Ka­riai sa­va­no­riai: gy­ven­ti laisvoje ša­ly­je – di­de­lė ver­ty­bė

Šio­mis ne­ra­mio­mis die­no­mis, kai Uk­rai­nos žmo­nės ko­vo­ja už sa­vo vals­ty­bę, tur­būt daž­nas su­si­mąs­to­me, ko­kia di­de­lė ver­ty­bė yra gy­ven­ti ne­prik­lau­so­mo­je ša­ly­je. At­si­dū­rę ka­ro pa­vo­jaus fo­ne ėmė­me daž­niau gal­vo­ti apie sa­vo ša­lies sau­gu­mą. Ka­riai sa­va­no­riai yra tie mū­sų kraš­to pa­trio­tai, ku­rie ne­siek­da­mi as­me­ni­nės nau­dos nuo­lat gal­vo­ja apie ki­tų sau­gu­mą, ge­ro­vę ir sa­va­no­riš­kai ruo­šia­si gin­ti Lie­tu­vą.
Mi­nint Ko­vo 11-ąją su Tel­šiuo­se vei­kian­čios Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos 6-osios rink­ti­nės 604-osios pės­ti­nin­kų kuo­pos ka­riais sa­va­no­riais kal­bė­jo­mės apie juos vie­ni­jan­čias ver­ty­bes, ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos sam­pra­tą, no­rą tar­nau­ti sa­vo ša­liai ir da­ly­kus, ku­rie, jų nuo­mo­ne, lie­tu­viams šiuo me­tu tu­rė­tų bū­ti svar­biau­si.
Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ
Ser­žan­tą Ne­dą Rin­dei­kį nuo ma­žens ly­dė­jo pa­sa­ko­ji­mai iš par­ti­za­ni­nių lai­kų apie žmo­nių gy­ve­ni­mus ir par­ti­za­nų su­si­rė­mi­mus. Vi­sa tai jis gir­dė­jo iš pro­se­ne­lio, įskie­pi­ju­sio pa­trio­tiz­mą ir jam, lū­pų. Tu­rė­da­mas aiš­kų tiks­lą, vai­ki­nas, dar be­si­mo­ky­da­mas de­vin­to­je kla­sė­je, da­ly­va­vo bū­rių ri­kiuo­tės kon­kur­suo­se, įsi­lie­jo į šau­lių veik­lą, o su­lau­kęs pil­na­me­tys­tės pri­si­jun­gė prie Tel­šių sa­va­no­rių kuo­pos. Vy­ras sa­va­no­riš­kai tar­nau­ja jau be­veik de­šimt me­tų.
„Kai da­viau prie­sai­ką ir su­si­pa­ži­nau su ka­rio sa­va­no­rio „vir­tu­ve“, su­pra­tau, kad pa­tai­kiau bū­tent ten, kur no­rė­jau. Kal­bant apie pa­trio­tiz­mą, ma­nau, jį ga­li­ma iš­siug­dy­ti. Čia la­bai svar­bus kri­ti­nis mąs­ty­mas. Te­rei­kia do­mė­tis ir su­pras­ti mū­sų ka­riuo­me­nės is­to­ri­ją, kaip ji vys­tė­si, ko­kių sun­ku­mų tu­rė­jo, ko­kie žmo­nės ve­dė ka­rius iš sun­kių si­tua­ci­jų, ana­li­zuo­ti jų biog­ra­fi­ją, nuo­pel­nus“, – įsi­ti­ki­nęs ka­rys sa­va­no­ris. Kal­bė­da­mas apie šian­die­ni­nį tau­tie­čių ne­ri­mą dėl ga­li­mos grės­mės sau­gu­mui, ser­žan­tas pa­žy­mė­jo: „Ne­bi­jo­ki­te, tu­ri­me pil­ną kie­mą drau­gų, vie­ni su ka­muo­liu ne­lik­si­me žais­ti. Te­rei­kia bū­ti kant­riems, to­le­ran­tiš­kiems ir gerb­ti vie­ni ki­tų oro erd­vę.“
Gran­di­nis Vy­tau­tas Šim­ke­vi­čius prie Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų pri­si­jun­gė vos su­lau­kęs 18 me­tų ir sa­va­no­riš­kai tar­nau­ja aš­tun­tus me­tus. „Tuo me­tu jau bu­vo pra­si­dė­jęs ka­ri­nis konf­lik­tas Uk­rai­no­je. Sup­ra­tau, kad rei­kia bū­ti pa­si­ren­gu­siam, jei­gu mus iš­tik­tų toks pat li­ki­mas. Ži­nau, kad ga­lė­siu gin­ti sa­vo šei­mą ir sa­vo vals­ty­bę“, – tar­ny­bos pra­džią pri­si­mi­nė vy­ras.
Jo tei­gi­mu, sa­va­no­ris tu­ri bū­ti ryž­tin­gas ir pa­trio­tiš­kas. As­me­niš­kai pa­tį elg­tis pa­trio­tiš­kai įkve­pia Lie­tu­vos is­to­ri­ja, mū­sų tau­tos ko­vos.
„Aš di­džiuo­juo­si bū­da­mas lie­tu­viu. Nep­rik­lau­so­ma Lie­tu­va man aso­ci­juo­ja­si su lais­ve. Ga­liu drą­siai iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę, im­tis ko­kios tik no­riu veik­los, lais­vai ke­liau­ti. Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė pa­ra­šy­ta krau­ju žmo­nių, ku­rie ko­vo­jo tam, kad mes iš tik­ro tap­tu­me ne­prik­lau­so­mi ir lais­vi“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.
Šio­mis ne­ra­mio­mis die­no­mis V. Šim­ke­vi­čius gy­ven­to­jams lin­ki kri­ti­nio mąs­ty­mo. Anot ka­rio sa­va­no­rio, jei­gu vi­si žmo­nės tik­rin­tų in­for­ma­ci­jos šal­ti­nius, ar jie tik­rai pla­ti­na tei­sin­gą ir neišk­reip­tą in­for­ma­ci­ją, su­si­skal­dy­mo ir įtam­pos mū­sų ša­ly­je bū­tų ge­ro­kai ma­žiau.
Vy­res­ny­sis ser­žan­tas Dai­nius Bu­ti­kis ka­rys sa­va­no­ris yra jau 24 me­tus. Vy­ras tar­ny­bą tei­gė pra­dė­jęs iš pa­rei­gos, o vė­liau tai ta­po gy­ve­ni­mo bū­du.
„Ma­no se­ne­liai, kaip ir dau­ge­lis ki­tų tau­tie­čių, bu­vo iš­vež­ti į Si­bi­ro pla­ty­bes. Ne­no­riu, kad tai pa­si­kar­to­tų. Tu­ri­me steng­tis, kad „sve­ti­mi ba­tai“ ne­tryp­tų mū­sų gim­tos Lie­tu­vos. No­ras gin­ti tė­vy­nę tu­ri bū­ti ka­rio vi­du­je“, – tvir­ti­no D. Bu­ti­kis.
Ste­bė­da­mas įvy­kius Uk­rai­no­je vy­ras nea­be­jo­ja, kad lie­tu­viai tu­ri iš­lik­ti ra­mūs, bet pa­si­ruo­šę. „Lin­kiu Lie­tu­vos žmo­nėms iš­lik­ti vie­nin­giems, ne­pa­si­duo­ti pro­vo­ka­ci­joms ir sau­go­ti sa­vo gim­ti­nę, se­ne­lių ir pro­se­ne­lių iš­ko­vo­tą lais­vę“, – sa­kė ka­rys sa­va­no­ris.
Vy­res­ny­sis lei­te­nan­tas Ra­mū­nas Ši­lei­ka ka­rys sa­va­no­ris – 15 me­tų. Tar­nau­ti sa­va­no­riš­ko­je ka­ro tar­ny­bo­je jis nu­spren­dė bai­gęs jau­nes­nių­jų ka­ri­nin­kų va­dų kur­sus. Bū­tent da­ly­va­vi­mas kur­suo­se bei tė­vų ir se­ne­lių iš anks­čiau įskie­py­tos ver­ty­bės tel­šiš­kiui įtvir­ti­no pa­trio­tiš­ku­mą.
„Man svar­bu pri­si­dė­ti prie gim­to­jo kraš­to gy­ny­bos, nes jau­čiu pi­lie­ti­nę pa­rei­gą. Ma­nau, kad ka­rys sa­va­no­ris tu­ri tu­rė­ti stip­rią va­lią ir pa­si­ry­ži­mą“, – įsi­ti­ki­nęs vy­ras.
Pa­si­tin­kant ko­vo 11-ąją, R. Ši­lei­ka, pa­klaus­tas, ką jam reiš­kia ne­prik­lau­so­ma vals­ty­bė, sa­kė: „Nep­rik­lau­so­ma Lie­tu­va man aso­ci­juo­ja­si su par­ti­za­ni­nė­mis ko­vo­mis. Nep­rik­lau­so­my­bė pa­ti sa­vai­me nė­ra duo­ta, ją rei­kė­jo iš­si­ko­vo­ti.“
Vy­res­ny­sis ei­li­nis Va­le­ri­jus Šim­ke­vi­čius Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­go­se tar­nau­ja pen­ke­rius me­tus.
„Tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je pla­na­vau dar be­si­mo­ky­da­mas mo­kyk­lo­je, nes vi­sa­da no­rė­jau gin­ti sa­vo gim­tą­ją ša­lį. Man tai da­ry­ti yra svar­bu, nes ši ša­lis yra ma­no gim­ti­nė, ku­rio­je gy­ve­na ma­no šei­ma, drau­gai ir ar­ti­mie­ji“, – kal­bė­jo jis.
V. Šim­ke­vi­čiaus tei­gi­mu, ka­rys sa­va­no­ris tu­ri bū­ti stro­pus, gar­bin­gas, pa­vyz­din­gas, pa­ti­ki­mas, tu­ri tap­ti pa­vyz­džiu ki­tiems. O jam pa­čiam šias sa­vy­bes bei pa­trio­tiš­ku­mą įskie­pi­jo tė­vai ir mo­ky­to­jai mo­kyk­lo­je. Paš­ne­ko­vas pri­si­mi­nė, kad kai per vals­ty­bi­nių šven­čių mi­nė­ji­mus vi­si gie­do­da­vo „Tau­tiš­ką gies­mę“ ar dai­nuo­da­vo pa­trio­ti­nes dai­nas, jam per kū­ną net nuei­da­vo šiur­pu­liu­kai.
„Pa­lin­kė­čiau stip­ry­bės ir ti­kė­ji­mo, kad vis­kas pa­si­tai­sys į ge­ra, taip kaip po nak­ties atei­na die­na. Svar­bu at­min­ti tai, kad sun­kūs lai­kai ug­do stip­rius žmo­nes, tai po vis­ko bū­si­me tik stip­res­ni“, – ka­ro Uk­rai­no­je aki­vaiz­do­je kraš­tie­čiams lin­kė­jo V. Šim­ke­vi­čius.
Lei­te­nan­tas Ro­lan­das La­dy­gi­nas apie sa­vo tar­ny­bą pa­sa­ko­jo: „Ma­no pro­se­ne­lis bu­vo ka­rys sa­va­no­ris, ku­ris tar­na­vo at­kur­tos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je, ma­no se­ne­lis bu­vo par­ti­za­nas, o aš ka­rys esu nuo 2000 me­tų, kai pra­dė­jau pri­va­lo­mą­ją tar­ny­bą Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų šta­bo kuo­po­je Vil­niu­je. Vė­liau tę­siau tar­ny­bą Me­cha­ni­zuo­to­jo­je pės­ti­nin­kų bri­ga­do­je „Ge­le­ži­nis Vil­kas“, Al­gir­do ba­ta­lio­ne. Du kar­tus at­li­kau pa­rei­gą ir vy­kau į tarp­tau­ti­nes mi­si­jas Ira­ke.
Bai­gęs pro­fe­sio­na­laus ka­rio tar­ny­bą ne­ga­lė­jau lik­ti nuo­ša­ly­je nuo kraš­to gy­ny­bos, tad už­si­ra­šiau į ka­rių sa­va­no­rių pa­jė­gas, kur esu iki šiol, ir la­bai di­džiuo­juo­si tar­nau­da­mas sa­vo ša­liai. Ma­nau, kiek­vie­nam pi­lie­čiui pri­va­lu mo­kė­ti ir ži­no­ti, kaip ap­gin­ti sa­vo ša­lį.
Man svar­bu tęs­ti ma­no pro­se­ne­lio ir se­ne­lio pra­dė­tą ke­lią. Taip auk­lė­ju ir sa­vo vai­kus, ku­rie vos su­lau­kę vie­nuo­li­kos me­tų pa­tys už­si­ra­šė į Šau­lių są­jun­gą ir, ti­kiu, su­lau­kę aš­tuo­nio­li­kos bus ka­riais sa­va­no­riais.“
Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, pa­trio­tiš­ku­mas jo šir­dy­je gi­mė 1991-ųjų sau­sio 13-ąją, kai tė­vai iš­va­žia­vo gin­ti Te­le­vi­zi­jos bokš­to, taip pa­ro­dy­da­mi, ko­kia svar­bi yra Lie­tu­vos lais­vė ir ne­prik­lau­so­my­bė ir kad ją rei­kia gin­ti.
„Ap­gy­nus Te­le­vi­zi­jos bokš­tą su mi­ni­ma­liu žu­vu­sių­jų skai­čiu­mi, ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va man gi­mė dar kar­tą. Jie vi­si bu­vo sa­vo pi­lies gy­nė­jai-sa­va­no­riai… Ap­si­gy­nę be gink­lų, su mei­le šir­dy­se sa­vo ša­liai. Toks esu ir aš da­bar – sa­va­no­ris, pa­si­ruo­šęs gin­ti sa­vo ša­lį“, – kal­bė­jo R. La­dy­gi­nas.
Lei­te­nan­tas kiek­vie­nam lin­ki skir­ti pa­kan­ka­mai lai­ko iš­mok­ti gin­ti sa­vo ša­lį, esant ga­li­my­bei pri­si­jung­ti prie ka­rių sa­va­no­rių.
Dvy­li­ka me­tų sa­va­no­riš­kai ka­ro tar­ny­bai pri­klau­san­tis gran­di­nis Gin­ta­ras Ža­lu­da tei­gė, kad pri­si­jung­ti prie kuo­pos jį pa­ska­ti­no ne tik pa­trio­tiz­mas sa­vo ša­liai, bet ir griež­ta dis­cip­li­na, pa­mo­kos ir ži­nios, ku­rias, ti­kė­jo­si, per­kels ir į ci­vi­li­nį gy­ve­ni­mą.
Vy­ro tei­gi­mu, ka­rys sa­va­no­ris tu­ri bū­ti aukš­tos mo­ra­lės, ryž­tin­gai veik­ti kri­zi­nė­mis są­ly­go­mis, dė­me­sin­gas, ko­mu­ni­ka­bi­lus, pa­trio­tiš­kas bei pi­lie­tiš­kas. As­me­niš­kai jis pa­ts šių ver­ty­bių iš­mo­ko iš jį su­pu­sių, tau­ti­nes ver­ty­bes ger­bu­sių žmo­nių.
„Nep­rik­lau­so­ma Lie­tu­va man aso­ci­juo­ja­si su žo­džio, veiks­mų ir pa­si­rin­ki­mų lais­ve. Ga­li­my­bė gy­ven­ti ne­prik­lau­so­mo­je ša­ly­je yra di­de­lė ver­ty­bė.
Vi­siems gy­ven­to­jams pa­lin­kė­čiau iš­lik­ti ra­miems, iš­mok­ti ti­kė­ti ne tik sa­vi­mi, bet ir ki­tais. Tau­ta – ne vie­nas as­muo. Ne­pai­sant sun­ku­mų ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, Lie­tu­va ir jo­je gy­ve­nan­tys žmo­nės ne vie­ną kar­tą įro­dė, ko­kie stip­rūs ir vie­nin­gi mo­ka bū­ti“, – tei­gė G. Ža­lu­da.
Vy­res­ny­sis ei­li­nis Gied­rius Kaz­laus­kas tvir­ti­na, kad pa­trio­tiš­ku­mas nuo pat paaug­lys­tės bu­vo reikš­min­gas da­ly­kas jo gy­ve­ni­me, tad di­de­lių svars­ty­mų, ar rei­kia ruoš­tis sa­vo tė­vy­nės gy­ny­bai, ne­bu­vo. Vy­ras ka­rių sa­va­no­rių kuo­pai pri­klau­so še­še­rius me­tus.
„Ma­nau, kad Tau­tos is­to­ri­ja, jos iš­gy­ve­ni­mas ir sun­kios per­ga­lės yra bū­tent tai, kas ug­do pa­trio­tiš­ku­mą ir jo su­vo­ki­mą. At­kak­lu­mas, drą­sa, mei­lė sa­vo Tė­vy­nei yra tik ke­le­tas iš dau­ge­lio bū­ti­nų sa­vy­bių, ku­rias kiek­vie­nas ka­rys sa­va­no­ris tu­rė­tų puo­se­lė­ti sa­vy­je“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.
Šiuo me­tu, kai ša­ly­je vy­rau­ja daug skir­tin­gų nuo­mo­nių, tarp gy­ven­to­jų ma­to­mas su­si­prie­ši­ni­mas ir ne­ra­mu­mai, ka­rys sa­va­no­ris tau­tie­čiams lin­ki kuo dau­giau at­vi­ru­mo, pa­si­ti­kė­ji­mo vie­nas ki­tu ir ti­kė­ji­mo, kad vi­sas ne­gan­das ga­li­ma įveik­ti tai­kiai.
Gran­di­nį Leo­ną Juš­ką tar­nau­ti sa­va­no­riš­ko­je ka­ro tar­ny­bo­je pa­ska­ti­no tė­tis, ku­ris anks­čiau pa­ts at­li­ko tar­ny­bą, o šiuo me­tu dir­ba Šau­lių są­jun­gos 8-ojo­je rink­ti­nė­je.
„Bū­tent iš tė­čio su­ži­no­jau ka­ri­nius pa­grin­dus, ko­dėl mes tu­ri­me my­lė­ti sa­vo tė­vy­nę, ko­dėl mes tu­ri­me ją gin­ti ne­gai­lė­da­mi jė­gų ir gy­vy­bės. Į vi­sus klau­si­mus at­sa­ky­mas pa­pras­tas – nes no­riu gy­ven­ti lais­vai ir no­riu, jog vi­si ap­link ma­ne gy­ven­tų lais­vai, ne­svar­bu, ar jis ma­no gi­mi­nai­tis, drau­gas ar net vie­ti­nis prie­šas, rei­kės – gin­siu ir jį“, – apie lais­vės svar­bą kal­bė­jo penk­tus me­tus tar­nau­jan­tis L. Juš­ka.
Pag­rin­di­nės sa­vy­bės, vie­ni­jan­čios ka­rius sa­va­no­rius, anot pa­šne­ko­vo, yra drą­sa, ko­man­di­nis dar­bas, at­vi­ru­mas, vi­di­nė ra­my­bė, ryž­tas bei pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, o ypač sa­vo va­du.
„Nep­rik­lau­so­ma Lie­tu­va man aso­ci­juo­ja­si su grį­ži­mu į na­mus ne­gal­vo­jant, kaip ir pro kur pra­smuk­ti iki jų… Su lais­vu bend­ra­vi­mu su drau­gais, su juo­ku ir lie­tu­viš­kų gru­pių kon­cer­tais.
Šiuo įtemp­tu lai­ko­tar­piu lin­kė­čiau gy­ven­to­jams la­biau pa­gal­vo­ti apie vie­nas ki­tą, dau­giau šne­kė­tis, dau­giau pa­si­ti­kė­ti vie­nas ki­tu. Pa­gal­vo­ki­te apie žmo­nes, ku­rie bi­jo išei­ti į lau­ką, nes bi­jo bū­ti pa­grob­ti ar net nu­žu­dy­ti. Kad ir kas nu­tik­tų pa­čio­je Lie­tu­vo­je, ypač šio­je si­tua­ci­jo­je, no­riu, kad vi­si Lie­tu­vos žmo­nės ži­no­tų, jog yra be­ga­lė žmo­nių, ku­rie stos mū­ru gin­ti VI­SŲ“, – pa­brė­žė L. Juš­ka.