Kau­na­ta­vos bend­ruo­me­nę au­gi­na bend­ros veik­los

Šie­met Kau­na­ta­vos kai­mo bend­ruo­me­nė mi­ni gar­bin­gą 20 me­tų ju­bi­lie­jų.

Per du de­šimt­me­čius kau­na­ta­viš­kiai kar­tu su­kū­rė stip­rią ir vie­nin­gą bend­ruo­me­nę. Ši su­kak­tis – pui­ki pro­ga pri­si­min­ti nu­veik­tus dar­bus ir pa­si­da­lin­ti atei­ties pla­nais. Ar­tė­jant šven­tei, kal­bi­na­me bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ką Re­mi­gi­jų Gai­lį.

Ko­vo 28 die­ną Kau­na­ta­vos kul­tū­ros na­muo­se vyks bend­ruo­me­nės 20-me­čio šven­tė. Pla­čiau apie tai skai­ty­ki­te ki­ta­me „Tel­šių ŽI­NIŲ“ nu­me­ry­je.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Ko­kia bu­vo pra­džia, kaip gi­mė idė­ja su­bur­ti Kau­na­ta­vos kai­mo bend­ruo­me­nę? Kas bu­vo ini­cia­to­riai?

– Idė­ja Kau­na­ta­vo­je kur­ti bend­ruo­me­nę ki­lo ga­na spon­ta­niš­kai. Kai ap­link jau bu­vo su­si­bū­ru­sios bend­ruo­me­nės, Kau­na­ta­vo­je šis klau­si­mas ne­bu­vo svars­to­mas, bet po liūd­nų įvy­kių, kai pa­si­py­lė va­gys­tės ir pa­de­gi­mai, žmo­nės rin­ko­si ir ta­rė­si, kad rei­kia bū­ry­je ką nors da­ry­ti. Rin­ko­si ne kar­tą, ta­da nu­spren­dė re­gist­ruo­ti bend­ruo­me­nę. Jos pir­mi­nin­ke su­ti­ko bū­ti Ni­jo­lė Vit­ke­vi­čie­nė.

– Ko­kie pro­jek­tai ar ini­cia­ty­vos la­biau­siai pa­kei­tė bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mą?

– La­biau­siai bend­ruo­me­niš­ku­mą ska­ti­no ne pro­jek­tai, juos pra­dė­jo­me ra­šy­ti vė­liau. Žmo­nės la­biau­siai bū­rė­si no­rė­da­mi tu­rė­ti sa­vo bend­ruo­me­nės na­mus ir su­tvar­ky­ti vi­du­ry­je mies­te­lio esan­tį se­ną pa­sta­tą. Pas­ta­tas tik­rai at­ro­dė liūd­nai, bu­vo ap­griu­vęs, apau­gęs krū­mais, rei­kė­jo daug pa­stan­gų jį pri­kel­ti. Žmo­nės au­ko­jo pi­ni­gus, pa­dė­jo dar­bais ar me­džia­go­mis. Pas­ta­tą tvar­kė po ne­di­de­lį plo­tą, net po vie­ną sie­ną ar vie­ną kam­ba­rį. Au­ko­jo tam ta­pe­tus, užuo­lai­das ir pan. Ta­da pir­mi­nin­kė jau bu­vo Ri­ma Bu­ti­kie­nė, tai jos bu­vo di­džiau­sias triū­sas ir pa­stan­gos. Pas­ta­tas gra­žė­jo, ir bend­ruo­me­nė vis daž­niau ga­lė­jo ja­me bur­tis. Šiuo me­tu di­džiuo­ja­mės gra­žiai su­tvar­ky­tu na­mu, ku­ris vi­sus sve­čius pa­si­tin­ka ir džiu­gi­na bal­to­mis Dai­no­ros Ma­ce­vi­čie­nės kar­py­to­mis užuo­lai­dė­lė­mis.

– Ko­kios pa­grin­di­nės yra bend­ruo­me­nės veik­los?

– Veik­los pa­čios įvai­riau­sios – bend­ruo­me­nės pa­stan­go­mis įkur­tas vai­kų die­nos cent­ras, pri­si­dė­ta, kad vėl kai­me bū­tų vai­kų dar­že­lis, įreng­ta ama­tų klė­te­lė, ku­rio­je iki šiol pa­gal se­ną­jį mo­čiu­čių re­cep­tą ver­da­mi obuo­lių sū­riai ir ne tik. Prie klė­te­lės įreng­tas žy­mių kau­na­ta­viš­kių skulp­tū­rų par­kas.

Bend­ruo­me­nės pa­stan­go­mis su­tvar­ky­ta be­griū­van­ti dva­ri­nin­kų Kau­nac­kų krip­ta (nuo jų pa­var­dės ki­lęs ir kai­mo pa­va­di­ni­mas), daug pri­si­dė­ta prie baž­ny­čios re­mon­to, įreng­ta vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė, prie ka­pi­nių – poil­sio aikš­te­lė, per Upy­nos upe­lį su­tvar­ky­tas til­tu­kas, pa­so­din­tas Drau­gys­tės so­das. Tik­rai ga­lė­tu­me drą­siai sa­ky­ti, kad per 20 me­tų dar­bų pa­da­ry­ta dau­giau nei dvi­de­šimt.

– Kas la­biau­siai pri­si­dė­jo prie bend­ruo­me­nės au­gi­mo?

– Ne­ga­lė­čiau at­sa­ky­ti, kas la­biau. Grei­čiau­siai, kad bend­ros veik­los. Be abe­jo, vi­sa­da at­si­ran­da sa­kan­čių, kad pa­da­rė­me ne tai ir ne tiek… bet kai pa­ly­gi­nu, kas bu­vo ir yra, tu­rė­tų nie­ko ne­be­sa­ky­ti net di­džiau­si skep­ti­kai.

– Ar yra kai­mo tra­di­ci­ja ar po­sa­kis, ku­ris sim­bo­li­zuo­ja jū­sų bend­ruo­me­nę?

– Man bend­ruo­me­nės sim­bo­lis, gal ir ne tik man, yra iš­puo­se­lė­tas res­pub­li­ki­nis ren­gi­nys „Poe­zi­ja so­dų žy­dė­ji­me“. Jo pa­va­di­ni­mą ži­no dau­ge­lis, ir kas­met su­si­ren­ka daug žiū­ro­vų ir at­li­kė­jų iš vi­sos Lie­tu­vos, o kar­tais ir ne tik. Bet pa­tiems kau­na­ta­viš­kiams gal la­biau tin­ka ki­tos tra­di­ci­nės bend­ruo­me­nės šven­tės – Už­ga­vė­nės, Žo­li­nė, Va­sa­ros pa­ly­dos.

– Jei rei­kė­tų bend­ruo­me­nę api­bū­din­ti vie­nu žo­džiu ar fra­ze, koks jis bū­tų?

– Darbš­ti. Be ga­lo ža­viuo­si jos žmo­nė­mis ir jų dar­bais.

– Ar tu­ri­te ta­lis­ma­ną, vie­tą ar daik­tą, ku­ris ta­po bend­ruo­me­nės sim­bo­liu?

– Ka­dan­gi Kau­na­ta­va vi­sa­da bu­vo so­di­nin­kys­tės kraš­tas – sim­bo­liu ta­po ak­me­ni­nis obuo­lys, ku­ris bu­vo ras­tas pas vie­ną ūki­nin­ką. La­bai ap­va­lus rie­du­lys, vi­siš­kai ne­kei­čiant for­mos jis pa­sta­ty­tas kai­me­lio cent­re. Tik skulp­to­rių tru­pu­tį pa­šli­fuo­tas, kad ma­ty­tų­si ak­mens gro­žis, o vir­šu­je kal­vio pa­da­ry­tas iš no­ra­go la­pas su ko­te­liu. Čia daž­nai fotografuojasi mū­sų sve­čiai, o mes jį pa­puo­šia­me per šven­tes.

– Kur ma­to­te sa­vo bend­ruo­me­nę po dar 20 me­tų? Ko­kių sva­jo­nių ar tiks­lų dar no­rė­tu­mė­te įgy­ven­din­ti?

– Su­dė­tin­ga at­sa­ky­ti, bet ti­kiuo­si, kad tai bus vie­na gra­žiau­sių ir jau­kiau­sių vie­tų gy­ven­ti ir au­gin­ti vai­kus, kad bend­ruo­me­niš­ku­mas taps va­ro­mą­ja jė­ga čia gy­ve­nan­tiems vis­ką da­ry­ti drau­ge.

– Kiek šian­dien bend­ruo­me­nė­je yra na­rių? Kaip žmo­nės ga­li pri­si­dė­ti prie bend­ruo­me­nės veik­los, ar nau­ji na­riai lau­kia­mi?

– Šiuo me­tu bend­ruo­me­nė­je yra 73 na­riai. Vi­sa­da lau­kia­mi nau­ji na­riai, o ypač tie, ku­rie atei­tų su sa­vo idė­jo­mis.

– Ar yra žmo­nių, ku­riuos la­biau­siai no­rė­tu­mė­te pa­mi­nė­ti ir jiems pa­dė­ko­ti?

– Tik­rai yra, ir ne­ma­žai, nes be­veik vi­si kaž­kuo pri­si­de­da prie veik­los, bet tai pa­lik­siu mū­sų šven­tei.

– Kuo iš­si­ski­ria jū­sų bend­ruo­me­nė iš ki­tų mū­sų bend­ruo­me­nių?

– Su­dė­tin­ga ly­gin­tis su ki­to­mis bend­ruo­me­nė­mis, nes kiek­vie­na tu­ri sa­vo kryp­tis. Vie­ni dau­giau ke­liau­ja, ki­ti la­biau or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius, ki­ti tvar­ko ap­lin­ką, bet vi­sur, kur yra bend­ruo­me­nės, vyks­ta veiks­mas, ir vie­na iš to­kių bend­ruo­me­nių yra mū­sų.