Mantas Serva apie naujas – mero pavaduotojo – pareigas

Spalio mėnesį į Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigas paskirtas Mantas Serva. Jo kandidatūrą pasiūlė trapią valdančiąją koaliciją Telšių rajono savivaldybės taryboje sudarę socialdemokratai, valstiečiai, konservatoriai ir Tarybos narys Algirdas Bacevičius. Konservatorių partijai priklausančiam ir Telšių skyriui vadovaujančiam M. Servai Telšių rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas pavedė kuruoti socialinę rajono sritį.
M. Servos klausėme, kaip sekasi naujajam vicemerui eiti vieno iš rajono vadovų pareigas, ar pavyko rasti bendrą kalbą su kitai politinei jėgai priklausančiu meru bei kokie planai stiprinant kuruojamą socialinę sritį.

Antanas NEKRAŠIUS
Tarp girnų
Lapkričio pabaigoje vykusiam Telšių rajono savivaldybės tarybos posėdžiui pirmą kartą savo politinėje karjeroje pirmininkavo Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojas M. Serva. Vicemeras pavadavo į komandiruotę išvykusį merą P. Kuiziną, kuris dėl kitų metų biudžeto finansų ministro kvietimu lankėsi Finansų ministerijoje. „Iš tikrųjų nieko ypatingo. Tik dėl pačio posėdžio vedimo tvarkos – jaučiu, jog šiek tiek dar trūksta įgūdžių, – su „Telšių ŽINIŲ“ skaitytojais įspūdžiais po Tarybos posėdžio dalijosi M. Serva, – keista dėl to, kad vos prieš pusmetį dar buvau opozicijoje, o dabar – vicemeras. Tai tikrai didelis pasikeitimas, kuris širdyje sukėlė tam tikrą sąmyšį, pripildė emocijomis, pakoregavo asmeninius planus.“
M. Servą į Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojus pasiūlė valdančiąją daugumą Taryboje suformavę socialdemokratai, valstiečiai, konservatoriai ir Tarybos narys A. Bacevičius. Kaip sekasi naujajam vicemerui rasti bendrą kalbą su kitoje politinių barikadų pusėje likusiais meru P. Kuizinu ir laikinai Savivaldybės administracijai vadovaujančiu Rimantu Žebrausku? „Šio klausimo sulaukiu vos ne kasdien, – teigė M. Serva, – galima sakyti, jaučiuosi lyg tarp girnų: iš vienos pusės yra valdančioji koalicija, kuri mane išrinko į vicemerus, iš kitos – tiesiogiai gyventojų rinktas meras, kurio pavedimus privalau vykdyti. Kalbamės, dirbame kartu, tačiau įtampa jaučiasi.“
Kalbėdamas apie darbo santykius su Savivaldybės administracijos vadovu, vicemeras neslėpė, jog kaip bebūtų keista, tačiau su R. Žebrausku jis sutaria gerai: „Galiu tik konstatuoti, jog viskas, ko iki šiol Savivaldybės administracijos direktoriaus esu prašęs, apie ką su juo kalbėjęs – į viską yra reaguojama ir daroma.“
Investuoti į žmones
Dar spalio mėnesį Telšių rajono savivaldybės meras P. Kuizinas pasirašė potvarkį, kuriuo nustatė, jog naujasis vicemeras kuruos Telšių rajono socialinę sritį. „Neslėpsiu – socialinė sritis niekada nebuvo viena iš mano mėgstamiausių sričių, – teigė M. Serva, – bet ne todėl, kad man nerūpėtų. Dažnai žmonės nenori matyti ir girdėti mus supančių socialinių problemų. Bet jos yra. Socialinis darbas yra labai sunkus, dažnai slegiantis, apimantis neįgaliuosius, socialinės rizikos šeimas ir kt. Šiandien džiaugiuosi su juo susipažinęs iš arčiau.“
Pasak vicemero, šiek tiek daugiau nei per mėnesį jis aplankė praktiškai visas rajono socialines įstaigas, kalbėjosi bei diskutavo su jų darbuotojais. „Pagrindinė problema yra ta, kad socialinių paslaugų poreikis rajone nuolat didėja, tačiau norinčių ir galinčių teikti jas žmonių trūksta, – kalbėjo M. Serva, – esame ties bręstančios didelės problemos slenksčiu. Šiandien socialinį darbą dirba fanatikai. Kitaip jų nepavadinsi: už tokį menką darbo užmokestį nešti tokią sunkią naštą, manau, gali tik pasiaukojęs žmogus.“
Vicemeras pasakojo, jog kalbantis su socialiniais darbuotojais, viena moteris pasidalijo istorija iš savo kasdieninio darbo: vakarais, kai vyksta aplankyti kai kurias rizikos šeimas, jos vyras laukia laiptinėje ir saugo, nes nežinia, kokios būklės ir nuotaikos žmogus atidarys jai duris. „Už tokį sunkų, kartais net pavojingą darbą, socialiniai darbuotojai gauna 400–500 Eur siekiantį atlyginimą! Ir kartais jų darbo užmokestis būna mažesnis už socialinę paramą gaunančių žmonių pajamas. Todėl norėdami turėti rajone stiprų socialinį sektorių, visų pirma turime investuoti į socialinėje srityje dirbančius žmones. O lėšas darbo užmokesčiui kelti privalome numatyti jau kitų metų rajono biudžete.“
Nėra aiškios vizijos
Kalbėdamas apie darbo užmokesčio didinimą socialiniams darbuotojams M. Serva neslėpė, jog tai visų problemų neišspręs. „Kad ir kaip banaliai nuskambės, tačiau pinigų visiems gaisrams užgesinti nepakaks, – teigė vicemeras, – jų reikia visoms rajono sritims, o biudžete lėšų yra tiek, kiek yra. Gaila, bet mūsų rajonas vis dar neturi aiškios krypties. Kuo mes norime būti? Menų miestu? Turizmo traukos centru? O gal aukščiausio lygio socialines paslaugas teikiančiu rajonu? Kodėl gi ne? Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Vokietijoje yra mažų miestelių, kurie specializuojasi tik į socialinių paslaugų teikimą: senelių namai, neįgaliųjų centrai, slaugos centrai ir pan. Ramūs, gražūs miesteliai, kuriuose teikiamos aukščiausio lygio socialinės paslaugos.“ Esą tai tik vienas iš variantų, o priimant sprendimą reikėtų rimtos diskusijos su ekspertais, bendruomenių atstovais, politikais ir t.t.
Anot M. Servos, nors rajonas turi strateginį planą, tačiau jame nėra aiškiai išskirtos pagrindinės vizijos. Šiandien biudžeto lėšos skirstomos principu „prašo – duoda“, bet visiems po truputį, todėl visiems trūksta. „Nesvarbu, kas kitąmet ateis į valdžią, tačiau jos užduotis turėtų būti pakloti rajono vystymosi aiškius pamatus: įvardinti vieną kertinę prioritetinę kryptį, išskirti kitas pagal svarbumą sritis ir nebijoti kartais pasakyti NE tiems, kurie į prioritetų sąrašą nepatenka, – kalbėjo mero pavaduotojas, – bet tai nereiškia, jog visi kiti būtų pamiršti. Jei biudžete yra pinigų, galima prisidėti prie visų iniciatyvų. Tačiau jeigu jų nėra, ir, tarkime, ateina sportininkai prašyti paremti krepšinio klubą, o mūsų prioritetinės socialinės srities darbuotojai uždirba vos 500 eurų, tokiu atveju tektų sakyti „stop – jūs nesate mūsų prioritetų sąraše. Dabar lėšų galime skirti tik socialinei sričiai“. Į Savivaldybės biudžetą reikia žiūrėti taip, kaip žiūrime į savo šeimos biudžetą: jeigu tavo pajamos neleidžia pirkti automobilio – tu jo ir neperki. Deja, Savivaldybėje kartais pasielgiama kitaip…“