Ka­nau­nin­kas – apie dar­bą Var­niuo­se ir kū­ry­bą

Var­nių pa­ra­pi­jos kle­bo­nas kan. And­rie­jus Sa­ba­liaus­kas per dve­jus me­tus, pra­leis­tus Var­niuo­se, su vie­ti­niais gy­ven­to­jais su­kū­rė glau­dų ry­šį ir at­lie­ka pa­ra­pi­jai svar­bius dar­bus. Ka­nau­nin­kas – kū­ry­bingos dva­sios žmo­gus. Jis ra­šo ei­lė­raš­čius nuo mo­kyk­los lai­kų, o jo kū­ry­ba pir­mą kar­tą bu­vo pub­li­kuo­ta se­mi­na­ri­jos lai­kais. „Poe­zi­ja yra pa­sta­bu­mas ir la­bai jaut­rus žvilgs­nis į ap­lin­ką“, – tei­gė kle­bo­nas.

Lau­ra MOC­KU­TĖ

Ka­nau­nin­kas A. Sa­ba­liaus­kas Var­niuo­se jau dve­ji me­tai. Jis džiau­gia­si, kad pa­ra­pi­jos gy­ven­to­jai yra ma­lo­nūs ir ge­ri, tai lei­džia efek­ty­viai spręs­ti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas ir kur­ti dva­sin­gą bend­ruo­me­nę.

Sa­vo tar­nys­tės Var­niuo­se me­tu kle­bo­nas džiau­gia­si nu­veik­tais dar­bais.

DAUGIAU SKAITYKITE „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 52 (2490)

Iš kur­gi vi­sa tai?
Vis­kas ky­la iš ge­rų pri­si­mi­ni­mų,
Iš dai­nų, iš pa­sa­kų, se­nos šnek­tos,
Iš bu­vi­mo sa­vi­mi, kai bu­vo ge­ra,
Ir iš aša­rų sū­rių jau­nys­tės sū­ku­riuos.
Vis­kas ky­la nuo mo­čiu­tės vei­do, šyps­nio,
Iš se­no­lių iš­min­ties, dai­nų, gie­do­ji­mo, mal­dos,
Iš gai­vaus van­dens, ku­ris iš se­no šu­li­nio pa­sem­tas,
Daug­kart tei­kė gai­vą va­sa­ros kait­roj.
Vis­kas ky­la iš kas­die­nio dar­bo,
Šven­čių šur­mu­lio, vi­di­nės skaid­ru­mos.
Iš su­si­ti­ki­mo su ge­rais bi­čiu­liais,
Iš žmo­gaus ge­ru­mo, tei­kia­mos ši­lu­mos.
Vis­kas ky­la iš se­nų, su­trin­tų kny­gų,
Pers­kai­ty­tų pa­sa­kų, kas­die­nės vie­nu­mos,
Vis­kas ky­la iš neiš­sa­ky­tų žo­džių
Ir pa­tir­tos lai­mės, mei­lės ir die­nų švie­sos.
Vis­kas at­si­ran­da – Die­ve, aš ži­nau,
Iš Ta­vo­sios mei­lės ir ar­tu­mo Tau,
Vis­kas ky­la iš vi­di­nių klo­dų,
Iš pa­lai­mos Ta­vo ir šir­džių aruo­dų.

Ku­ni­gas And­rie­jus Sa­ba­liaus­kas