Šešiolikmetė Viltė Vėlyvė – Telšių „Džiugo“ gimnazijos moksleivė. Jos gyvenime svarbią vietą užima ne tik mokslai, bet ir tai, kas, pasak jos, verčia širdį plakti stipriau – meilė gyvūnams. Namuose mergina gyvena su penkiais šunimis, keturiais katinais ir dar keliais kitais gyvūnais.
Diana PUZERĖ
Ryšys su prieglauda
Viltė ne tik namuose prižiūri gausų būrį augintinių – didžiąją dalį laisvalaikio ji skiria kitiems – beglobiams – gyvūnams. Mergina dvejus metus yra „Telšių šuniukų namų“ oficiali savanorė, bet jos ryšys su prieglauda užsimezgė dar anksčiau.
„Maždaug prieš devynerius metus su kitais savanoriais padėjome kurti šią vietą nuo nulio: statėme, dažėme, svajojome. Prieglauda – tai ne tik vieta, kur padedu kitiems. Tai vieta, kur užaugau ir vis dar augu, kur išsigandusi mergaitė, bijojusi žmonių, jų žvilgsnių ir kritikos, pavirto žmogumi, kuris šiandien stovi tvirtai, nes žino, kad daro gerus darbus. Ir nors pasaulyje visada bus tų, kurie tik „loja“, aš renkuosi tyliai mylėti ir veikti“, – jautriai dalinosi mergina.
Laisvalaikis ir pomėgiai
Viltės dienos labai įprastos, bet, anot jos, pilnos prasmės. Jei tik turi laisvo laiko – visuomet skuba į prieglaudą. Net jei ir neturi laisvo laiko, stengiasi kiek galėdama, kad jo atsirastų.
„Tai ne pareiga – tai širdies balsas, kuris man pasako, kurioje vietoje esu tikrai reikalinga. Ten esu aš – visa, tikra, atvira“, – sakė mergina.
Nors laisvalaikio leidimas prieglaudoje ir yra Viltės mėgstamiausia veikla, moksleivė turi ir kitą meilę – meilę muzikai. Ji yra baigusi muzikos mokyklą, grojo pianinu. Mergina teigė, jog muzika jai yra dar vienas būdas išreikšti tai, kas viduje.
„Taip pat be galo mėgstu žygius, kurių neįsivaizduoju be mūsų keturkojų iš prieglaudos ir savanorės Daivos“, – šypsojosi jaunoji savanorė.
Ateities svajonės
Telšiškė atviravo, jog turi ir kūrybinių svajonių. Viena jų – parašyti knygą apie tai, ką mato, išgyvena ir pajunta prieglaudoje. Apie gyvenimus, kurie ten slepiasi – mažus, bet kupinus vilties.
„Noriu, kad žmonės pamatytų tą pasaulį per mano ir savanorių akis, kad suprastų: gyvūnai jaučia, myli, kenčia ir nusipelno gyventi“, – sakė Viltė.
Taip pat moksleivė svajoja ateityje turėti savo prieglaudą. O galbūt net tęsti šios, kurioje savanoriauja, veiklą, jei tik taip atsitiktų. Jos siekis – gelbėti, gydyti, atiduoti viską, ką turi, tiems, kurie negali apsiginti. Mergina tiki, kad pasaulis gali būti švelnesnis – tereikia žmonių, pasiruošusių mylėti be sąlygų.
Palinkėjimas skriaudikams
„Tiems, kurie skriaudžia gyvūnus – muša, kankina ar juos žudo, noriu palinkėti tik vieno: kad visa tai, ką jie daro, sugrįžtų jiems su kaupu. Kad jie patys patirtų tą patį skausmą, baimę ir bejėgiškumą, kurį sukelia nekaltiems padarams. O kai tas ratas apsisuks, tegul prisimena – tik mylėdamas silpnesnį tampi stipresnis“,– siuntė palinkėjimą Viltė.
Viltės kūryba
„Ir taip, esu pasiruošusi pereiti ugnį, vandenį, perplaukti visas jūras, įveikti kiekvieną audrą vien tam, kad apginčiau juos. Tuos, kurie tyliai laukia, kurie vis dar tiki žmogumi, nors pasaulis jau buvo nusisukęs.
Jų akys – tylūs pasakojimai, jų širdys – nesibaigianti viltis. Prieglaudose jie ne vieni, nes yra tie, kurie myli be sąlygų – savanoriai, didelės širdies žmonės. Ir aš jų gretose, pasiruošusi viską atiduoti.
Jei reikės – eisiu iki galo. Jei reikės – stovėsiu prieš visus. Nes jų gyvenimai – svarbūs. Nes jų meilė – verta kovos“, – trupinėliu savo kūrybos dalinosi mergina.
Loading ...
