Ke­guo­se gy­ve­na ypa­tin­go ge­ru­mo žmo­nės

Kegų–Karštenių se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­tė Al­ma Stal­mo­kie­nė tvir­ti­na, jog Ke­guo­se nė­ra tro­be­lės, ku­rios gy­ven­to­jai jai neat­ver­tų du­rų. Al­ma ne­ga­lin­ti at­si­gė­rė­ti šio kraš­to žmo­nė­mis, ku­rie ran­ką tie­sia ne tik džiaugs­me – jie nie­ka­da vie­no žmo­gaus ne­pa­lie­ka ir liū­de­sio aki­mir­ką.

Pak­vie­tu­si „Tel­šių ŽI­NIAS“ pa­si­sve­čiuo­ti Ke­guo­se se­niū­nai­tė sa­kė neiš­si­ren­kan­ti, į ku­rią tro­be­lę bels­tis. Vi­sur gy­ve­na neap­sa­ko­mo ge­ru­mo žmo­nės, ver­ti laik­raš­čio pus­la­pių.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Sie­kė moks­lo

Bel­džia­mės į bu­vu­sios mo­ky­to­jos Ste­fos Re­ka­šie­nės na­mų du­ris. Jos iš­kart pla­čiai mums ati­da­ro­mos, o se­niū­nai­tė čia pa­si­tin­ka­ma šil­tu ap­ka­bi­ni­mu.

S. Re­ka­šie­nė vie­ti­niams pui­kiai pa­žįs­ta­ma – mo­kė net ke­lias mo­ki­nių kar­tas. Il­ga­me­tę pe­da­go­gę vi­si ger­bia ir ge­ru žo­džiu mi­ni.

Ste­fos gim­ti­nė ne­to­li Ke­gų – Gir­man­tiš­kės kai­mas. Ten ji užau­go sep­ty­nių vai­kų šei­mo­je: še­šios se­se­rys ir bro­lis An­ta­nas. Ste­fa nuo ma­žu­mės la­bai no­rė­jo mo­ky­tis. Tad žings­niuo­ti į mo­kyk­lą ke­le­tą ki­lo­met­rų jai tik­rai ne­bu­vo sun­ku. Pra­džio­je ke­lia­vo į Ke­gus, o vė­liau abu su bro­liu – į Ža­rė­nus. Pe­da­go­gė tvir­ti­no, jog de­šim­ties ki­lo­met­rų ke­lias į Ža­rė­nų mo­kyk­lą jiems ne­bu­vo jo­kia kliū­tis siek­ti moks­lo. „Su bro­liu vi­są ke­lią bėg­da­vau. Tik­riau­siai dėl to mo­kyk­lo­je abu bu­vo­me ne­pra­len­kia­mi“, – juo­kė­si Ste­fa.

„Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ar vai­kys­tė ma­no bu­vo sun­ki. Nors lai­kai bu­vo ne­leng­vi, bet mes ne­si­jau­tė­me blo­gai. Mū­sų tė­vai bu­vo ypa­tin­gi žmo­nės. Pa­me­nu, kad ma­ma pri­megz­da­vo ko­ji­nių, tė­vas pri­da­ry­da­vo sli­džių ir mes lėk­da­vo­me į mo­kyk­lą“, – pa­sa­ko­jo ke­giš­kė.

Po stu­di­jų grį­žo į gim­ti­nę

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, jog 1959 m. bai­gu­si vi­du­ri­nę ne­tu­rė­jo pi­ni­gų tęs­ti moks­lus, tad ėjo dirb­ti. Tik vė­liau įsto­jo į Klai­pė­dos pe­da­go­gi­nį, o jį bai­gu­si moks­lus tę­sė Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Po stu­di­jų su­lau­kė pra­šy­mo mo­ky­to­jau­ti gim­tuo­siuo­se Ke­guo­se. Čia te­ko dirb­ti pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja, pa­va­duo­to­ja, di­rek­to­riau­ti. Vė­liau, kai­me už­da­rius mo­kyk­lą, dir­bo Ža­rė­nuo­se.

Ste­fa tei­gė, kad per il­gus dar­bo me­tus ji su­ti­ko daug ge­rų žmo­nių, nuo­sta­bių ko­le­gų ir dar nuo­sta­bes­nių mo­ki­nių. „Aš la­bai my­lė­jau vai­kus“, – sa­kė mo­ky­to­ja ir pri­dū­rė tu­rė­ju­si vi­sai ki­tus dar­bo me­to­dus nei ko­le­gos. Kla­sės ga­le ji pa­klo­da­vo ki­li­mą ir su vai­kais su­kris­da­vo ant že­mės, ten pa­si­ber­da­vo rai­de­lių su pie­ši­niais ir vi­si sma­giai dė­lio­da­vo žo­džius. Šis me­to­das bu­vo tiek sėk­min­gas, kad vi­si jos mo­ki­niai skai­ty­ti iš­mok­da­vo per mė­ne­sį. Ste­fos tvir­ti­ni­mu, svar­biau­sias da­ly­kas dir­bant mo­ky­to­ju my­lė­ti vai­kus ir gal­vo­ti, kad kiek­vie­ną vai­ką rei­kia iš­mo­ky­ti, kiek­vie­nas yra as­me­ny­bė.

Il­ga­me­tė mo­ky­to­ja ap­gai­les­ta­vo, kad da­bar vai­kai ne­no­ri nei mo­ky­tis, nei skai­ty­ti – jiems rū­pi tik te­le­fo­nai.

Gy­ve­ni­mo džiaugs­mas

Ste­fa nuo ma­žu­mės skai­tė la­bai daug kny­gų. A. Stal­mo­kie­nė pa­sa­ko­jo, jog vi­są gy­ve­ni­mą mo­ky­to­jos na­muo­se iki iš­nak­tų deg­da­vo švie­sa. Vi­si ži­no­jo, kad mo­ky­to­ja skai­to. Ir da­bar jos kam­ba­ry­je len­ty­nos ku­pi­nos įvai­riau­sios li­te­ra­tū­ros, tik akys jau silp­nos.

S. Re­ka­šie­nė mė­go ne tik skai­ty­ti, vi­sa­da bu­vo spor­tiš­ka, tiek mo­kyk­lo­je, tiek ins­ti­tu­te da­ly­vau­da­vo įvai­riuo­se spor­ti­niuo­se su­si­bū­ri­muo­se. Ir iki šiol ji sten­gia­si kiek įma­no­ma ju­dė­ti. Vi­si ke­giš­kiai ži­no, jog va­ka­re kai­mo ke­liu­kuo­se ga­li­ma su­tik­ti žings­niuo­jan­čią mo­ky­to­ją.

„Man nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­bu­vo blo­gai – man vis­kas bu­vo ge­rai. Kai ki­ti de­juo­ja, aš vi­sus ra­gi­nu baig­ti ste­nė­ti, nes gy­ve­ni­mas yra trum­pas ir rei­kia juo mė­gau­tis“, – op­ti­miz­mo ne­sto­ko­jo mo­ky­to­ja.

Kar­tu su vy­ru S. Re­ka­šie­nė užau­gi­no dvi duk­ras, ku­rios pa­do­va­no­jo tris anū­kė­les, o pa­sta­ro­sios mo­čiu­tės džiaugs­mui – pen­kis proa­nū­kius.

Ste­fa la­bai my­li sa­vo gim­tą­jį kraš­tą, jo žmo­nes: „La­bai gra­žūs mū­sų Ke­gai, tik gai­la, jog žmo­nių ma­žai bė­ra…“

Kai­mas su­si­vie­ni­jo

Stab­te­lė­jo­me su se­niū­nai­te ap­lan­ky­ti Ke­guo­se jau 35 me­tus gy­ve­nan­čius Mar­tin­kus, ku­rie yra di­džiau­si se­niū­nai­tės pa­gal­bi­nin­kai ruo­šian­tis įvai­riems ren­gi­niams. Jie sa­vo idė­jo­mis ak­ty­viai pri­si­de­da prie Ke­gų kai­mo gy­ve­ni­mo: kas pie­šia, kas ku­ria, kas idė­jas ge­ne­ruo­ja. Vi­sas kū­ry­bi­nis už­tai­sas šiuo­se na­muo­se įsi­kū­ręs.

A. Stal­mo­kie­nė dė­ko­jo šau­niai šei­mai, ku­ri sa­vo dar­bais puo­šia Ke­gus. O Mar­tin­kai sa­kė, kad jų in­dė­lis nė­ra toks di­de­lis, esą vi­są dar­bą at­lie­ka se­niū­nai­tė, o jie tik pa­de­da. „Se­niau Ke­guo­se gy­ve­no­me vi­si at­ski­rai, kiek­vie­nas kas sau. O iš­rin­kus Al­mą se­niū­nai­te vis­kas pa­si­kei­tė. Ji mū­sų kai­mo ži­bu­riu­kas. Su­si­bū­rė­me krū­von ir ki­taip jau ne­beį­si­vaiz­duo­ja­me“, – kal­bė­jo Mar­tin­kai.

„Vi­si kar­tu ma­žais ge­rais dar­bais puo­šia­me sa­vo kai­me­lį“, – sa­kė se­niū­nai­tė, dė­ko­da­ma Mar­tin­kams, ku­rie kiek­vie­nai pro­gai su­ku­ria gra­žių dar­bų. Be jų idė­jų nie­ka­da neap­siei­na Mit­kai­čiuo­se vyks­tan­ti flo­ris­ti­nių ki­li­mų šven­tė, jie vi­sa­da pa­si­rū­pi­na kai­mo ka­lė­di­nė­mis de­ko­ra­ci­jo­mis, įvai­rioms pro­goms pri­da­ro rank­dar­bių, ori­gi­na­lių puokš­te­lių, ve­da kai­mo met­raš­tį ir kt.

„Sma­gu, kad esa­me rei­ka­lin­gi“, – tei­gė ke­giš­kiai.