Kaip Ka­tu­kas su pe­lėm sū­rį da­li­no

Se­niai se­niai, be­veik prieš mė­ne­sį, 25 pe­liu­kams ir iš­rink­tam ra­jo­no Ka­ti­nui šei­mi­nin­kai pa­do­va­no­jo sū­rį. Ir ėmė pe­lės, va­do­vau­jant murk­liui, jį da­lin­tis.

Pir­mo­sios ant sū­rio už­si­ropš­tė pe­ly­tės su rau­do­nom uo­de­gy­tėm, nes jų kam­ba­ri­nis Ka­tu­kas, po rin­ki­mi­nio mor­čiaus, iš ant­ro kar­to pa­pjo­vė po ga­ra­žus slan­kio­jan­tį pik­tą­jį pū­kį Ba­ciu­ką.

Drą­sios ir ryž­tin­gos, jaus­da­mos Ka­tu­ko pa­lai­ky­mą, rau­do­nuo­de­gės ėmė tar­tis, kaip tą sū­rį pa­si­da­lin­ti. Sus­kai­čia­vo tu­rin­čios še­šias uo­de­gy­tes. Pak­rapš­tė gal­vą – ma­žo­ka: sun­ku bus ap­si­gint prieš li­ku­sias 19 pe­lių. O dar vie­nas sa­vas kar­tą pe­lė­kau­tais trenk­tas – ne­ga­li­ma juo pa­si­ti­kė­ti… Tad ėmė pe­liu­kai ieš­ko­ti są­jun­gi­nin­kų.

Į koa­li­ci­ją pir­miau­sia pa­si­kvie­tė darbš­čią­sias pe­ly­tes. Pen­kios dar­bi­nin­kės su­ti­ko pri­si­dė­ti prie rau­do­nuo­de­gių, jei­gu Ka­tu­lis vie­ną jų priims į sū­rio ad­mi­nist­ra­vi­mo di­rek­to­riaus pa­rei­gas. Kan­di­da­tu pa­siū­lė ki­tą pe­lė­kau­tais kar­tą trenk­tą ang­ly­se gy­ve­nan­tį pe­liu­ką. Rau­do­no­sios uo­de­gy­tės jau bu­vo be­su­tin­kan­čios, bet čia iš­sto­jo pa­ti darbš­čiau­sia, gra­žiau­sia ir kul­tū­rin­giau­sia dar­bi­nė pe­lė. „Aš no­riu bū­ti vi­cė!“ – gar­siai cyp­te­lė­jo pir­mą kar­tą sū­rį iš ar­čiau pa­ma­čiu­si ma­dam ir pri­dū­rė, jog ki­tu at­ve­ju pa­liks ur­ve­lį.

Sut­rau­kė uo­de­gė­les dar­bi­nės pe­lės – ką da­bar da­ryt? Jei ma­dam kul­tū­rin­gą­ją pa­skir­ti vi­ce – į jos vie­tą rei­kė­s ieš­ko­ti ki­tos uo­de­gos sū­riui sau­go­ti. O ta ki­ta pe­lė – kūlg­rin­dos pel­ki­nė. Pik­ta ant gen­tai­nių, nu­stū­mu­sių ją nuo šių sū­rio da­ly­bų. Ir jei pik­ta – grei­čiau­siai ne­pa­ti­ki­ma.

Ka­tu­kas ant le­te­nė­lių skai­čiuo­ja: „Pen­kios pa­ti­ki­mos ma­no rau­do­nuo­de­gės pe­lės, dar ke­tu­rios tu­rė­tų bū­ti pa­ti­ki­mos darbš­čio­sios… vis tiek trūks­ta. Rei­kia try­li­kos no­rint sū­rį ap­sau­go­ti.“

Tad pa­si­kvie­tė iš vals­tie­čių kluo­no ne­se­niai pa­bė­gu­sias dvi pe­les. „Vi­cė“, – nuo ša­kės šios ėmė są­ly­gas kelt. Pak­rapš­tė gal­vą Ka­tu­kas: „Ge­rai, bet dar dvie­jų trūks­ta.“

Pri­si­dė­ti prie sū­rio da­ly­bų murk­lys pa­kvie­tė ki­tas dvi pe­les iš kon­ser­vų fab­ri­ko. Vie­nai iš jų ne­tgi šil­tą ur­ve­lį au­to­bu­so pa­dan­go­je ­ža­dė­jo. Bet pe­lė nors ma­ža, anaip­tol ne­kvai­la.

Pas­kai­čia­vo, kad pil­ka jos no­sy­tė auk­si­ne try­lik­tą­ja ta­po, ir cyp­te­lė­jo: „Vi­cė!“

Kryps­ta dar Ka­ti­no akys į zoo­par­duo­tu­vės len­ty­nas, kur pui­kuo­jas trys pe­lės su ak­ci­ja „ge­riau­sias pa­si­rin­ki­mas“. Gal tas pa­si­kvies­ti į sū­rio da­ly­bas?

Sė­di Ka­tu­kas ir murkt ne­si­no­ri. Nė­ra tiek sū­rio, kiek išal­ku­sios pe­lės jo no­ri. Konst­ruo­ja, pla­nuo­ja, bet koa­li­ci­jos ne­su­for­muo­ja.

An­ta­nas NEK­RA­ŠIUS