Giliai šaknis įleidę į Pupinių kaimo žemę Jonas ir Jadvyga Stasiuliai kartu jau beveik pusę šimtmečio – kitąmet jie švęs auksines savo vestuves.
Taip ir eina pora per kasdienybę: vienas kitu rūpindamiesi, vienas kitam padėdami, vaikus į gyvenimą išleidę, anūkais ir proanūkiais besidžiaugdami.
Vestuvės
Jonas gimė ir augo Telšių rajone, Eidžiotų kaime. Jadvyga kilusi nuo Pupinių. Čia ir susipažino su būsimu vyru. Kartu jie buvo pakviesti tapti krikšto tėvais. Taip pora susitiko ir kartu jau ne vieną dešimtmetį darniai gyvena.
Jono ir Jadvygos vestuvės buvusios nedidelės, tuokėsi prieš 49-erius metus, vasario mėnesį. Ir šiandien pora dar puikiai prisimena, kaip visa svita, arklių traukiamomis rogėmis ir skambant žvangučiams, išvyko į Janapolės bažnyčią.
Po santuokos jaunieji šešerius metus gyveno Jadvygos tėvų sodyboje. O kai Jonas savo rankomis pastatė namą Pupiniuose, persikėlė ten. „Sutilpome visi: mano tėvai ir mes su penkiais vaikais“, – sakė Jadvyga.
Pirmasis J. ir J. Stasiulių šeimoje gimė sūnus Alvydas, vėliau – Laima, Birutė, Regina ir Mindaugas. Vaikus tėvai auklėję negriežtai, stipriai nebarė, tačiau nuo mažumės jiems teko daug dirbti. Berniukai, būdami vos 12 metų, jau ir bulves sodinti mokėjo. Gal dėl to jie, išaugę ir sukūrę šeimas, nesibijo sunkaus darbo.
Gausi šeima
Į gyvenimo kelią išleidę penkis vaikus, J. ir J. Stasiuliai šiandien džiaugiasi 12 anūkų ir 2 proanūkių šypsenomis. O kai visi 33 namiškiai suvažiuoja pas tėvus, nedidukė jų trobelė vos talpina gausų būrį. Pasak Jadvygos, visi čia labai laukiami, ypač mažasis sūnus Mindaugas, kuris nuo gimtojo krašto nutolęs labiausiai – likimas jį nubloškė į sostinę.
Mindaugą Stasiulį daugelis pažįsta iš televizijos ekranų kaip Saulėną iš Šiaulių. Tėvai sako, kad jaunėlis ne taip dažnai grįžta į Pupinius: labai įtempta jo dienotvarkė, daug renginių ir pan. Mama įsitikinusi, kad Mindaugas ypač pasiilgsta namiškių ir čia parvyktų kiekvieną dieną, tačiau labai tolimas kelias.
Sunkiai dirbo
Daug metų Jonas dirbo kolūkyje, o pablogėjus sveikatai, būdamas 38 metų, jis jau turėjo invalidumo grupę.
Jadvyga, kol turėjo stiprią sveikatą, taip pat daug dirbo ir darbų neskirstė: talkino fermoje, nešiojo laikraščius, ėjo prie kombainų ir t. t.
Šiandien Stasiuliai jau nebeaugina gyvulių, žemę padalinę vaikams (dar prieš keletą metų turėjo nemažą ūkį), sako visko užtenkantys.
Gyvenimas kaime
J. Stasiulienė per dienas vos spėja suktis: „Mano diena prasideda pusę šešių. Pataisiusi pusryčius, visada palepinu savo vyrą ir juos jam pateikiu tiesiai į lovą. Tada vykstu į Janapolę pas dukrą prižiūrėti jos vaiko.“
Ar nenuobodu Jonui ištisas dienas namuose vienam? Žodžio kišenėje neieškantis vyras ima juoktis: „O aš tada einu per kaimą ir mergų ieškau.“ Kad juokauja, iškart galima suprasti: Jadvyga jaučia – vyras visada laukia jos sugrįžtančios, pasitinka su karšta vakariene.
Žiemą J. Stasiuliui šiek tiek liūdniau, o vasarą vyriškis turintis nemažai veiklos, patinka jam rūpintis gėlynais. „Ant kelių ir patvoriais po gėlynus ir žolynus, – šypsosi pašnekovas. – Tikriausiai man senatvės požymiai: atsisėdu, žiūriu į gėles, laukiu, kol koks žiedelis pražydės.“
O Jadvygai priešingai – traukia miestas, todėl ragina vyrą parduoti sodybą ir į miestą išsikelti. Tačiau Jonas tam priešinasi visomis jėgomis, tikina nenorintis tos dervos uostyti, geriau čia, savo kiemelyje, po obelim gulėti: „Visą gyvenimą gyvenau kaime, niekada nemėgau po miestus bastytis. Kas manęs ten laukia? O čia, Pupiniuose, tai kaimyną sutikęs, visus pažįstu, vaikai šalia. Kol sveikata leis ir turėsim vienas kitą, gyvensim savo trobelėje.“
Visko pakanka
J. Stasiulienė sako, jog šiandien jiems visko pakanka – ir troba šilta, ir vaistais apsirūpinę: „Negaliu klausytis, kai pensininkai dejuoja, jog viskas jiems negerai. Labiausiai man gaila jaunų šeimų, joms tikrai sunku, daugelis neturi kur gyventi, blaškosi, mėtosi gyvenime.“
Loading ...
