Pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­ka Tel­šių mies­to se­niū­ni­jo­je

Gruo­dį Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­jos II kla­sių mo­ki­niai lan­kė­si Tel­šių mies­to se­niū­ni­jo­je.

Mo­ki­niai tu­rė­jo ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti su se­niū­ni­jos dar­bu iš ar­čiau. Ma­lo­nus po­kal­bis, iš­sa­mus pri­si­sta­ty­mas bai­gė­si kiek ne­ti­kė­tai. Pak­lau­sus, ko­kias re­ga­li­jas se­niū­nas Čes­lo­vas Ubar­tas tu­ri, ar jo­mis pa­si­puo­šia rep­re­zen­tuo­da­mas Tel­šius, ėmė ir at­ne­šė. Vi­si ga­lė­jo pa­lies­ti, ap­žiū­rė­ti. Ant ant­spau­do, žie­do už­ra­šy­ta: „Kon da­ra vei­ziek ga­la.“
Ki­lo min­tis: ar vi­si dir­ba­me sa­vo dar­bus, ar tik­rai ži­no­me sa­vo pa­rei­gas? Tel­šiai – ži­no­mas mies­tas vi­so­je Lie­tu­vo­je. Tik­riau­siai ne pa­sku­ti­nė­je vie­to­je ir mies­to se­niū­no šei­mi­nin­kiš­kas po­žiū­ris. Ko­dėl apie tai ne­kal­ba­me?
Ma­no­me, kad se­niū­nas – svar­biau­sias žmo­gus Tel­šiuo­se. Tai su­pra­to­me ir iš jo pa­sa­ky­mo: „Jau ne­be­tu­riu lai­ko, rei­kia baig­ti puoš­ti mies­tą Ka­lė­doms.“
Mo­ki­niams se­niū­nas Č. Ubar­tas pa­li­ko kuk­laus, bet la­bai šil­to, ati­daus, mo­kan­čio ge­rą žo­dį ir se­nam, ir jau­nam pa­sa­ky­ti įspū­dį.
Se­niū­ni­jo­je ka­bi­ne­tą tu­ri ir Po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Tel­šių sky­riaus na­riai. Kar­tu su sen­jo­rais pa­bend­ra­vę su se­niū­nu Č. Ubar­tu, tę­sė­me po­kal­bį apie Lie­tu­vos re­zis­ten­ci­nių ko­vų lai­ko­tar­pį, ku­rio me­tu trem­ti­nių da­lią pa­ty­rė nie­kuo dė­ti, do­ri, darbš­tūs ūki­nin­kai, tar­nau­to­jai. Al­do­na Bū­die­nė, Jus­ti­nas Ja­sels­kis, Vin­cas Da­nu­pas, Al­do­na Ged­min­tie­nė, Re­gi­na Chmie­liaus­kie­nė, Bro­nis­la­va Bik­niu­vie­nė, Ro­mas Kry­že­vi­čius – tuo me­tu bu­vę vai­kai, paaug­liai ar gi­mę Si­bi­ro pla­ty­bė­se – liu­dy­to­jai. Nuo­šir­dus, šil­tas po­kal­bis už­si­tę­sė. Gir­dė­da­mi jaut­rius pri­si­mi­ni­mus apie stai­ga pra­ras­tą vai­kys­tę, ne­be­vai­kiš­kus dar­bus, už­siė­mi­mus, ba­dą ir aša­ras brau­kė­me, ir juo­kė­mės iš vai­kiš­kų iš­dai­gų. Žai­dė­me žai­di­mus, mo­kė­mės gra­žių ka­lė­di­nių dar­be­lių. Su­si­ti­ku­sios dvi kar­tos vie­na ki­tai su­tei­kė iš­min­ties, jau­nat­viš­ku­mo, už­si­mez­gė drau­gys­tė.
Kad to­kios pa­mo­kos yra ver­tin­gos, pa­tvir­ti­no ir gim­na­zis­tai ref­lek­tuo­da­mi apie iš­vy­kos nau­dą. Jie sa­kė, kad tik da­bar su­pra­to trem­ties pa­da­ry­tą ža­lą lie­tu­vių tau­tai. Moksleivius stebino tremtinių gebėjimas iš­lik­ti, ne­pa­lūž­ti dai­nuo­jant, mel­džian­tis, tel­kian­tis ir re­miant vie­ni ki­tus. Nie­ka­da nebuvo ­pra­ras­ta vil­tis grįž­ti na­mo. Dė­kin­gi vai­kai ir už iš­girs­tus pa­mo­ky­mus iš­mok­ti kuo dau­giau kal­bų, siek­ti iš­si­la­vi­ni­mo, sa­vo sva­jo­nių.
Džiau­gė­si, kad, per­skai­tę Sa­vi­val­dos įsta­ty­mą, tu­rė­jo ga­li­my­bę iš ar­čiau pa­žin­ti Tel­šių se­niū­ną, teigė, kad da­bar dar la­biau ver­tin­s sa­vo mies­tą. Sieks, kad ja­me bū­tų gra­žu, pa­tys pri­si­dės kad ir ma­žais dar­be­liais – ne­šiukš­lins, ne­lau­žys, tau­sos vi­sų mū­sų tur­tą.
Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Vi­li­ja VAI­ČIU­LIE­NĖ