Ku­ni­gas Sau­lius Stumb­ra – apie gy­ve­ni­mo ir mir­ties su­si­ti­ki­mą

Ar­tė­jant Vi­sų Šven­tų­jų ir Vė­li­nių die­noms min­ti­mis vis daž­niau grįž­ta­me pas tuos, ku­rių ne­bė­ra ša­lia. Kaip ir kas­met, lapk­ri­čio pra­džio­je lan­ko­me ka­pus, už­de­ga­me žva­ke­les, pri­si­me­na­me išė­ju­sius.

Apie šių die­nų pra­smę ir ti­kė­ji­mo tei­kia­mą vil­tį kal­ba­mės su Tel­šių vys­ku­po sek­re­to­riu­mi, liau­diš­ko­jo pa­mal­du­mo eks­per­tu ir ty­rė­ju ku­ni­gu dr. Sau­liu­mi Stumb­ra.

„Mir­ties te­ma ne­pa­to­gi, nes ji ver­čia mąs­ty­ti ir kal­bė­ti apie gy­ve­ni­mą, o mąs­ty­mo ir kal­bė­ji­mo apie gy­ve­ni­mo pra­smę ven­gia­me“, – sa­kė dva­si­nin­kas.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Ar pa­si­kei­tė ir kaip Vi­sų Šven­tų­jų ir Vė­li­nių mi­nė­ji­mo pra­smė per pa­sta­ruo­sius de­šimt­me­čius?

– La­bai įdo­mus klau­si­mas… Šių ypa­tin­gų die­nų pra­smė ir tu­ri­nys ne­pa­si­kei­tė, bet pa­ki­to mū­sų kaip vi­suo­me­nės, bend­ruo­me­nių, pa­ra­pi­jų ir as­me­ni­nis pra­smės ir tu­ri­nio su­vo­ki­mas. Tai ke­lia ne­ri­mą…

– Ar pa­ste­bi­te, kad šios die­nos tam­pa vis ma­žiau re­li­gi­nės? Pre­ky­bi­nin­kai ir vers­li­nin­kai siū­lo vis mo­der­nes­nes tech­no­lo­gi­jas.

– Tik­rai, la­bai tiks­liai įvar­di­no­te. De­ja, kai atei­na ko­mer­ci­ja į tra­di­ci­ją, ji pa­va­gia san­ty­kį ir pra­smę. Mes tu­ri­me tai pri­pa­žin­ti ir su­si­mąs­ty­ti. Mir­ties te­ma ne­pa­to­gi, nes ji ver­čia mąs­ty­ti ir kal­bė­ti apie gy­ve­ni­mą, o mąs­ty­mo ir kal­bė­ji­mo apie gy­ve­ni­mo pra­smę ven­gia­me. Ta­da pra­ran­da­mas ir san­ty­kis su šven­te ar mi­nė­ji­mu – šiuo at­ve­ju Vi­sais Šven­tai­siais ir Vė­li­nė­mis. Juk net pa­siū­ly­mų po­li­ti­niu lyg­me­niu bu­vo, kad Vė­li­nių die­ną reik­tų pa­da­ry­ti dar­bo die­na – pui­kiau­sia iliust­ra­ci­ja, kaip pra­ran­da­me san­ty­kį su šven­tės pra­sme – ji tam­pa ne­bes­var­bi.

– Kaip ga­lė­tu­me ir ar rei­kia iš nau­jo at­ras­ti tik­rą­ją šių die­nų pra­smę sku­ban­čia­me pa­sau­ly­je?

– Tik­rai ne­ga­liu duo­ti auk­si­nio re­cep­to. Bet, kaip liu­di­ja is­to­ri­ja, žmo­nės pra­de­da bran­gin­ti tai, ką pra­ran­da… Gal pra­ra­dę šių ypa­tin­gų die­nų pra­smę, gy­ve­ni­mo ir mir­ties su­si­ti­ki­mo pra­smę, mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo pra­smę su­pra­si­me, kad ne­ta­po­me „tur­tin­ges­ni“, bet tu­ri­me tuš­tu­mą, ku­rią greit pri­pil­do vi­so­kie nie­ku­čiai ir be­pras­my­bės. Bet jūs klau­sia­te, ar rei­kia – tai tie­siog bū­ti­na, kad ne­nuž­mo­gė­tu­me. Vie­nas iš re­cep­tų ga­lė­tų bū­ti pe­da­go­gi­nis – nuo ma­žų die­nų ves­tis vai­kus į ka­pi­nes, kal­bė­ti apie mir­tį, da­ly­vau­jant lai­do­tu­vė­se paaiš­kin­ti, kas vyks­ta ir ko­dėl svar­bu čia bū­ti ir t. t. Bet su­si­du­ria­me su ki­ta pro­ble­ma – daž­nai ir pa­tys tė­vai, o gal net ir se­ne­liai ne­tu­ri at­sa­ky­mų į tuos klau­si­mus.

– Pa­kal­bė­ki­me apie bū­ti­ny­bę Mi­ru­sių­jų die­ną lan­ky­ti ka­pus, mels­tis už mi­ru­siuo­sius, už­deg­ti žva­kę.

– Tai la­bai se­na tra­di­ci­ja. Mal­dų už mi­ru­siuo­sius die­na šven­čia­ma vi­sa­me ka­ta­li­kiš­ka­me pa­sau­ly­je, su sa­vi­to­mis tra­di­ci­jo­mis, ku­rios atei­na iš vie­ti­nės liau­diš­ko­jo pa­mal­du­mo kul­tū­ros, bet tu­ri­nys tas pa­ts vi­sur – lan­ky­ti ka­pus ir mels­tis. Jau už­si­mi­niau apie san­ty­kį – tai gra­žus pa­vyz­dys, kaip su­sto­da­mi mal­dai prie ar­ti­mų­jų ka­pe­lių mes liu­di­ja­me sa­vo san­ty­kį su tuo ar tais žmo­nė­mis, ku­rie ten il­si­si, ir kaip svar­bu jau­na­jai kar­tai bū­ti kar­tu, iš­girs­ti iš sa­vo ar­ti­mų­jų pa­sa­ko­ji­mus apie tuos mi­ru­sius žmo­nes, kuo jie bu­vo ypa­tin­gi ir ko­dėl mes šian­dien čia. Kir­ba min­tis, jog jei no­ri­me, kad atei­ty­je prie mū­sų ka­po su­sto­ję ar­ti­mie­ji su­kal­bė­tų po­te­rė­lį, pa­šven­tin­tą (tik pa­šven­tin­tą) žva­ke­lę už­deg­tų – tai tu­ri­me da­ry­ti šian­dien ir mes.

– Jau­ni­mas to­mis die­no­mis pa­si­ne­ria į He­lo­vi­no šė­lio­nes. Kaip šią šven­tę ver­ti­na Baž­ny­čia?

– Tik­rai ne­no­riu mo­ra­li­zuo­ti. Tik trum­pai pa­min­ty­siu – per daug mū­sų gy­ve­ni­me žai­di­mų… o šiuo at­ve­ju ir pa­si­ty­čio­ji­mas iš mir­ties. Mū­sų kul­tū­ro­je mir­tis vi­sa­da bu­vo sak­ra­li. Tur­būt čia vėl ko­mer­ci­ja ir dar ne­si­gi­li­ni­mas į pra­smę pa­ki­ša ko­ją.

– Ką reiš­kia ori mir­tis ka­ta­li­kiš­ka­me kon­teks­te?

– Apie žmo­gaus oru­mą kal­ba­ma daug. Šia­me kon­teks­te oru­mas yra la­bai dau­gia­ly­pis. Pir­miau­sia reik­tų ne­pa­mirš­ti oraus išė­ji­mo (kar­ša­ties ar­ba ma­ri­ni­mo). Kiek daug mū­sų ar­ti­mų­jų mirš­ta tarp sve­ti­mų… be Li­go­nių pa­te­pi­mo sak­ra­men­to, be grab­ny­čių žva­kės, be ar­ti­mų­jų ran­kų. Iki šiol net ne­bu­vo įtei­sin­ta ar­ti­mų­jų tei­sė bū­ti li­go­ni­nė­je prie mirš­tan­čio­jo… čia skau­dus pa­li­ki­mas iš oku­pa­ci­nės so­vie­ti­nės sis­te­mos. O ir pa­ts lai­do­tu­vių ri­tua­las. Vie­no­je kon­fe­ren­ci­jo­je pri­pa­ži­nau, jog mū­sų lai­do­tu­vių tra­di­ci­jos yra la­bai gra­žios: čia tu­rė­jau ome­ny­je tik­ras lai­do­tu­ves, kur du bu­dė­ji­mo va­ka­rai, gie­dant gies­mes ir Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kal­nus (pir­mą va­ka­rą bū­da­vo gie­da­ma be pri­ta­ri­mo, o ant­rą va­ka­rą jau su dū­do­mis) – tai bu­dė­ji­mas ir skaus­mo iš­šau­ki­mas ir vil­ties at­ra­di­mas. O pa­ti lai­do­tu­vių die­na – juk ji tra­di­ci­jo­je pri­pil­dy­ta am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo vil­ties – apie tai kal­ba ir gie­da­mos gies­mės, ir kry­žius ant ka­po. Vi­sa tai gra­žu ir pra­smin­ga. Liūd­no­ka, kad ir vėl „ko­mer­cia­li­za­vus“ lai­do­tu­vių pa­tar­na­vi­mus daug kas pa­si­kei­tė – iki mi­ni­mu­mo ma­žė­ja mal­din­gu­mas ir vie­tą uži­ma „pa­kai­ta­lai“ – fo­tog­ra­fi­jos, dai­nos, – pra­ran­da­me ne tik ti­kė­ji­mo žvilgs­nį į mir­tį, bet ir pa­čios mir­ties sak­ra­lu­mą. Sku­ba­me. Ne­tu­ri­me lai­ko. Pa­mi­na­me tra­di­ci­jas.

– Kaip žmo­gus ga­li pa­si­ruoš­ti mir­čiai dva­siš­kai – ką svar­bu ap­mąs­ty­ti, pa­da­ry­ti?

– Daug me­tų te­ko tar­nau­ti li­go­ni­nė­je ka­pe­lio­nu, tad ma­čiau daug ke­liau­jan­čių link am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo, daug kar­tų te­ko pa­tar­nau­ti be­si­ruo­šian­tiems sun­kiai ope­ra­ci­jai ar jau lau­kiant per­žen­gia­mo slenks­čio. Ga­liu pa­liu­dy­ti, jog ne mirš­tan­tie­ji bi­jo mir­ties, bet la­biau­siai ar­ti­mie­ji…. Jie bi­jo­da­mi ne­pa­si­rū­pi­na oria mir­ti­mi. Tai gim­do pa­siū­ly­mą, kad mes pa­tys da­ry­tu­mė­mės są­mo­nin­ges­ni, ne­lauk­tu­me ir ne­si­ti­kė­tu­me, kad ar­ti­mie­ji pa­si­rū­pins mū­sų dva­si­niais rei­ka­lais, bet pa­tys bū­tu­me pa­si­ruo­šę. Kaip pa­ta­ri­mai ga­lė­tų bū­ti to­kie: kol dar esa­me ge­ros at­min­ties, at­lik­ti vi­so gy­ve­ni­mo iš­pa­žin­tį, prieš ope­ra­ci­ją priim­ti Li­go­nių pa­te­pi­mo sak­ra­men­tą. O ar­ti­mie­siems no­rė­tų­si pa­lin­kė­ti, kad ne­me­luo­tų li­go­niui – taip ati­ma­me lai­ką, ga­li­my­bę ati­duo­ti ir že­miš­kas, ir dva­si­nes sko­las.

– Kaip ar­ti­mie­ji ga­li pa­dė­ti mirš­tan­čiam ir sau?

– Į šį klau­si­mą jau be­veik at­sa­kiau, bet tur­būt ver­tė­tų ak­cen­tuo­ti, kad ne­bū­tu­me abe­jin­gi sa­vo ar­ti­mų­jų dva­si­niams po­rei­kiams. Kaip anek­do­tas skam­ba ar­ti­mų­jų pa­si­tei­si­ni­mai, kad ne­spė­jo pa­si­rū­pin­ti Li­go­nių pa­te­pi­mo sak­ra­men­tu – „ne­ti­kė­tai mi­rė“, o po­kal­by­je paaiš­kė­ja, kad sir­go net ke­le­tą me­tų. Daug kar­tų te­ko gir­dė­ti de­juo­jant ar­ti­muo­sius, kai ne­tin­ka­mai pa­tar­na­vo sa­vo ar­ti­mie­siems – grau­žia są­ži­nė.

– Ti­kė­ji­mas pa­de­da ne­bi­jo­ti mir­ties. Pag­rįs­ki­te.

– Nuo pir­mų­jų krikš­čio­ny­bės am­žių mir­tis bu­vo su­vo­kia­ma kaip ke­lia­vi­mas į su­si­ti­ki­mą su Vieš­pa­čiu. Jei kam te­ko lan­ky­tis ka­ta­kom­bo­se, tai tik­rai gir­dė­jo pa­sa­ko­jant, jog ka­pi­nės bu­vo va­di­na­mos „dor­mi­to­rium“ (lot. „mie­ga­ma­sis“). Tai reiš­kia lai­ki­ną bu­vei­nę, nes pa­bus ir gy­vens am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą. Ta nuo­tai­ka kal­ba ir vi­sa šer­me­nų, lai­do­tu­vių tra­di­ci­ja, kul­tū­ra.

– Gy­vų­jų ir mi­ru­sių­jų san­ty­kis šian­dien?

– Men­kas. Silps­tan­tis. Kuo dau­giau kal­ba­ma apie eko­lo­gi­ją ir pa­na­šius da­ly­kus pla­čią­ja pra­sme, tuo ma­žiau ver­ti­na­mas žmo­gus ir gy­vy­bės do­va­na. Kai nu­ver­tė­ja ir pra­ran­da­mas gy­vy­bės sak­ra­lu­mas, ta­da ir tei­sin­gas san­ty­kis su mi­ru­siai­siais silps­ta.
Ma­mos ar tė­vo pe­le­nus iš­bars­to­me pa­leis­da­mi pa­vė­jui, o pa­mink­lus sta­to­me gy­vū­nė­liams, au­gin­ti­niams – nau­jie­siems „šei­mos na­riams“.
La­bai no­rė­tų­si lin­kė­ti mei­lės Gy­ve­ni­mo do­va­nai, ta­da su­pra­si­me ir Mir­ties gel­mę, nuo­sta­bių ir tu­ri­nin­gų šer­me­nų tra­di­ci­jų pra­smę ir ap­si­va­ly­si­me nuo be­pras­my­bių.