Leonas Derkintis gimė 1954 m. Angaros kranto gyvenvietėje prie Bratsko elektrinės, Balagansko rajone, Irkutsko srityje. Į Lietuvą grįžo 1957 m.
Kad auga tremtinių šeimoje, visada žinojo, nes apie tai, suėjus giminei, visada buvo kalbama. Kalbėjosi ir vieni šeimoje. Dažnai.
Su Leonu kalbėjomės apie jam iki skausmo žinomą tremtinių dalią. Kalbėti reikia ir apie ištremtus, ir apie čia likusius žmones. Sunku buvo visiems.
ATSISVEIKINIMAS SU NAMAIS
Iš sesers Jūratės užrašytų atsiminimų
Derkinčių šeimą iš Ketūnų ištrėmė 1949 metų kovo 28 dieną. Sekmadienį.
Šeimą sudarė šeši asmenys: tėvai – 42 metų Domininkas Derkintis ir 38-erių Bronislava Derkintienė, vaikai: 11 metų Jūratė, 10-ies – Kastytis, 8-erių Jovita ir 5-erių Alma.
Tą sekmadienį, kaip ir kiekvieną šventą dieną, tėvai buvo išėję į Sedos bažnyčią šv. Mišių. Grįždami užsuko pas kaimyną Domininką Kazlauską pasikalbėti, papietauti.
Jiems pietaujant už miškelio, iš mūsų sodybos, pasigirdo garsus šunų lojimas. Tėvas greit pašoko nuo stalo: „Stribai apsupo, bėkim į mišką!“ Ir išlėkė pirmas, o mama nespėjo. Tarpduryje ją sulaikė stribai, vienas iš jų – mūsų kaimynas. Mamytę su broliu Kastyčiu stribai miškeliu parvarė į namus ir liepė ruoštis į kelionę.
Mes, dukros, nebuvome namie. Tėvai, jausdami, kad juos gali išvežti, buvo mus apgyvendinę pas patikimus kaimynus.
Pasiruošti davė vieną valandą. Stribai nuolat skubino, plėšė iš rankų brangesnius daiktus. Tėvelio portretas buvo numestas ant grindų ir sutryptas kojomis, nuplėšti nuo sienų paveikslai. Tokiomis sąlygomis ne kažin ką mamytė į maišus sukišo.
Svarbiausia, kad pasiėmė maišą džiovintos duonos. Tada stribai mamytę su Kastyčiu pasodino į sunkvežimį ir nuvežė į Sedą.
Saugumo pastatas buvo prie turgaus, dabar Baranausko a. Ir ten išlaikė tris paras. Vis vyko tardymas, klausė: kur tavo vyras Derkintis? O mama iš tikrųjų nežinojo. Tėvas tris paras slapstėsi miškelyje, viduryje pelkės esančiame eglyne. Atlekia šunys iki vandens ir neužuodžia. Slapčia nueidavo pas patikimus kaimynus pavalgyti, o nakčiai prisirišdavo aukščiau eglėje, kad prisnūdęs neiškristų. Kaimynai ėmė būgštauti, kad ir jų neišvežtų sugavę, ragino pasiduoti.
Pasikinkęs į ratus kaimyno Kazlausko arklį ir pasisodinęs visas tris savo slapstytas dukreles tėvas nuvažiavo prisiduoti. Mama su Kastyčiu jau sėdėjo kėbule. Iš toli pastebėjo atvažiuojantį vežimą, pabeldė šoferiui į langą ir paprašė palaukti.
Tėvas buvo nuvestas tardyti, kur gavo pasirašyti raštą, kad prašosi išvežamas savo noru. Į klausimą, kodėl slapstėsi, atsakė, kad bijo numirti badu svetimam krašte. Į tai stribai atsakė: „Valgysi geriau nei Amerikoje.“
Kai visi šeši atsidūrėme kėbule, pasijutome labai laimingi: esame kartu! Dėkojome Dievui ir ėmėme giedoti „Marija, Marija“…
Po kelionės vargų: viduriavimo, nemigos, alkio, purvini ir išsekę pasiekėme savo naujo gyvenimo vietą prie Angaros upės.
Buvo gražus, šiltas ir saulėtas gegužės 1-osios rytas. Mūsų kelionė į nežinią truko mėnesį ir tris dienas.
Toliau pasakoja Leonas DERKINTIS.
TIKSLAS – IŠGYVENTI IR PRASIGYVENTI
– Žinau, kad šeimos gyvenimo pradžia svetimoje žemėje buvo labai sunki. Sunki gyvenimo pradžia buvo ir sugrįžus. Nors ėjau tik ketvirtus metus, bet yra išlikęs prisiminimas: nėra krosnies valgiui virti, nėra rinkių ir mes einame ieškoti jų prie kūtės.
Kūtė buvo iš molio. Iš abiejų galų užvažiuojama iki pat viršaus. Iškrauni vežimą, apsisuki ir išvažiuoji. Po tuo paaukštinimu buvo sklepas, prie jo – klėtis. Nešildoma, bet joje galima buvo ir miegoti. Samdiniai ten miegodavo. Trobos nebuvo. Sakė, kad griovė ir vežė materiolą Sedos MTS (mašinų ir traktorių stočiai – red. past.) statyti, ji tebestovi.
Be kūtės dar buvo nenugriauta pirtis. Ten visi ir susiglaudėme. Mūsų septynetas, dar sesers Jūratės vyras ir jų mažas sūnelis.
Apie trobos pamatus tėvas pasodino gėlių, daugiausia rožių. Prieš ištremiant, jau gražiai bujojo tėvo sodintas trijų hektarų sodas. Ten augo ne tik obelys, slyvos, vyšnios, kriaušės, trešnės, bet ir daugybė vaiskrūmių. Sodą padarė kolūkiniu, mums paliko tik mažą dalį. Ir paskyrė kaimynus Mažrimus sodo sargais. Kad nesugalvotume eiti vogti į kolūkio sodą.
Tėvas susitaikė, kad reikės gyventi prie tarybų valdžios. Vienas iš pasirašiusių dėl mūsų išvežimo kaimynų atėjo atsiprašyti. Sakė, kad ne laisva valia pasirašė. Tėvas atleido, nepyko ir ant kitų dviejų, kurie neatėjo…
Tėvas buvo iš labai nagingos giminės ir pats dėl savęs viską galėjo pasidaryti, nors nebuvo nei stalius, nei kalvis, nei statybininkas. Jo tėvas netgi smuiką mokėjo padaryti.
Kai tėvai 1964 metais gavo leidimą trobą atstatyti, tai per metus ją ir pastatė. Tik vieną darbininką retkarčiais samdė. Net aš, tik 10 metų turėdamas, ant pastolių stovėdamas gaudžiau brolio Kastyčio metamas plytas ir štabeliavau. Vietoj medinio namo pasistatėme mūrinį.
Kad išgyventume, kad nebadautume, dirbome visi kiek galėdami.
Tėvas apsiėmė kolūkyje „Kelias į komunizmą“ prie namų inspektuose auginti pomidorų ir kopūstų daigus. Pasiaugindavome daigų ir savo daliai.
Tėvas iš vakaro visiems paskirstydavo darbus. Kiekvieną dieną turėjai ką nors padaryti. Darbų neskirdavo tiek, kad pervargtum, bet pagal savo išgales dirbome visi. Aš, kaip padėjėjas, buvau priskirtas mamai, o Kastytis – tėvui. Veždavom su mama daigus į turgų, net į Telšius. Gauni arklį iš kolūkio ir važiuoji. Kartą sulūžo tekinis ir mama sako: arba laikyk arklį, arba eik surask kokį žmogų, kad pataisytų. Arklio bijojau, tai išėjau meistro ieškoti.
Auginome ir braškių, jas irgi į turgų, į atlaidus vežėme parduoti. Mudviejų su mama biznis buvo labai smulkus. Didžiausią naudą nešė obuoliai. Juos vežė parduoti į Rusiją. Kastytis su tėvu net į Leningradą nusigaudavo.
Nusipirkom karvę. Kad vaikystėje būčiau kada nevalgęs, neatsimenu. Buvau visada laimingas ir saugus. Augau dideliam būryje, visi balsingi, dainuojantys, pamaldūs. Apie namus visur švaru ir tvarkinga, visur žydi. Vaismedžių priskiepyta, vaisių priauginta tiek, kad spėk valgyti. Aišku, lengva nebuvo – reikėjo skinti į dėželes, vežti parduoti…
Į Sedos bažnyčią tėvai važiavo ar ėjo kiekvieną sekmadienį. Šventas reikalas. Bažnytiniai drabužiai visada buvo atskirai sukabinti. Vaiko laimei nedaug reikia, svarbu, kad šeima kartu, kad visi tave myli, niekas neskriaudžia, visur kartu vedasi.
Tėvas ėmė vadovauti kolūkio sodui Domėnuose. Kai kolūkis įveisė bityną, jam irgi vadovavo. Beje, Sibire jis taip pat vadovavo bitynui. Medaus buvo tonomis, nes ten tiek žydinčių augalų, kad medsukis vykdavo visą vasarą.
LAIKĖSI SAVŲ PRINCIPŲ
Tėvai buvo smetoniniai ūkininkai, dideli Lietuvos patriotai. Tėvas iki karo vadovavo Sedos pavasarininkams, kurie veikė prie bažnyčios. Manau, kad už patriotinę veiklą ir buvo ištremtas. Grįžę greit perprato melagystėmis grįstą sovietinį gyvenimą ir nustatė savo gyvenimo normas: į bažnyčią kaip ėjo, taip ir eis, vaikai į jokias sovietines organizacijas nestos, jokioj sovietinėj politikoj nedalyvaus. Tiesiog dirbs ir gyvens. O kuo daugiau dirbs, tuo daugiau turės, tas turėjimas ir bus nepaklusnumas tarybų valdžiai. Tėvas iki mirties mums, savo vaikams, kartojo: „Taip amžinai nebus, tikrai nebus.“
Kai grįžo iš tremties, tėvai bandė išvažiuoti gyventi į Vilnių. Ten jau gerai buvo įsitvirtinęs tėvo brolis Valerijonas. Buvo žymus aktorius, turėjo daug vaidmenų teatre ir radijuje. Brolio susitaikymas ir prisitaikymas jau buvo įvykęs. Jis jau buvo įstojęs į partiją ir visiškai nenorėjo, kad giminystė su tremtiniu broliu ir jo šeima sugriautų jo karjerą, o kartu ir patogų gyvenimą. Broliai mirtinai nesusipyko, o mūsų studijų metais, kadangi visi aukštuosius mokslus baigėme Vilniuje, dėdė Valerijonas vyresniems vaikams daug pagelbėjo.
Mamos brolis kunigas buvo nušautas apylinkės pirmininko. Tiesiog jiems kalbantis mintys nesutapo, tai tas išsitraukė pistoletą ir dėdę nušovė.
Laikui bėgant, tėvas visiškai išmoko gyventi prie tarybų valdžios: kad išmaitintum savo šeimą, parsinešti iš kolūkio nėra vagystė. Už darbadienius mokėjo dirsėmis, o burnų prie stalo, oi, kiek daug…
DERKINČIŲ GENAS
Mūsų tėvai buvo kaimo inteligentai. Mama iki karo Plinkšių žemės ūkio mokykloje dėstė buities darbų kultūrą, visada dailiai rengėsi, skaniai ruošė valgį. Turėjo gražių indų ir stalo įrankių. O tėvas, už Lietuvą galėjęs galvą paguldyti, tarpukariu ne tik gerai ūkininkavo, bet visada skyrė laiko visuomeninei veiklai.
Netoli nuo tėvų obels nuriedėjome. Kitomis sąlygomis, kitam laike tęsiame tėvų gyvenimą. Atmenu, kad ir kiek pavargę būdavom, tėvas sakydavo: pažiūrėkim, ką padarėm, ir pasidžiaukim. Ir aš, ką padaręs, einu aplinkui ir džiaugiuosi. Pasidžiaugiu ir dar ką pataisau. Žmona Marytė ar vaikai ką padaro, einu ir garsiai džiaugiuosi. Džiaugsmas tas iš vidaus eina, nuotaiką taiso, darbui prasmės priduoda.
Nors baigiau Vilniaus pedagoginiame institute matematiką, mokytoju dirbau tik 17 metų. Po 4 metų darbo seniūnu, po 10 metų darbo Sedos komunalinio ūkio direktoriumi mane kvietė dėstyti matematikos. Tuo laiku Lietuvoje trūko matematikos mokytojų. Bet aš nuėjau į mokyklą dirbti ūkvedžiu. Ūkvedžiu dirbau 16 metų ir šiais metais išėjau į pensiją.
Turiu paveldėtą mokėjimą viską pats sau pasidaryti. Nėra tokio darbo, kurio žmogus negalėtų padaryti. Galiu ir kitam padaryti, sumeistravoti. Tai buvo prisidūrimas prie menkos algos, o dabar prisidursiu prie pensijos.
Antras pomėgis, atėjęs iš tėvo, – dailiai tvarkyti aplinką. Tėvas mokėjo skiepyti, derinti, prižiūrėti. Ir aš moku. Tėvai gyveno sunkiais laikais, aš dabar galiu daugiau sau leisti. Derkintiškėje, Ketūnuose, ir šiandien gražu. Bočiaus išpuoselėtą sodybą – sodą, ūksmingą parką, toliau su meile prižiūri anūkas Aleksas Derkintis.
Mano sodyba yra prie pat Sedos ežero, neturiu tiek žemės apie trobą, kad galėčiau medžius auginti, tai nuėjau prie nudžiūvusio, ne taip užaugusio ar apaugusio medžio. Tempiu juos iš miško, nužievinu, nudažau… Akį primerkęs matau, kas iš jo išeis, į ką jis panašus. Ir statau. Sau ir kitiems.
Mėgstu nuvažiuoti prie jūros ir savo „pliažą“ namo antro aukšto terasoje esu įsirengęs. Visada per vasarą taip įdegu, kad esu rudai rudas. Tada atitinkamai rengiuosi ir džiaugiuosi – man gražu.
Kiti mūsų šeimos vaikai augdami, mokydamiesi dar patirdavo nuoskaudų, pažeminimo dėl tremties. Mano augime to jau nebuvo. Tiek mokykloje, tiek institute vis primindavo: kaip tu įstosi, kaip darbą gausi, jei į komjaunimą nestoji. Ir įstojau, ir baigęs darbą gavau.
Kas keisčiausia, kai dirbau mokytoju ir turėjau auklėjamąją klasę, mano auklėtiniai visi stodavo ir į pionierius, ir į komjaunimą. Man tos organizacijos buvo tiek nerimtos, kad tiesiog nekėlė jokių vidinių prieštaravimų – tegul stoja, juk tai nieko nereiškia… Nė vienas jų jokia sovietine ideologija neužsikrėtė.
Atėjus Sąjūdžio laikui, nuėjau į jį nedvejodamas. Ir visad širdyje atsidusdavau: tėvai nesulaukė, nors žinojo, tikėjo, niekada neabejojo: Lietuva bus laisva.
Ir dar: tėvai užaugino Jūratę ir Kastytį, o mudu su žmona – Eglę ir Žilviną.
Genoveita GRICIENĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Loading ...
