Le­sin­ti žie­mo­jan­čias an­tis ar ne? Gam­ti­nin­kų nuo­mo­nės iš­si­sky­rė

Šal­tą ir snie­guo­tą žie­mą paukš­čiai vėl at­si­dū­rė žmo­nių dė­me­sio cent­re. No­ras pa­dė­ti – nuo­šir­dus ir su­pran­ta­mas, ypač kai spau­džia šal­tis. Ta­čiau kas­met ky­la vis tas pa­ts klau­si­mas: ar vi­sa­da to­kia pa­gal­ba paukš­čiams iš tie­sų nau­din­ga ir ar ne­pa­da­ro­me dau­giau ža­los nei nau­dos?

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Žmo­nės su­ju­do pa­dė­ti paukš­čiams

Tel­šiš­kiai su­ne­ri­mo dėl prie Mas­čio eže­ro esan­čia­me Tel­šės upe­ly­je žie­mo­jan­čių an­čių. Ne­ša joms mais­to, ra­gi­na jų pa­vyz­džiu pa­sek­ti ir ki­tus.

Šia te­ma dis­ku­si­jos už­vi­rė so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Žmo­nės su­si­skirs­tė į dvi sto­vyk­las: vie­ni pa­si­sa­kė už paukš­čių le­si­ni­mą ir nuo­la­ti­nę jų glo­bą, ki­ti rė­mė­si spe­cia­lis­tų re­ko­men­da­ci­jo­mis pa­lik­ti lau­ki­nius paukš­čius ra­my­bė­je.

Bu­vo ra­gi­ni­mų, kad grū­dų at­vež­tų ūki­nin­kai, dau­giau rū­pes­čio pa­ro­dy­tų me­džio­to­jai, o ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai pa­kil­tų iš šil­tų ka­bi­ne­tų ir at­kreip­tų dė­me­sį į si­tua­ci­ją.

Pa­si­tai­kė ir ban­dy­mų pa­juo­kau­ti – esą ge­riau­sias „gel­bė­ji­mo bū­das“ bū­tų paukš­čius iš­kep­ti ar an­tis ap­gy­ven­din­ti pas ūki­nin­kus, ta­čiau to­kie pa­šmaikš­ta­vi­mai grei­tai bu­vo nu­til­dy­ti.

Taip pat bu­vo siū­ly­mų pla­tin­ti Tel­šės upe­lio va­gą ar kirs­ti eke­tes Mas­čio eže­re, kad an­tys tu­rė­tų dau­giau vie­tos.
Kuo ma­žiau ki­ši­mės, tuo gam­tai ge­riau

Iš Tel­šių ki­lęs Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­to­rius Ra­mū­nas Ly­dis mie­lai su­ti­ko pa­ko­men­tuo­ti šią si­tua­ci­ją. Jo tei­gi­mu, an­tims tik­rai už­ten­ka Tel­šės upe­lio. Jei pa­si­da­rys per ankš­ta, iš­skris ki­tur. Tin­gi­nės gal ir žus, o žu­vu­sios taps mais­tu plėš­rū­nams.

„Šiaip jų le­sin­ti vi­sai ne­rei­kia. Ta ge­ra žmo­nių „dū­šia“ ir pri­da­ro bė­dų. Le­si­na vi­są va­sa­rą ban­de­lė­mis ir ba­to­nais, an­tys nu­si­pe­ni ir pra­ran­da na­tū­ra­lų ins­tink­tą skris­ti kur šil­čiau. Jei žmo­nės jau la­bai la­bai no­ri le­sin­ti, tai tik grū­dais ir nie­kuo dau­giau. Duo­nos ga­mi­niai ar ki­ti vir­tu­vės rei­ka­lai vi­sai ne­tin­ka“, – tvir­ti­no R. Ly­dis.

Paš­ne­ko­vas pa­brė­žė, jog snie­gas nie­kaip neap­sun­ki­na van­dens paukš­čiams gy­ve­ni­mo. Jis ne­tu­ri jo­kios įta­kos. O štai eke­čių kir­ti­mas ga­li tap­ti mir­ties nuo­spren­džiu van­dens paukš­čiams, nes jie ma­nys, kad yra sau­gūs, bet iš tie­sų yra leng­vai pa­sie­kia­mi la­pėms, kiau­nėms ir pan.

„Bend­rai ver­ti­nant, kuo ma­žiau ki­ši­mės, tuo gam­tai ge­riau“, – pa­ti­ki­no R. Ly­dis.

Or­ni­to­lo­gų drau­gi­ja lai­ko­si tvir­tos po­zi­ci­jos

Kiek ki­to­kios nuo­mo­nės bu­vo Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­jos di­rek­to­rius Liu­tau­ras Rau­do­ni­kis, pa­dė­ko­jęs už rū­pes­tį į ekst­re­ma­lias gam­ti­nes są­ly­gas pa­puo­lu­siais spar­nuo­čiais. Jo nuo­mo­nė: „Jiems pa­dė­ti yra bū­ti­na. Tai vi­sų mū­sų pa­rei­ga rū­pin­tis lau­ki­nės gy­vū­ni­jos ge­ro­ve.“

Or­ni­to­lo­gų drau­gi­jos va­do­vas pa­brė­žė, jog paukš­čių le­si­ni­mas šal­tuo­ju lai­ko­tar­piu yra ne tik pa­trauk­lus ir įdo­mus už­siė­mi­mas – tai vi­sų pa­rei­ga pa­dė­ti spar­nuo­čiams sėk­min­gai su­lauk­ti pa­va­sa­rio ir su­si­lauk­ti pa­li­kuo­nių.

Ne­pai­sant įvai­rių nuo­mo­nių tarp gam­ti­nin­kų, Or­ni­to­lo­gų drau­gi­ja lai­ko­si tvir­tos po­zi­ci­jos, jog paukš­čių le­si­ni­mas žie­mą ur­ba­ni­zuo­ta­me kraš­te, kaip Lie­tu­va, tu­ri bū­ti ska­ti­na­mas ir po­pu­lia­ri­na­mas dėl ke­le­to prie­žas­čių:

– Sės­lūs paukš­čiai, to­kie kaip abi žvirb­lių rū­šys, ku­rap­kos, bu­ku­čiai, li­pu­čiai, kuo­duo­to­sios zy­lės, ne­tu­ri mig­ra­ci­jos ins­tink­to, to­dėl yra pri­klau­so­mi nuo vie­tos są­ly­gų, kur svar­biau­sia yra ga­li­my­bė pra­si­mai­tin­ti. Jei pa­lik­si­me šiuos paukš­čius na­tū­ra­lia­jai at­ran­kai, šal­to­mis žie­mo­mis tik­rai ne­tek­si­me ženk­lios jų da­lies. Tai nė­ra di­de­lė pro­ble­ma rū­šims, ku­rių būk­lė yra ge­ra. Ta­čiau, ži­no­da­mi apie abie­jų žvirb­lių, ku­rap­kų ir ki­tų vie­ti­nių rū­šių ny­ki­mo mas­tus, tu­ri­me su­pras­ti, kad ne­tek­tis dėl mais­to sto­kos ga­li bū­ti le­mia­mas fak­to­rius.

– Žmo­nės paukš­čiams su­kū­rė dau­gy­bę kliū­čių, ku­rios nu­le­mia jų žū­tį – stik­li­niai pa­sta­tai, grei­taei­gis trans­por­tas ir in­ten­sy­vus jo srau­tas, tan­kus ke­lių tink­las, elekt­ros oro li­ni­jos, ga­liau­siai, ap­link na­mus laks­tan­čios ka­tės. Dėl jų kas­met Lie­tu­vo­je ne­ten­ka­me mi­li­jo­nų įvai­rių spar­nuo­čių.

– Po ma­si­nės me­lio­ra­ci­jos ir van­dens tel­ki­nių pa­kran­čių ur­ba­ni­za­ci­jos van­dens paukš­čiai ne­te­ko jiems bū­ti­nų vei­si­mo­si bu­vei­nių, to­dėl vis sun­kiau jiems su­si­ras­ti tin­ka­mų bu­vei­nių pa­li­kuo­nims užau­gin­ti.

– Dėl di­de­lės plėš­rū­nų gau­sos (taip pat ir pa­lai­dų ka­čių bei šu­nų) ne­ma­žai ant že­mės pe­rin­čių ar van­dens pa­kraš­čiuo­se be­si­lai­kan­čių van­dens paukš­čių tie­siog su­dras­ko­mi. Pir­miau­sia nu­ken­čia nu­si­lpę ir mais­to ant že­mės ieš­kan­tys paukš­čiai. To­dėl bent mai­tin­da­mi juos šal­tuo­ju lai­ko­tar­piu kom­pen­suo­ja­me dėl mū­sų vi­sų kal­tės esa­mas ne­tek­tis.

– Di­de­lė ti­ki­my­bė, jog po žie­mos nu­si­lpę paukš­čiai ne­su­si­lauks pa­li­kuo­nių ar­ba jų bus ge­ro­kai ma­žiau. To­dėl bū­ti­na pa­si­rū­pin­ti, kad, atė­jus pa­va­sa­riui, paukš­čių svei­ka­ta bū­tų ge­ra ir jie ak­ty­viai po­ruo­tų­si.

„Ga­liau­siai, glo­bo­ja­mi paukš­čiai at­si­dė­kos pa­gy­vin­da­mi jū­sų ap­lin­ką ny­kio­mis žie­mos die­no­mis. Bet jų le­si­ni­mas tu­ri bū­ti ne dėl pra­mo­gos ir sa­vo ego – tai mū­sų sko­los nai­ki­na­mai gam­tai grą­ži­ni­mas“, – sa­kė L. Rau­do­ni­kis.

Tin­ka­mas le­sa­las van­dens paukš­čiams

Or­ni­to­lo­gų drau­gi­ja pri­me­na, jog la­bai svar­bu su­pras­ti, kad, ėmus glo­bo­ti paukš­čius, tai tu­ri tap­ti kas­die­niu įsi­pa­rei­go­ji­mu. No­rint jais tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti, mai­tin­ti rei­kė­tų kas­dien tol, kol pa­va­sa­rį tirps­tant le­dui jie pa­tys iš­si­skirs­tys į pe­rė­ji­mo vie­tas.

Ne­pa­tar­ti­na ber­ti le­sa­lo ant le­do pa­kran­tė­je, nes jį grei­tai pa­si­sa­vi­na var­ni­niai paukš­čiai. Ge­riau­sia ber­ti ant le­do prie pat pro­per­šų ar­ba tie­siai į van­de­nį 5–10 cm gy­lio sek­lu­mo­se.

Gi­les­niuo­se van­de­ny­se mais­tą ge­riau tiek­ti ant spe­cia­liai su­kal­tų plat­for­mų.

Van­dens paukš­čiams le­sin­ti tin­ka­mi kvie­čiai, mie­žiai, avi­žos, ja­vų pe­lai su pikt­žo­lių sėk­lo­mis, kom­bi­nuo­tie­ji pa­ša­rai, smul­kin­tos dar­žo­vės (pvz., sa­lo­tų la­pai).