Kar­je­rą Tel­šiuo­se pra­dė­ju­sio R. Venc­kaus dar­bų pa­ro­da

Į Tel­šius at­vyks­ta Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius dak­ta­ras Re­mi­gi­jus Venc­kus – me­no kri­ti­kas ir me­ni­nin­kas, sa­vo aka­de­mi­nę kar­je­rą pra­dė­jęs Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­te.

Vi­suo­me­nė­je me­ni­nin­kas at­pa­žįs­ta­mas kaip ku­rian­tis eks­pe­ri­men­ti­nę fo­tog­ra­fi­ją, kom­piu­te­ri­nę gra­fi­ką bei la­bai daug ra­šan­tis apie ta­py­bą ir fo­tog­ra­fi­ją, o aka­de­mi­nė­je ap­lin­ko­je ži­no­mas kaip dės­ty­to­jas.

„Tel­šių ŽI­NIOS“ kvie­čia su­si­pa­žin­ti su R. Venc­ku­mi ir jo kū­ry­ba. No­rin­tys pa­ma­ty­ti me­ni­nin­ko dar­bus ra­gi­na­mi ap­si­lan­ky­ti Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių ga­le­ri­jo­je ko­vo 8 d. 17.30 val. – au­to­ri­nės jo dar­bų pa­ro­dos „Ar­chi­tek­tū­ros tie­sės ir krei­vės“ pri­sta­ty­me.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve.

– Esu me­nų sri­ties pro­fe­so­rius, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų, me­no­ty­ros dak­ta­ras. Ma­no ba­ka­lau­ro stu­di­jos bu­vo dai­li­nin­ko gra­fi­ko, ma­gist­ro – me­no is­to­ri­ko, o di­ser­ta­ci­jo­je su­for­ma­vau ir pa­siū­liau me­to­dą vi­deo­me­no ty­ri­mams. Tad esu keis­to­je pa­dė­ty­je: kar­tu ir me­ni­nin­kas, ir teo­re­ti­kas. Be­je, aka­de­mi­nių moks­li­nių straips­nių be­veik ne­ra­šau. Sa­vo min­tims iš­reikš­ti mie­liau ren­kuo­si kul­tū­ros eseis­ti­kos for­mą. Nes­lėp­siu, man ra­šy­ti pa­tin­ka ne vien apie me­ną, bet ir vi­sai ki­to­kiais klau­si­mais – bend­rai­siais kul­tū­ros, in­for­ma­ci­nių po­pu­lia­rių­jų me­di­jų, žmo­gaus raiš­kos ir rep­re­zen­ta­ci­jos, ir ne­tgi gi­lin­tis į in­for­ma­ci­nį ka­rą.

Vi­suo­me­nė­je esu at­pa­žįs­ta­mas kaip ku­rian­tis eks­pe­ri­men­ti­nę fo­tog­ra­fi­ją, kom­piu­te­ri­nę gra­fi­ką bei la­bai daug ra­šan­tis apie ta­py­bą ir fo­tog­ra­fi­ją. Ne kar­tą te­ko gir­dė­ti šir­dį glos­tan­tį komp­li­men­tą, kad žmo­nės atei­na į pa­ro­das pa­klau­sy­ti ma­nęs kaip kri­ti­ko.

Aka­de­mi­nė­je ap­lin­ko­je esu ži­no­mas kaip dės­ty­to­jas. Ma­no vi­sos dės­to­mos dis­cip­li­nos yra iš me­di­jų di­zai­no ir ko­mu­ni­ka­ci­jos lau­ko. Daž­niau­siai esu pri­sta­to­mas kaip Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­to („Vil­nius Tech“) pro­fe­so­rius, bet taip pat pe­rio­diš­kai ten­ka bū­ti vi­zi­tuo­jan­čiu pro­fe­so­riu­mi Vy­tau­to Di­džio­jo, My­ko­lo Ro­me­rio, Ka­zi­mie­ro Si­mo­na­vi­čiaus uni­ver­si­te­tuo­se bei So­cia­li­nių moks­lų ko­le­gi­jo­je.

– Kaip esa­te su­si­jęs su Tel­šiais?

– Tel­šiai yra ypa­tin­gas mies­tas. Ma­no aka­de­mi­nė kar­je­ra pra­si­dė­jo Tel­šiuo­se, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je. Dės­čiau di­zai­no, fil­mų kū­ri­mo ir fo­tog­ra­fi­jos dis­cip­li­nas. Daž­nai lan­ky­da­vau­si Tel­šiuo­se ir da­ly­vau­da­vau tarp­tau­ti­nė­se pa­ro­do­se, ple­ne­ruo­se bei ki­to­se me­no ini­cia­ty­vo­se. Aš vi­sa­da pri­si­me­nu kaip vie­ną nuo­sta­biau­sių kū­rė­jų am­ži­na­til­sį Vy­tau­tą Moc­kai­tį. Esu pri­sta­tęs ne vie­ną jo pa­ro­dą, ren­gęs kri­ti­nius teks­tus. Nė kiek ne ma­žes­nio ka­lib­ro, pui­ki ir ta­len­tin­ga me­ni­nin­kų šei­ma yra Ro­mual­das ir Zi­ta In­či­raus­kai. Man vi­sa­da mie­la juos su­tik­ti, pa­si­kal­bė­ti. Ža­vin­ga jų kū­ry­ba taip džiu­gi­na šir­dį, jog at­ro­do, kad jie pa­tys bū­tų ma­no šei­mos na­riai. At­me­nu Pet­rą Gin­ta­lą, ku­ris ma­ne pa­lai­ky­da­vo anuo­met ne­tu­rin­tį pa­kan­ka­mai pe­da­go­gi­nės pa­tir­ties. Tel­šiai yra ne tik pui­kus kū­rė­jų mies­tas, bet ir aukš­to dva­sin­gu­mo me­ni­nin­kų mies­tas. Man tik­rai čia bū­na ge­ra už­suk­ti, daž­nai jau­čiuo­si kaip namie… Juk čia ma­no kar­je­ros pra­džia.

– Kaip Ju­my­se de­ra me­ni­nin­ko ir me­no kri­ti­ko vaid­me­nys?

– Ži­no­te, skai­ty­da­mas vi­suo­me­nei at­vi­ras pa­skai­tas apie sa­vo kū­ry­bą ne kar­tą esu mi­nė­jęs, kad po­sū­kį me­no kri­ti­kos link lė­mė as­me­ni­nis po­rei­kis. Aš no­rė­jau su­pras­ti pa­ts sa­ve. At­sa­ky­ti į klau­si­mus, ko­dėl taip ku­riu, koks ma­no kū­ry­bos ke­lias ir atei­ties per­spek­ty­vos, kaip ma­tau sa­vo plė­to­ja­mas te­mas bend­ra­me pa­sau­lio me­no pei­za­že. Tai iš­ties yra svar­bu kiek­vie­nam me­ni­nin­kui – pa­si­steng­ti ir kiek įma­no­ma ob­jek­ty­viau su­vok­ti sa­vo kū­ry­bą. Ga­liu taip pat pa­ste­bė­ti, kad pa­žin­da­mas ki­tus la­biau pa­žįs­tu ir sa­ve.

Me­no kri­ti­kos dis­kur­so val­dy­mas le­mia du da­ly­kus: vie­na ver­tus, esu la­biau lin­kęs abe­jo­ti tuo, ką da­rau, ir aiš­kin­ti, kas ir ko­dėl ma­no kū­ry­bo­je yra ori­gi­na­lu ir kuo aš esu iš­skir­ti­nis. Ant­ra ver­tus, kuo la­biau gi­li­nuo­si, tuo la­biau ma­no me­ni­nės kal­bos kryp­tis at­ro­do esan­ti už­tik­rin­ta. Me­no teo­ri­jos ži­no­ji­mas dar nie­kam ne­pa­ken­kė for­muo­jant ir puo­se­lė­jant sa­vo as­me­ni­nę me­ni­nę raiš­ką. Tai­gi bū­da­mas me­no kri­ti­ku esu la­biau už­tik­rin­tas tuo, ką da­rau. Nors jums ir ga­li pa­si­ro­dy­ti, jog ma­no sa­vi­ref­lek­si­ja yra kiek sa­vi­my­liš­ka, ta­čiau pa­žin­da­mas me­ną kaip kri­ti­kas tam­pu la­biau pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi, la­biau be­si­mė­gau­jan­tis me­nu. Aš iš­ties mė­gau­juo­si tuo, ką ku­riu, o kur­da­mas da­ly­vau­ju „pa­čio­je kie­čiau­sio­je tu­sof­kė­je“ pa­sau­ly­je.

– Ko­dėl tel­šiš­kiams ver­tė­tų už­suk­ti ap­lan­ky­ti Jū­sų pa­ro­dos?

– Su­kur­tas ma­no nau­jau­sias eks­pe­ri­men­ti­nių fo­tog­ra­fi­jų cik­las apie ar­chi­tek­tū­rą yra są­ly­go­tas ne vien tik ge­bė­ji­mo kur­ti ir eks­pe­ri­men­tuo­ti au­dio­vi­zua­li­nės tech­ni­kos prie­mo­nė­mis, bet ir do­mė­ji­mo­si eks­pe­ri­men­ti­nio me­no klau­si­mais, o ypač di­zai­nu. Jau sep­ty­ne­rius me­tus di­zai­no dis­cip­li­nas dės­tau Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­to stu­den­tams, tad šią kū­ry­bos sri­tį se­ku, pa­ste­biu nau­jau­sias ten­den­ci­jas, re­giu įvai­rius kū­ry­bos po­ky­čius ir pa­na­šiai. Aš daug ke­liau­ju ir už­fik­suo­ju ne­ma­žai ar­chi­tek­tū­ros, ku­ri man yra ir įdo­mi, ir ver­čia ją per­gal­vo­ti. Jau il­gai svars­čiau, kaip vi­sa tai per­teik­ti eks­pe­ri­men­ti­nės fo­tog­ra­fi­jos bū­du. Iš­šū­kis bu­vo tai, kad ga­li­ma la­bai grei­tai su­kur­ti ke­lio­ni­nį at­vi­ru­ką, bet juk jis (at­vi­ru­kas) bus tik ei­li­nis vaiz­de­lis ir nie­kam ne­kels nei ypa­tin­gų emo­ci­jų, nei vers mąs­ty­ti. Tad aš ry­žau­si su­jung­ti nors šiek tiek gra­fi­nį di­zai­ną su fo­tog­ra­fi­ja, į ar­chi­tek­tū­rą fo­tog­ra­fi­jo­je žvelg­ti per di­zai­no pri­zmę. Tai iš­ties man pa­čiam ne­bū­din­gas kū­ry­bi­nis žings­nis. Šis cik­las pa­sau­lį iš­vy­do 2023 m. sau­sio pa­bai­go­je. Jo ga­lu­ti­niam su­kū­ri­mui te­ko skir­ti mė­ne­sį, kiek­vie­ną die­ną ry­to iki va­ka­ro sky­riau vi­są sa­vo lai­ką šiam re­zul­ta­tui. Ga­liau­siai pa­ro­da ap­ke­lia­vo vi­są Lie­tu­vą ir ji vis dar yra sėk­min­ga, pa­gei­dau­ja­ma mu­zie­jų ir ga­le­ri­jų eks­po­zi­ci­jų sa­lė­se, ir vis dar ke­liau­ja. Tad ir Tel­šiuo­se man ją pri­sta­ty­ti yra be ga­lo ma­lo­nu.