Kū­čių die­ną – gra­ži su­kak­tis

Gruo­džio 24-ąją – Kū­čių die­ną – gi­mu­si tel­šiš­kė Jad­vy­ga Moc­kai­tie­nė pa­mi­nė­jo gar­bin­gą 99-erių me­tų su­kak­tį. Ta pro­ga se­no­lę svei­ki­no ar­ti­mieji.
Jad­vy­ga gi­mė 1923 m. Rie­ta­vo vals­čiu­je, Dau­gė­la­lių kai­me, pa­si­tu­rin­čių ūki­nin­kų šei­mo­je. Tai ir nu­lė­mė jų trem­tį į Si­bi­rą 1948-ai­siais.

Se­no­lė pa­sa­ko­jo, jog pir­mie­ji ke­le­ri me­tai la­ge­ry­je bu­vo ne­pap­ras­tai sun­kūs. Vi­si sten­gė­si iš­gy­ven­ti, kaip nors ne­nu­mir­ti ba­du. Ka­ma­vo am­ži­nas al­kis ir nuo­var­gis. Jad­vy­ga ten dir­bo miš­ko kir­tė­ja. Išt­rem­ti lie­tu­viai po tru­pu­tį ėmė kur­tis, tvar­ky­tis. Jiems bu­vo pa­sa­ky­ta, kad Si­bi­re teks gy­ven­ti am­ži­nai. Įsi­ren­gė čia sa­vo ūke­lius, so­vie­tų val­džia pra­dė­jo mo­kė­ti už dar­bą šio­kį to­kį at­ly­gi­ni­mą.

Kar­tu su Jad­vy­gos šei­ma iš­trem­ti bu­vo to pa­ties vals­čiaus gy­ven­to­jai – jos bū­si­mo vy­ro Vac­lo­vo šei­ma. Tad ten juo­du ir su­si­pa­ži­no, o 1952 m. Si­bi­re, Ir­kuts­ko sri­ty­je, la­ge­ry­je su­si­tuo­kė. Jau­nuo­sius ta­da pa­lai­mi­no iš Ber­žo­ro kai­mo Plun­gės ra­jo­ne iš­vež­tas zak­ris­ti­jo­nas. Jis bu­vo ga­vęs lei­di­mą iš Tel­šių vys­ku­po teik­ti pa­lai­mi­ni­mą be­si­tuo­kian­čioms po­roms. O po kiek lai­ko į la­ge­rį at­vy­kęs iš Rie­ta­vo vals­čiaus iš­trem­tas ku­ni­gas Pet­ras Ja­sas su­tei­kė jau­nie­siems San­tuo­kos sak­ra­men­tą. Trem­ty­je – 1953 m. – gi­mė pir­mo­ji Moc­kai­čių duk­ra Re­gi­na.

Vis dėl­to Si­bi­re am­ži­nai ne­te­ko pa­si­lik­ti. Iš­gy­ve­no ten de­šim­tį me­tų. Pas­kel­bus am­nes­ti­ją, ga­lė­jo grįž­ti į Lie­tu­vą. Gim­to­sios so­dy­bos bu­vo su­de­gin­tos, į Rie­ta­vo vals­čių grįž­ti ir at­kur­ti tė­vų na­mus jau­no­sios šei­mos nie­kas ne­lei­do. Anot Jad­vy­gos, trem­ti­nys pri­va­lė­jo bū­ti nuo­lan­kus ir ty­lus.

Grį­žę į Lie­tu­vą Moc­kai­čiai už Si­bi­re su­tau­py­tus pi­ni­gus nu­si­pir­ko me­di­nį na­mu­ką Mu­zie­jaus gat­vė­je, Tel­šiuo­se. Dar prieš čia at­si­kel­da­ma jau­na šei­ma 1958 m. su­si­lau­kė dvy­nių – Bi­ru­tės ir Vy­tau­to.

Jad­vy­ga vi­są am­žių bu­vo pui­ki vi­rė­ja ir tor­tų ke­pė­ja, dar prieš iš­ve­žant į Si­bi­rą bai­gė Rie­ta­vo že­mes­nią­ją že­mės ūkio mer­gai­čių mo­kyk­lą, kur mo­kė­si šei­mi­nin­kau­ti. Ku­rį lai­ką Tel­šių pre­ky­bos koo­pe­ra­ty­vo ku­li­na­ri­jos ce­che ke­pė tor­tus, ta­čiau dėl karš­čio pa­blo­gė­jus svei­ka­tai pe­rė­jo dirb­ti į „Mas­čio“ tri­ko­ta­žo ga­my­bi­nį su­si­vie­ni­ji­mą. Dir­bo siu­vė­ja iki pat 1979-ųjų, pen­si­nio am­žiaus. Jad­vy­gą daž­nai kvies­da­vo šei­mi­nin­ke į po­bū­vius ir ves­tu­ves.

Taip jau gy­ve­ni­mas su­si­klos­tė, jog Jad­vy­ga į Am­ži­ny­bę iš­ly­dė­jo sa­vo my­li­mą vy­rą Vac­lo­vą, o prieš vie­nuo­li­ka me­tų pa­lai­do­jo ir sū­nų Vy­tau­tą – me­ni­nin­ką, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to docentą.

Anot su­kak­tu­vi­nin­kės, gy­ve­ni­mo ke­lias dar ne­nuei­tas, nors di­die­ji dar­bai jau pa­da­ry­ti, gy­ven­ta gra­žiai ir pra­smin­gai. Jad­vy­gos il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­tis – tai mei­lė ir su­ta­ri­mas su a. a. su­tuok­ti­niu, mei­lė vai­kams, anū­kams ir proa­nū­kiams. Nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas ir dar­bas, sai­ko tu­rė­ji­mas, mal­da ir ti­kė­ji­mas Die­vą.