Ka­ro­li­na Pra­niaus­kai­tė – pir­mo­ji mo­te­ris, ra­šiu­si lie­tu­viš­kai

Sau­sio 26 die­ną Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vy­ko pir­mo­sios lie­tu­viš­kai ra­šiu­sios mo­ters kū­rė­jos – poe­tės ir ver­tė­jos, že­mai­tės Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės 195-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių mi­nė­ji­mas. 1997 m. lapk­ri­čio 12 d. bib­lio­te­kai su­teik­tas poe­tės Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės var­das.

Mi­nė­ji­mas

Ren­gi­nio me­tu Tel­šių Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Kris­ti­na Ežers­kie­nė pa­sa­ko­jo apie poe­tės gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos ke­lią. Įdo­mios pa­skai­tos klau­sė­si gau­siai su­si­rin­kę Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus ir Že­mai­tės gim­na­zi­jų moks­lei­viai, Tel­šių tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to stu­den­tai ir ki­ti sve­čiai.

Poe­tės ei­les skai­tė Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jos mo­ki­niai Do­mi­ny­ka Bu­bi­lai­tė, Ga­bi­ja Kniūkš­tai­tė, Gus­tė Kont­ri­mai­tė, Ne­da Lu­ko­šiū­tė, Ak­vi­lė Mi­liaus­kai­tė, Kris­ti­jo­nas Ra­čys, Ka­ro­lis An­ta­na­vi­čius, Gri­ta Ur­bo­nai­tė, Emi­li­ja Sa­ba­liaus­kai­tė, Ga­bi­ja Mik­niu­tė, Cris­ti­na Alo­si.

Tel­šių vys­ku­po Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos se­mi­na­ris­tas Do­nat‘as Ju­re­wicz‘ius su­si­rin­ku­siuo­sius nu­ste­bi­no ori­gi­na­lo (len­kų) kal­ba per­skai­ty­tu kū­ri­niu.

Flei­ta gro­jo ku­ni­gas Ale­xis Da­ni­lo Gar­ro.

Že­mai­tės gim­na­zi­jos moks­lei­viai Ie­va Na­ru­ta­vi­čiū­tė, Alan­ta Vait­ku­tė ir Jus­tas Mil­te­nis pa­si­da­li­jo sa­vo min­ti­mis, ku­rios juos įkvė­pė su­kur­ti Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės po­rtre­to vaiz­di­nę in­terp­re­ta­ci­ją. Bib­lio­te­kos skai­tyk­lo­je eks­po­nuo­ja­mi ir Gre­tos Jo­nu­šai­tės, Bri­gi­tos Jan­kaus­kai­tės, Lu­kos Asi­na­vi­čiū­tės, Sa­man­tos Ar­ma­ly­tės au­to­ri­niai dar­bai. Moks­lei­vių dai­lės mo­ky­to­ja – Re­gi­na Nos­tie­nė.

Šven­tiš­ko poe­tės mi­nė­ji­mo da­ly­viams – mo­ky­to­joms, moks­lei­viams, vi­siems su­si­rin­ku­sie­siems – dė­ko­jo Tel­šių Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Jo­lan­ta Kaub­rie­nė, ren­gi­nį ve­du­si vyr. bib­lio­te­ki­nin­kė kraš­to­ty­rai Kris­ti­na Daš­ke­vi­čiū­tė ir jį or­ga­ni­za­vu­sios bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos.

Biog­ra­fi­ja

Ka­ro­li­na Ona Pra­niaus­kai­tė, ne­tur­tin­gų ba­jo­rų duk­tė, gi­mė 1828 m. sau­sio 18 d. ne­di­de­lia­me Pa­dur­bi­nio dva­re­ly­je (pa­li­var­ke) ne­to­li Tel­šių, ku­rį iš se­no­lių pa­vel­dė­jo jos tė­vas Teo­fi­lis Pra­niaus­kas, il­ga­me­tis Tel­šių pa­vie­to teis­mo ase­so­rius (ta­rė­jas). Mo­ti­na Eleo­no­ra bu­vo ki­lu­si iš ne­tur­tin­gos, bet moks­lo vy­rais pa­gar­sė­ju­sios Dob­še­vi­čių gi­mi­nės. Ka­ro­li­na, jau­niau­sio­ji Pra­niaus­kų šei­mos at­ža­la, nuo ma­žens ro­dė neįp­ras­tai grei­tą reak­ci­ją, ste­bė­ti­ną at­min­tį, jaut­rią šir­dį ir po­lin­kį prie ei­lių. Tė­vas mi­rė, kai mer­gai­tei bu­vo ket­ve­ri. Iki de­šim­ties me­tų ma­žo­ji poe­tė au­go pa­lik­ta sa­vo va­liai, iš­ti­sas die­nas klai­džio­da­ma po pu­šy­ną, ku­ris su­po jos gim­tą­jį na­mą. Daž­nai ją ras­da­vo ry­man­čią prie Dur­bi­no upe­lio. Vy­res­ny­sis bro­lis, ma­ty­da­mas glež­ną se­sers svei­ka­tą, neįp­ras­tą jaut­ru­mą, nuo­la­ti­nes sva­jo­nių bū­se­nas, už­drau­dė jai skai­ty­ti poe­zi­ją ir ra­šy­ti ei­les. Kiek­vie­nas jos jaut­ru­mo ar poe­zi­jos ženk­las bu­vo su­nie­kin­tas ir iš­juok­tas. Pir­ma­sis poe­tės biog­ra­fas Fe­lik­sas Rim­ke­vi­čius taip pie­šia Ka­ro­li­nos po­rtre­tą: „Vi­du­ti­nio ūgio, tam­siap­lau­kė, ryš­kių ir stam­bių vei­do bruo­žų, di­de­lė­se pil­ko­se aky­se at­si­spin­dė­jo tau­ri dva­sia. <…> Kas ją pa­ži­no, vi­si my­lė­jo, vi­sus pa­trau­kė ge­ru­mu, mei­liu kal­bė­ji­mo ža­ve­siu, švel­nu­mu, man­da­gu­mu.“

Apie sa­vo vai­kys­tę die­no­raš­ty­je Ka­ro­li­na Pra­niaus­kai­tė ra­šė: „…Man tų bend­rų moks­lų ir pa­pras­to gy­ve­ni­mo bu­vo ma­ža; vi­sa­da min­tis vei­kė, vaiz­duo­tė skra­jo­jo kur­da­ma nuo­sta­bius gy­ve­ni­mo vaiz­dus, ku­riuo­se ne­li­ko pa­sau­lio tur­tų, tik šir­dies lo­biai. To­se sva­jo­nė­se ma­žiau­sią, skur­džiau­sią da­lį ėmiau sau; šir­džiai mie­liau­si bu­vo varg­šai, troš­kau bū­ti varg­die­ne, ir ne­ži­nau, ko­dėl skur­das ir skaus­mas man kė­lė tiek ža­ve­sio, o vai­kiš­ka šir­dis vi­sa­da taip gi­liai jau­tė tie­są, kad ma­nęs ne­ga­lė­jo ap­gau­ti jo­kia išo­rė, joks žvil­ge­sys.“

K. Pra­niaus­kai­tė kū­rė nak­ti­mis prie žva­kės ir tuo dar la­biau ar­dė svei­ka­tą. Net­ru­kus, ga­lu­ti­nai pa­šli­jus ūkio rei­ka­lams, Pa­dur­bi­nio dva­re­lį te­ko lik­vi­duo­ti. Ka­ro­li­na su mo­ti­na, pa­li­ku­sios vi­sam lai­kui gim­ti­nę, per­si­kė­lė gy­ven­ti į Tel­šius. Įsi­kū­rė Se­dos, bu­vu­sio­je Lie­po­jos, gat­vė­je, ka­ti­liaus Da­ni­le­vi­čiaus na­muo­se. Čia ji ke­le­tą me­tų dir­bo pe­da­go­gi­nį dar­bą – Že­mai­ti­jo­je bu­vo įpras­ta švie­ses­nėms mo­te­rims na­muo­se mo­ky­ti ne­di­de­lius vai­kų bū­re­lius. Tel­šiuo­se Ka­ro­li­na su­ti­ko žmo­gų, ku­rį pa­mi­lo, bet jis ne­ga­lė­jo jai at­si­liep­ti nei jaus­mu, nei pri­lyg­ti iš­si­la­vi­ni­mu. Tė­vas ne­lei­do ves­ti be­krai­tės ir iš­siun­tė sū­nų gy­ven­ti ki­tur. Jau­na poe­tė su­si­rgo džio­va, į ku­rią bu­vo lin­ku­si nuo ma­žu­mės. Ka­ro­li­na at­si­vė­rė sa­vo die­no­raš­čio iš­trau­ko­se: „Pers­kau­dė­jo jau­na šir­dis, per­de­gė jo­je mei­lė, nu­žy­dė­jo nuo­sta­bi ma­no gy­ve­ni­mo pa­va­sa­rio gė­lė – nu­džiū­vo ža­lia vil­ties ša­ke­lė – o ant jos ra­sos per­liu­kas, li­ko tik ty­li aša­ra. / Mir­tis vie­nin­te­lė ma­no lai­mė.“

Pas­kui nie­kas jau ne­bed­rau­dė jai ra­šy­ti. Bro­lis Oto­nas Pra­niaus­kas įver­ti­no se­sers ta­len­tą ir po­rei­kį ei­liuo­ti, pra­dė­jo ja rū­pin­tis, ska­ti­no kur­ti, ne­tgi or­ga­ni­za­vo jos kū­ri­nių spaus­di­ni­mą, kaip tai liu­di­ja jo laiš­kai Vil­niaus spaus­tu­vi­nin­kui A. Za­vads­kiui (1856–1863).

1855 m. ge­gu­žės mė­ne­sį už­si­mez­gė Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės ir An­ta­no Ba­ra­naus­ko poe­ti­nis ry­šys. Į at­lai­dus Se­do­je at­vy­ku­si poe­tės se­suo Tek­lė Bo­ri­se­vi­čie­nė su­si­pa­ži­no su nau­juo­ju Se­dos vals­čiaus raš­ti­nin­ko pa­dė­jė­ju A. Ba­ra­naus­ku. Pa­ma­čiu­si jo kur­tas ei­les, paė­mė są­siu­vi­nį pa­ro­dy­ti se­se­riai. Jau ki­tą die­ną K. Pra­niaus­kai­tė nu­siun­tė A. Ba­ra­naus­kui sa­vo ei­lė­raš­tį „Dva­sios at­siun­ti­mas“, po po­ros die­nų V. Si­ro­kom­lės „Po­kal­bius“ ir ką tik pa­ra­šy­tą sa­vo ei­lė­raš­tį „Jau­na­jam poe­tui“. Aukš­tos min­tys ir mie­las krei­pi­nys „bro­li“ A. Ba­ra­naus­ką su­jau­di­no. Grą­žin­da­mas V. Si­ro­kom­lę, jis at­si­ly­gi­no ei­lė­raš­čiu „Spie­vacz­ko Zmu­dzi, uroc­zej kra­ji­ny“ („Pui­kaus Že­mai­čių kraš­to poe­tė“). XIX a. ant­ro­je pu­sė­je Va­ka­rų Eu­ro­po­je ro­man­tiz­mas jau ge­so, o nuo­ša­lio­je Že­mai­ti­jo­je jau­ni poe­tai, pra­dė­ję ei­liuo­ti dia­lo­gą, aiš­ki­no­si ro­man­ti­nės poe­zi­jos tie­sas, poe­zi­jos pra­smės ir poe­to vaid­mens klau­si­mus. K. Pra­niaus­kai­tė ne­tie­sio­giai kurs­tė A. Ba­ra­naus­ko tau­ti­nį są­mo­nin­gu­mą. Poe­ti­nis dia­lo­gas su jau­nuo­ju raš­ti­nin­ku ža­di­no ir Ka­ro­li­nos kū­ry­bi­nę jė­gą, pra­plė­tė jos ei­lė­raš­čių te­ma­ti­ką.
1859 m. ge­gu­žės 26 d. Ka­ro­li­na Pra­niaus­kai­tė mi­rė iš­gy­ve­nu­si tris­de­šimt vie­ne­rius me­tus. Prieš mir­tį ji pa­pra­šė mo­ti­nos su­de­gin­ti „vi­sus sa­vo po­pie­rius. Mo­ti­na ne­drį­so prie­šin­tis mirš­tan­čio­sios va­liai. Bro­lio ne­bu­vo na­mie, o se­suo Tek­lė Bo­ri­se­vi­čie­nė at­vy­ko pra­slin­kus tre­je­tui va­lan­dų po jos mir­ties ir ra­do vos ke­lis są­siu­vi­nius, iš­li­ku­sius ne­pai­sant jos va­lios“. Ka­ro­li­na bu­vo pa­lai­do­ta Ute­no­je.

K. Pra­niaus­kai­tė pir­mo­ji į lie­tu­vių kal­bą iš­ver­tė J. I. Kra­ševs­kio „Vi­to­lio rau­dos“ iš­trau­ką apie Eg­lę žal­čių ka­ra­lie­nę „Žal­čio mo­tė“ (iš­spaus­din­ta L. Ivins­kio „Ka­len­do­riu­je“ 1859 m.). 1858 m. iš­lei­do ei­lė­raš­čių rin­ki­nį len­kų kal­ba „Pios­necz­ki“ („Dai­ne­lės“) ir ei­liuo­tą pa­sa­ko­ji­mą apie Že­mai­čių Kal­va­ri­jos at­lai­dus len­kų kal­ba „Fes­ty­na Wiel­kiej Kal­wa­ryi na Žmu­dzi“ („Di­džio­sios Kal­va­ri­jos Že­mai­čiuo­se šven­tė“).

Jos kū­ry­ba sie­ja­ma su ro­man­ti­nės li­te­ra­tū­ros tra­di­ci­ja. Kū­ry­bi­nius in­te­re­sus la­biau­siai for­ma­vo ro­man­ti­nė len­kų li­te­ra­tū­ra, su­si­ju­si su Lie­tu­va: A. Mic­ke­vi­čius, J. Kra­ševs­kis, V. Si­ro­kom­lė. Mer­gi­ną ža­vė­jo šių poe­tų kū­ri­niuo­se poe­ti­zuo­ja­ma Lie­tu­va, jos mi­to­lo­gi­ja, tau­to­sa­ka, nes sa­vo ap­lin­ko­je jau­tė ky­lan­čios, at­gy­jan­čios lie­tu­vių dva­sios įta­ką. Ei­lė­raš­čiuo­se jau­čia­mas tra­pus mo­te­riš­ku­mas, su­bti­li dva­sios me­lan­cho­li­ja, il­ge­sys.

Pa­reng­ta pa­gal Tel­šių r. sav. Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos inf.