Pirmadienio popietę Kantaučių kapinėse vyko iškilmės – Žarėnų klebonas Kęstutis Balčiūnas pašventino dvarininkų Šukštų kapavietę ir ją žyminčią atminimo lentelę. Iškilmes inicijavo iš Lenkijos atvykusi garsiosios Šukštų giminės palikuonė Teresa Šukštaitė-Scheller ir Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas Andrius Dacys.
Atminimo lentelėje, kuri pritvirtinta prie kapinėse esančios apleistos kriptos, parašyta: „Čia ilsisi paskutiniai Kantaučių dvaro ir miestelio savininkai: Stanislovas Šukšta ir Kotryna Terebeiko-Šukštienė. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime Šukštų žemė, caro įsakymu, buvo užgrobta ir pusvelčiui parduota rusams. Palikuonys: Ričardas Šukšta ir Teresa Šukštaitė-Scheller.“
Kada dvarininkai Šukštos mirė ir palaidoti Kantaučiuose, nežinoma. Spėjama, kad maždaug prieš du šimtus metų. Tuomet esą kapinėse buvo pastatyta koplyčia, po ja – kripta, kurioje ir palaidoti Stanislovas ir Kotryna Šukštos.
Koplyčios jau seniai nebėra, o ir kapavietė daug metų buvo apleista, neprižiūrima, krūmais ir žole apaugusi. Kaip pasakojo Žlibinų seniūnė Sigutė Žeimaitienė, pernai kalnelis pašviesintas: iškirsti krūmai, nupjauta žolė. Tada ir pamatyta, kad kapo duobė betono plokšte uždengta. „Apie tą kapavietę iš kantautiškių daug visokių istorijų esu girdėjusi. Kalbama, kad prieš 30 metų kripta buvo atvira, į ją lindo, kas panorėjo, o jaunimui tai dar ir savotiška pramoga buvusi – kas išdrįs į kapą įlįsti, prie karstų prisiartinti“, – pasakojo seniūnė.
Šalia Šukštų kapavietės – dar dvi, metaliniais kryžiais pažymėtos. Kalbama, kad ir tos kapavietės turi rūsius, kad ir jose palaidoti tos pačios Šukštų giminės atstovai. Dar sklinda legendos, kad tos kapavietės požeminiais tuneliais buvusios sujungtos su bažnyčia ir šalia esančiais namais. „Ar taip ir buvo, nežinau. Tiesa, įėjimą į požemius prie bažnyčios esame aptikę, tačiau niekas nėra patikrinęs, kur tie tuneliai veda“, – kalbėjo S. Žeimaitienė.
Maždaug prieš 30 metų kriptą sakė apžiūrėjęs ir Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas A. Dacys. Radęs atidengtą kapavietę, jis įlindęs vidun. „Rūsyje įrengta graži, erdvi kripta, ant paaukštinimo padėti du karstai“, – prisiminimais dalijosi A. Dacys. Vėliau, kad smalsuoliai nebelandžiotų, kapavietė buvo uždengta betonine plokšte.
Kaip jau minėjome, iškilmėse dalyvavo ir kilmingųjų Šukštų palikuonė Teresa Šukštaitė-Scheller, gyvenanti Lenkijoje, Ščecino mieste, su dukra Miroslava. „Aš iš Lietuvos išvažiavau būdama dar maža mergaitė. Jau septyniasdešimt metų nekalbu lietuviškai, todėl atsiprašau, jei suklysiu“, – kapinėse kalbėjo ponia Teresa. „Džiaugiuosi, kad atsirado galimybė pasirūpinti savo protėvių amžinojo poilsio vieta, įamžinti jų pavardes, pašventinti. Ir čia, Kantaučiuose, ir Medingėnuose“, – sakė dvarininkų palikuonė.
T. Šukštaitė-Scheller teigė, kad jos kilmingieji protėviai šiose žemėse gyveno apie 500 metų. Pirmasis rašytinis dokumentas, kurį ponia Teresa aptiko Varšuvos archyvuose, datuojamas 1512 m. Juo liudijama, kad Anastazija Šukštienė kitiems pardavė savo dvaro darbininkus. 1528 m. datuojamame dokumente nurodoma, kad kunigaikštis Šukšta buvo Bušiškių ir Kražių miesto savininkas, Kauno miesto stalininkas. Beje, iš tos pačios Šukštų giminės yra kilusi ir rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.
A. Dacys susirinkusiesiems parodė žemėlapį, kuriame pažymėta, kiek dvarų turėjo Šukštos: Kantaučiuose, Medingėnuose, Žlibinuose, Tirkšliuose, netgi Žemaitkiemyje prie Kauno. Jie buvo labai turtingi, valdė daug žemių, bet po 1863 metų sukilimo jų dvarai išparceliuoti.
Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto vadovas A. Dacys su T. Šukštaite-Scheller sakė susipažinęs prieš kokius šešerius metus, tada ir kilusi mintis įamžinti jos protėvių atminimą. „O tai niekas, netgi seniūnė, nežinojo, kieno kaulai tame rūsyje ilsisi“, – kalbėjo A. Dacys. Jo teigimu, dvarininkų palikuonė tada pažadėjo sužinoti tikslias palaidotųjų pavardes, vardus. Ir savo pažadą ji įvykdė, todėl dabar jau buvo galima ir atminimo lentelę uždėti.
A. Dacys sakė, kad su T. Šukštaite-Scheller tartasi, jog reikėtų kreiptis į kleboną ir gauti leidimą palaikams bei kriptai sutvarkyti. „O tada būtų galima pagalvoti ir apie tai, kad ta kripta taptų lankytinu objektu. Juk tai istorija, paveldas. Gaila, kad kartais į tokius dalykus numojame ranka. Kad ir Kantaučiuose – yra Stadiono gatvė, o gatvės, kuri būtų pavadinta Šukštų ar Dvaro, gyvenvietėje nėra“, – apgailestavo pavieto pirmininkas.
Loading ...
Žinoma, be Dacio nieko nebūtų. Jis visada yra pagrindinis.