Į Telšius atvyksta Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius daktaras Remigijus Venckus – meno kritikas ir menininkas, savo akademinę karjerą pradėjęs Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete.
Visuomenėje menininkas atpažįstamas kaip kuriantis eksperimentinę fotografiją, kompiuterinę grafiką bei labai daug rašantis apie tapybą ir fotografiją, o akademinėje aplinkoje žinomas kaip dėstytojas.
„Telšių ŽINIOS“ kviečia susipažinti su R. Venckumi ir jo kūryba. Norintys pamatyti menininko darbus raginami apsilankyti Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje kovo 8 d. 17.30 val. – autorinės jo darbų parodos „Architektūros tiesės ir kreivės“ pristatyme.
Aurelija SERVIENĖ
– Papasakokite apie save.
– Esu menų srities profesorius, humanitarinių mokslų, menotyros daktaras. Mano bakalauro studijos buvo dailininko grafiko, magistro – meno istoriko, o disertacijoje suformavau ir pasiūliau metodą videomeno tyrimams. Tad esu keistoje padėtyje: kartu ir menininkas, ir teoretikas. Beje, akademinių mokslinių straipsnių beveik nerašau. Savo mintims išreikšti mieliau renkuosi kultūros eseistikos formą. Neslėpsiu, man rašyti patinka ne vien apie meną, bet ir visai kitokiais klausimais – bendraisiais kultūros, informacinių populiariųjų medijų, žmogaus raiškos ir reprezentacijos, ir netgi gilintis į informacinį karą.
Visuomenėje esu atpažįstamas kaip kuriantis eksperimentinę fotografiją, kompiuterinę grafiką bei labai daug rašantis apie tapybą ir fotografiją. Ne kartą teko girdėti širdį glostantį komplimentą, kad žmonės ateina į parodas paklausyti manęs kaip kritiko.
Akademinėje aplinkoje esu žinomas kaip dėstytojas. Mano visos dėstomos disciplinos yra iš medijų dizaino ir komunikacijos lauko. Dažniausiai esu pristatomas kaip Vilniaus Gedimino technikos universiteto („Vilnius Tech“) profesorius, bet taip pat periodiškai tenka būti vizituojančiu profesoriumi Vytauto Didžiojo, Mykolo Romerio, Kazimiero Simonavičiaus universitetuose bei Socialinių mokslų kolegijoje.
– Kaip esate susijęs su Telšiais?
– Telšiai yra ypatingas miestas. Mano akademinė karjera prasidėjo Telšiuose, Vilniaus dailės akademijoje. Dėsčiau dizaino, filmų kūrimo ir fotografijos disciplinas. Dažnai lankydavausi Telšiuose ir dalyvaudavau tarptautinėse parodose, pleneruose bei kitose meno iniciatyvose. Aš visada prisimenu kaip vieną nuostabiausių kūrėjų amžinatilsį Vytautą Mockaitį. Esu pristatęs ne vieną jo parodą, rengęs kritinius tekstus. Nė kiek ne mažesnio kalibro, puiki ir talentinga menininkų šeima yra Romualdas ir Zita Inčirauskai. Man visada miela juos sutikti, pasikalbėti. Žavinga jų kūryba taip džiugina širdį, jog atrodo, kad jie patys būtų mano šeimos nariai. Atmenu Petrą Gintalą, kuris mane palaikydavo anuomet neturintį pakankamai pedagoginės patirties. Telšiai yra ne tik puikus kūrėjų miestas, bet ir aukšto dvasingumo menininkų miestas. Man tikrai čia būna gera užsukti, dažnai jaučiuosi kaip namie… Juk čia mano karjeros pradžia.
– Kaip Jumyse dera menininko ir meno kritiko vaidmenys?
– Žinote, skaitydamas visuomenei atviras paskaitas apie savo kūrybą ne kartą esu minėjęs, kad posūkį meno kritikos link lėmė asmeninis poreikis. Aš norėjau suprasti pats save. Atsakyti į klausimus, kodėl taip kuriu, koks mano kūrybos kelias ir ateities perspektyvos, kaip matau savo plėtojamas temas bendrame pasaulio meno peizaže. Tai išties yra svarbu kiekvienam menininkui – pasistengti ir kiek įmanoma objektyviau suvokti savo kūrybą. Galiu taip pat pastebėti, kad pažindamas kitus labiau pažįstu ir save.
Meno kritikos diskurso valdymas lemia du dalykus: viena vertus, esu labiau linkęs abejoti tuo, ką darau, ir aiškinti, kas ir kodėl mano kūryboje yra originalu ir kuo aš esu išskirtinis. Antra vertus, kuo labiau gilinuosi, tuo labiau mano meninės kalbos kryptis atrodo esanti užtikrinta. Meno teorijos žinojimas dar niekam nepakenkė formuojant ir puoselėjant savo asmeninę meninę raišką. Taigi būdamas meno kritiku esu labiau užtikrintas tuo, ką darau. Nors jums ir gali pasirodyti, jog mano savirefleksija yra kiek savimyliška, tačiau pažindamas meną kaip kritikas tampu labiau pasitikintis savimi, labiau besimėgaujantis menu. Aš išties mėgaujuosi tuo, ką kuriu, o kurdamas dalyvauju „pačioje kiečiausioje tusofkėje“ pasaulyje.
– Kodėl telšiškiams vertėtų užsukti aplankyti Jūsų parodos?
– Sukurtas mano naujausias eksperimentinių fotografijų ciklas apie architektūrą yra sąlygotas ne vien tik gebėjimo kurti ir eksperimentuoti audiovizualinės technikos priemonėmis, bet ir domėjimosi eksperimentinio meno klausimais, o ypač dizainu. Jau septynerius metus dizaino disciplinas dėstau Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentams, tad šią kūrybos sritį seku, pastebiu naujausias tendencijas, regiu įvairius kūrybos pokyčius ir panašiai. Aš daug keliauju ir užfiksuoju nemažai architektūros, kuri man yra ir įdomi, ir verčia ją pergalvoti. Jau ilgai svarsčiau, kaip visa tai perteikti eksperimentinės fotografijos būdu. Iššūkis buvo tai, kad galima labai greitai sukurti kelioninį atviruką, bet juk jis (atvirukas) bus tik eilinis vaizdelis ir niekam nekels nei ypatingų emocijų, nei vers mąstyti. Tad aš ryžausi sujungti nors šiek tiek grafinį dizainą su fotografija, į architektūrą fotografijoje žvelgti per dizaino prizmę. Tai išties man pačiam nebūdingas kūrybinis žingsnis. Šis ciklas pasaulį išvydo 2023 m. sausio pabaigoje. Jo galutiniam sukūrimui teko skirti mėnesį, kiekvieną dieną ryto iki vakaro skyriau visą savo laiką šiam rezultatui. Galiausiai paroda apkeliavo visą Lietuvą ir ji vis dar yra sėkminga, pageidaujama muziejų ir galerijų ekspozicijų salėse, ir vis dar keliauja. Tad ir Telšiuose man ją pristatyti yra be galo malonu.