Lo­re­tos Nor­vai­šie­nės nuo­trau­ko­se – čia ir da­bar

„Va­žiuo­jant link Luo­kės, kur se­na­sis ke­lias ve­da į Bir­žu­vė­nus, pen­kių ke­lių san­kry­žo­je pra­va­žiuo­jan­tiems ošia Pyp­ki­nės pu­šis ir į kal­niu­ką nu­bė­ga ke­liu­kas į ma­no vai­kys­tės Rū­du­pius. Bet, kaip ir dau­ge­lis mū­sų mies­to gy­ven­to­jų, vie­nu ar ki­tu lai­ko­tar­piu su­si­klos­čius ap­lin­ky­bėms, da­bar esu tel­šiš­kė“, – pa­sa­ko­ji­mą apie sa­ve pra­de­da Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ mu­zie­ji­nin­kė-skait­me­nin­to­ja Lo­re­ta Nor­vai­šie­nė.

Mo­te­ris – ak­ty­vi mu­zie­jaus ren­gi­nių fik­suo­to­ja. Ty­liai, bet la­bai aky­lai, pro fo­toa­pa­ra­to ob­jek­ty­vą ji pa­ste­bi de­ta­les, ku­rios pa­pras­tai ne­kren­ta į akis. L. Nor­vai­šie­nės tei­gi­mu, fo­tog­ra­fi­ja jai pa­de­da į su­pan­čią ap­lin­ką pa­žvelg­ti ne­tie­sio­giai ir net di­džiau­sio­je ne­tvar­ko­je at­ras­ti kaž­ką ne­ti­kė­to.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ
– Gal trum­pai pri­sta­ty­ki­te sa­ve. Kur mo­kė­tės, ko­kį dar­bą dir­ba­te?
– Mo­kiau­si Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me, Tel­šių aukš­tes­nio­sios tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­los Pe­da­go­gi­kos sky­riu­je, Šiau­lių ir Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tuo­se. Tad ir pro­fe­si­nis ke­lias ve­dė nuo mar­gi­ni­mo raš­tų ko­pi­juo­to­jos tri­ko­ta­žo ga­my­bi­nia­me su­si­vie­ni­ji­me „Mas­tis“ iki in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų dės­ty­to­jos Že­mai­ti­jos ko­le­gi­jo­je. Da­bar dir­bu mu­zie­ji­nin­ke-skait­me­nin­to­ja Že­mai­čių mu­zie­ju­je „Al­ka“.
– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo dar­bą mu­zie­ju­je. Koks jis?
– Ma­no dar­bas – su­skait­me­nin­ti eks­po­na­tą. Ki­taip sa­kant, kom­piu­te­ri­ne įran­ga su­kur­ti jo skait­me­ni­nį vaiz­dą, pa­ruoš­ti jį vie­ši­nti ar­ba nau­doti ty­ri­nė­ji­mo tiks­lais, skait­me­ni­nį vaiz­dą ir jo ap­ra­šą pub­li­kuo­ti Lie­tu­vos in­teg­ra­lio­je mu­zie­jų in­for­ma­ci­nė­je sis­te­mo­je (LI­MIS). Daž­niau­siai dir­bu su dvi­ma­čiais ob­jek­tais: nuo­trau­ko­mis, laiš­kais, do­ku­men­tais. Ta­čiau pa­gal­vo­jus, kad se­na­me mo­kyk­li­nia­me są­siu­vi­ny­je su­gul­dy­tos, iš­brau­ky­tos, per­ra­šy­tos ei­lu­tės yra už­ra­šy­tos poe­to Vy­tau­to Ma­čer­nio ar bū­si­mo mu­zie­jaus įkū­rė­jo ir pir­mo­jo di­rek­to­riaus Pra­no Ge­nio ran­ka, kai iš nuo­trau­kos žvel­gia lai­min­gi vei­dai žmo­nių, ku­rių gy­ve­ni­mas, ži­nant is­to­ri­ją, tuoj tuoj nu­trūks, api­ma ne­nu­sa­ko­mas jaus­mas.
– Fo­tog­ra­fi­ja – tai Jū­sų po­mė­gis ar dar­bas?
– Fo­tog­ra­fi­ja dar­be yra dar­bu ta­pęs po­mė­gis. Įdo­mu ste­bė­ti ir fik­suo­ti mus su­pan­čios ap­lin­kos po­ky­čius, vyks­tan­čius pro­ce­sus. Skir­tu­mas – įran­go­je: dar­be nau­do­juo­si fo­toa­pa­ra­tu, po dar­bo esu te­le­fo­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos at­sto­vė.
– Kaip fo­tog­ra­fi­ja at­si­ra­do Jū­sų gy­ve­ni­me?
– Pe­da­go­gi­nių stu­di­jų bai­gia­ma­sis dar­bas bu­vo su­si­jęs su tau­to­sa­ka. Ke­lia­vau mo­čiu­tės ta­kais, su­ti­kau daug pui­kių pa­sa­ko­to­jų ir dai­ni­nin­kų, fik­sa­vau ne tik jų pa­sa­ko­ji­mus, bet ir vei­dus. Atė­jo mū­sų lai­ki­nu­mo su­vo­ki­mas, nes per ket­ve­rius šios ke­lio­nės me­tus be­veik treč­da­lis ma­no kal­bin­tų­jų iš­ke­lia­vo į am­ži­ny­bę. Su­rink­ta me­džia­ga, pa­nai­ki­nus Tel­šių aukš­tes­nio­sios tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­los Pe­da­go­gi­kos sky­rių, at­ke­lia­vo į mu­zie­jaus ar­chy­vą. O aš, jau kaip dar­buo­to­ja, šį tau­to­sa­kos ap­lan­ką ana­li­za­vau vi­sai ki­to­mis aki­mis.
– Ką mėgs­ta­te fo­tog­ra­fuo­ti?
– Mėgs­tu de­ta­les, ku­rios pa­pras­tai ne­kren­ta į akis ar­ba prie jų esa­me taip pri­pra­tę, kad praei­na­me ne­pas­te­bė­ję. Prie to­kių ob­jek­tų (de­ta­lių) už­trun­ku la­bai il­gai. Ar­ba pa­ts lai­kas kaž­kur pra­dings­ta. Mėgs­tu fik­suo­ti ne­po­zuo­jan­čius, gal­vo­jan­čius, kad nie­kas jų ne­ma­to, žmo­nes. Fo­tog­ra­fuo­ju mu­zie­ju­je vyks­tan­čius ren­gi­nius, tad pa­si­nė­rę į vaid­me­nį at­li­kė­jai kom­pen­suo­ja tei­sės į at­vaiz­dą su­var­žy­mus vie­ši­nant nuo­trau­kas.
– Ar bū­na ne­pa­vy­ku­sių kad­rų?
– Ne­pa­vy­ku­sį kad­rą kiek­vie­nas su­pran­ta­me sa­vaip. Man pir­miau­sia kliū­va „griū­van­tis“ ho­ri­zon­tas ir „iš­si­vaikš­čio­ju­si“ kom­po­zi­ci­ja. Ta­da – vei­kė­jai. Juk gy­ve­na­me įvaiz­džio lai­kais. Ban­dau su­pras­ti, ar no­rė­čiau bū­ti už­fik­suo­ta (ir pa­vie­šin­ta fo­to­re­por­ta­že) vie­no­kiu ar ki­to­kiu ra­kur­su. Tad ne­pa­vy­ku­sių kad­rų bū­na daug. Prik­lau­so­mai nuo ren­gi­nio for­ma­to, į kom­piu­te­rį su­gu­la 100–300 kad­rų, o vie­ši­na­ma tik de­šim­ta­da­lis. Pri­si­pa­žin­siu, ne vi­sus ne­vie­šin­tuo­sius kad­rus iš­tri­nu. Su ren­gi­nio ap­ra­šais jie lie­ka atei­čiai.
– Ką įdo­maus, neį­ti­kė­ti­no ar ne­pa­mirš­ta­mo yra te­kę už­fik­suo­ti nuo­trau­ko­je?
– Su ma­ni­mi iš te­le­fo­no į te­le­fo­ną ke­liau­ja nuo­trau­ka-emo­ci­ja: lėk­tu­vo lan­go stik­lo frag­men­tas – ap­šar­mo­ju­si ma­žy­tė de­ta­lė (sky­lu­tė). Kam ji rei­ka­lin­ga, te­gul skai­ty­to­jas, jei įdo­mi jos pa­skir­tis, in­for­ma­ci­ją su­si­ras pa­ts…
– Ar ver­ti­na­te po­pie­ri­nes nuo­trau­kas, ar tu­ri­te al­bu­mų, ar daž­nai juos at­ver­čia­te?
– Nors skait­me­ni­nių nuo­trau­kų yra daug, bet joms ka­ta­lo­guo­ti pri­trūks­tu lai­ko. Be to, tech­no­lo­gi­jos kei­čia­si, iš­ma­nie­ji įren­gi­niai ir vie­ti­nės laik­me­nos tech­no­lo­giš­kai sens­ta. Skait­me­ni­nės nuo­trau­kos, ypač kai jų pri­rei­kia „grei­tai“, tu­ri sa­vy­bę pa­si­mes­ti. Tad kas kiek lai­ko al­bu­mė­lį pa­pil­do po­pie­ri­nės, įsi­min­ti­nus įvy­kius me­nan­čios nuo­trau­kos.
– Ar esa­te fo­to­kad­rų me­džio­to­ja, ar ten­ka iš­si­ruoš­ti spe­cia­liai į tiks­lią vie­tą ieš­ko­ti įdo­mes­nio mo­men­to? Ar tie­siog ten, kur tuo me­tu bū­na­te, sten­gia­tės įžvelg­ti ką nors įdo­maus?
– La­biau vi­lio­ja ar­chi­tek­tū­ri­niai ele­men­tai, ne­ti­kė­ti gam­tos ir žmo­gaus są­ly­čio taš­kai. Esu ap­lin­kos ste­bė­to­ja, to­dėl fik­suo­ju tai, ką pa­ma­tau čia ir da­bar. Ne­ti­kė­tai for­muo­ja­si mė­ne­sių cik­las „Išt­rin­ti ar pa­si­da­lin­ti“, ku­ria­me su­si­kaups įvai­riais me­tų lai­kais tuo pa­čiu marš­ru­tu ke­liau­jant už­fik­suo­ti vaiz­dai.
– Kuo Jus ža­vi fo­tog­ra­fi­ja?
– Fo­tog­ra­fi­ja pa­de­da į su­pan­čią ap­lin­ką pa­žvelg­ti ne­tie­sio­giai. Net di­džiau­sio­je ne­tvar­ko­je ga­li­ma at­ras­ti kaž­ką ne­ti­kė­to. Tai – me­di­ta­ci­jos for­ma, lei­džian­ti „su­si­rink­ti“ sa­ve šia­me dar­bų, in­for­ma­ci­jos ir sku­bė­ji­mo lai­ko­tar­py­je.
– Ar tu­ri­te sa­vo my­li­mą nuo­trau­ką?
– So­cia­li­niuo­se tink­luo­se da­li­juo­si įvai­riais fo­to­pas­te­bė­ji­mais. To­kios nuo­trau­kos, ku­rią vie­ną ga­lė­čiau iš­skir­ti – ne­tu­riu, bet mie­lai pa­si­da­ly­siu skir­tin­go­mis sa­vo te­ma­ti­ka fotografijomis.