Klasės susitikimas po 50 metų

Maloni ir netikėta žinia: mano laidos abiturientai organizuoja klasės susitikimą Telšiuose. Daug galvojau. Mintyse stengiausi kiekvieną prisiminti. Ar pažinsiu? Ar mane atpažins? O gal pasidaryti vėliavėlę su vardu ir pavarde?
Telšiai. Žemaitės vidurinė mokykla (dabar Žemaitės gimnazija). Apatinėje halėje (taip ją kažkada vadindavome) stovime ir stebime atvykstančiuosius. Susitinka, stengiasi vienas kitą atpažinti, apsikabina, dalijasi prisiminimais, girdime nuostabos šūksnius. Netrukus visi užmiršta tai, ką buvo uždėjęs pusė amžiaus, ir lieka tokie, kokie buvo prieš 50 metų. Maniau, kad aš būsiu iš toliausiai atvykusių (juk toliau Zarasų rajono nebėra kur). Pasirodo, specialiai mus aplankė keletą dešimtmečių toli nuo Lietuvos gyvenanti Izraela, nors visi tą vakarą ją vadinome tiesiog Izra. Tą vakarą vieni kitus vadinome mokyklinio amžiaus vardais. Iš pradžių buvo kiek neįprasta, tačiau greitai pamiršome savo klasės draugų  „pasinius vardus“. Visi buvome linksmi ir patenkinti.
O čia mūsų klasė, tik gerokai „sumažėjusi“. Iš jos prieš 50 metų išėjome į gyvenimą…  Savas suolas, tik kitoks – šiuolaikinis, be atverčiamos lentos, šalia draugas. Neramiai akys užkliūva už tuščių suolų, ant kurių tik deganti žvakė ir baltos rožės… Tylos minutė. Tikriausiai visi galvojome apie tą patį. Ačiū Dievui, kad tokios žvakutės buvo tik 5. Žvakė ir baltos rožės ir ant mokytojo stalo, už kurio sėdėjo mūsų auklėtoja Olga Markonienė. Atmintyje iškyla viena pamoka. Ją veda klasės draugė, taip ir nesiryžusi palikti Telšių ir savo mokyklos, istorijos mokytoja Janina Sabeckytė – Karnišova. Ir vėl mes nedrausmingi, triukšmingi, bet norėdami ką pasakyti pakeliame ranką. Žinoma, dėl akių. Pasineriame į prisiminimus: pasakojame, ką išdarinėdavome, prisimename visus mokytojus. Patikėkite, prisiminėme visus mokytojus, jų dėstytus dalykus, prisiminėme, kurie dar yra šioje žemėje, kurie … jau ne. Prisiminėme jų naudotas kankinimo priemones ir savo iškentėtas kančias. Bet nepamiršome, kad ir mes, kaip galėdami, stengėmės nelikti skolingi. Ir dažnai tai pasisekdavo. Tačiau gerų ir šiltų žodžių buvo kur kas daugiau!
Stendai su anų laikų nuotraukomis tik dar labiau pakursto prisiminimų ugnį. Padėkos organizatoriams, suvenyrai. Klaidžiojame mokyklos koridoriais, prisimename visas patalpas, visus kampus, visus laiptus, ypač tuos, po kuriais nusirašinėdavome namų darbus.
Kapinės. Čia ilsisi buvę ir anksčiau palikę mūsų klasę bendraklasiai ir dauguma mokytojų. Ant kiekvieno jų kapo uždegame žvakutę, padedame baltą rožę. Štai ilsisi paskutinė, vos prieš kelias savaites iki susitikimo mus palikusi, klasės draugė. Daugelis telšiškių juk gerai pažinojote Ją – Danutę Varkalytę – Smilgevičienę. Stovime tylūs. Ką tik būta tiek kalbų, šurmulio, o čia visi nuščiūvame, susimąstome. Per rankas perbėga Jos sena nuotrauka. Jauna, graži. Ausyse skamba Jos malonus, sodrus balsas ir mūsų laikų dainos žodžiai „kaštonai, kaštonai“. Ji dainuodavo kartu su Telesforu Laucevičiumi. Ant smėlio rikiuojasi baltų rožių eilė, dega žvakutė.
Toks jau gyvenimėlis. Tos pačios akys verkia, tos pačios juokiasi. Pasukame į Jono Rapalavičiaus sodybą. Žalia, jauki, tvarkinga. Prie didelio tvenkinio – ilgas bendras stalas. O kas buvo toliau, suprantate patys: atsiminimai sustiprėjo, regėjimas pagerėjo, spalvos paryškėjo. Žiūriu į savo tokius draugiškus, mielus, linksmus klasės draugus ir galvoju: „ Ar šių dienų abiturientai susiorganizuos tokį susitikimą po pusės amžiaus, kokį mums suorganizavo Janina Karnišova, Jonas Rapalavičius, Liuda Kavoliūnienė, Danutė Smilgevičienė, Vacys Vaitkus. Kažin“. Ir čia toptelėjo mintis: „Žmogau, jei tu bandai kritikuoti jaunimą, tu esi labai, labai senas“. Koks jau esu, toks, o būti „labai, labai“ nenoriu. Todėl nieko ir nebepasakosiu. Bet ir Tu, Janina, vesdama mums pamoką, sakei, kad dažnai mūsų klasę pateiki savo mokiniams kaip pavyzdį. Bet palikime jaunimą. Jis galbūt bus dar geresnis už mus ir sugebės dar prasmingiau pasilinksminti nei mes.