks­lais, ke­ra­mi­kai – iš mo­lio su­kur­tais dar­bais ir kt.

Šį­kart kal­bi­na­me dau­gu­mos pa­lai­ky­mo su­lau­ku­sią Ma­ry­tę Ma­žei­kie­nę iš Tryš­kių, ku­ri ste­bi­na kruopš­čiais ir meist­riš­kais ke­ra­mi­kos kū­ri­niais.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

M. Ma­žei­kie­nė il­gus dar­bo me­tus pa­sky­rė švie­ti­mui, bu­vo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja. Ta­čiau svei­ka­tos iš­šū­kiai pri­ver­tė ją per­žiū­rė­ti sa­vo gy­ve­ni­mo prio­ri­te­tus ir at­si­svei­kin­ti su pro­fe­si­ja, ku­rią la­bai my­lė­jo. Nors tai bu­vo sun­kus spren­di­mas, šian­dien mo­te­ris at­ran­da nau­jas veik­las, ku­rios tei­kia jai džiaugs­mo ir įkvė­pi­mo.

Ma­ry­tė at­vi­rau­ja, jog jau daug me­tų sva­jo­jo lies­ti mo­lį ir ke­lin­ti me­tai tam at­ran­da lai­ko. Ant­rus me­tus ji mo­ko­si Viekš­nių Vin­co De­niu­šio me­no mo­kyk­lo­je ke­ra­mi­kos. Yra la­bai dė­kin­ga mo­ky­to­jui Vi­ta­li­jui Bal­tu­čiui, ku­ris nie­ka­da ne­gai­li pra­ktiš­kų pa­ta­ri­mų ir ke­ra­mi­kams bū­ti­nų ži­nių.

Ke­ra­mi­kos meist­rė Tryš­kiuo­se tu­ri įsi­ren­gu­si sa­vo dirb­tu­ves, de­gi­mo kros­nį, li­pi­na, ku­ria, mė­gau­ja­si šia veik­la, pra­kal­bin­tu mo­liu ir dar­bais, ku­rių iš­baig­tu­mas pri­klau­so nuo dau­gy­bės mo­lio ke­lio­nės de­ta­lių, to­dėl daž­nai dirb­tu­vė­lė­je pa­sa­ko­da­ma ar­ti­mie­siems ar sa­vo bi­čiu­liams apie įvai­riau­sią mo­lį pri­de­da: „Mo­lis yra mo­men­tas!“ O ta­da duo­da ga­ba­lė­lį pa­tiems iš­ban­dy­ti. Iš­ban­džius vi­siems ten­ka pri­pa­žin­ti, kad mo­lis yra sa­vaip ne­nus­pė­ja­mas ir be ga­lo įdo­mus.

„Aš li­pdau… Vi­sa­da ant sta­lo de­ga žva­kė… Ša­lia įsi­tai­so ra­my­bė, ty­la ir min­tys, ku­rios už­su­pa, ir pirš­tai dė­lio­ja sa­vaip bal­tą, gel­to­ną, ru­dą… mo­lį… o ta­da ir su­si­dė­lio­ja mo­lio mo­men­tas“, – min­ti­mis da­li­ja­si pa­šne­ko­vė. Mo­te­ris ne­sto­ko­ja idė­jų, jos ap­lan­ko sa­vai­me: „Bū­na, kad pa­ma­tai ke­ra­mi­kos kū­ri­nį, bet jo at­kar­to­ti net nei­šei­tų, o ir ne­si­no­ri, tik kaž­ko­kią de­ta­lę su­ge­ne­ruo­ji sa­vaip… ir dar­bas jau bū­na vi­sai sa­vi­tas. La­bai pa­tin­ka ma­žas de­ta­les dė­lio­ti, to­dėl ro­žių net ne­ži­nau kiek nu­li­pi­nu­si. Ro­ži­niais du­be­nė­liais, va­ze­lė­mis vis da­li­juo­si. Dau­ge­lis drau­gų jau sa­vo na­muo­se tu­ri ne po vie­ną ir ne po du dar­be­lius, ma­no do­va­no­tus.“

Ma­ry­tė svars­to: „Nors ke­ra­mi­ka yra pra­ban­ga ir tai nė­ra pi­gus už­siė­mi­mas, bet šiuo me­tu tai yra ma­no po­mė­gis ir mo­ky­mo­si ke­lias.“