Kai poe­zi­ja rū­pes­čius tirp­dė ir jun­gė at­ši­lu­sias šir­dis

Iš tie­sų tur­būt tik me­nas ga­li da­ry­ti to­kius ste­buk­lus. Tą su­vo­kė di­de­lis bū­rys var­niš­kių ir jų sve­čių, „Ly­ros“ bū­re­lio ir Var­nių Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to na­rių, tą ko­vo po­pie­tę su­bur­tų sve­tin­gų­jų Var­nių bib­lio­te­ki­nin­kių Vi­dos ir Au­ri­kos į ši­la­liš­kės poe­tės Da­lios Pet­ke­vi­čie­nės kū­ry­bos pri­sta­ty­mą „Ap­ka­bi­ni­mas ei­lė­mis“. Į ren­gi­nį, skir­tą Tarp­tau­ti­nei poe­zi­jos die­nai, poe­tė at­vy­ko su dar dviem sa­vo drau­gė­mis – taip pat li­te­ra­tė­mis, Ši­la­lės li­te­ra­tų klu­bo „Vers­mė“ na­rė­mis Vio­le­ta Raz­mi­nie­ne ir Ste­fa Mi­nu­tai­te, pir­mą­ja jos ly­ri­kos skai­ty­to­ja ir re­dak­to­re.

Jau pir­mo­sios ren­gi­nio aki­mir­kos vi­sus su­ža­vė­jo pa­ki­lia, poe­tiš­ka ir ne­pap­ras­tai šil­ta nuo­tai­ka.

Pa­kal­nu­čių baž­ny­čio­je skam­ba var­pai.
Kam lakš­tin­ga­la pa­mal­das lai­ko?
Iš pa­kal­nės par­bė­ga lai­min­gi vai­kai,
Lenk­ti­niu švie­žią duo­ną su­rai­ko.

Kas ga­li lik­ti abe­jin­gas to­kiems po­smams, ku­rių au­to­rė iš min­čių pi­na lai­ko žie­dus, kvies­da­ma sa­vo klau­sy­to­jus pa­si­stieb­ti „aukš­čiau, prie žvaigž­dės“, pa­mirš­ti blo­gus žo­džius, nes tik taip, „at­gniau­žę už­spaus­tas sau­jas“, ga­lė­si­me „dan­gun iš­leis­ti šil­dan­čią sau­lę“, o su­gru­bu­sios ran­kos ga­lės „su­šil­ti, ap­si­ka­bin­ti, pa­si­da­lin­ti“…

Apie Da­lios, drau­gių švel­niai va­di­na­mos Da­ly­te, kū­ry­bą kal­bė­ju­si Ste­fa sa­kė, kad Da­lia lai­ko sa­ve la­bai pa­pras­tu žmo­gum, nors iš tik­rų­jų jos kū­ry­bos me­ta­fo­ro­mis, gi­lia­min­čiais ak­ros­ti­chais at­si­sklei­džia ne­pap­ras­to skaid­ru­mo ir dva­sin­gu­mo vi­daus pa­sau­lis. Kū­rė Da­lia nuo pat vai­kys­tės, dirb­da­ma, au­gin­da­ma duk­te­ris. Jau nuo 1984 me­tų vie­na­me iš Ši­la­lės ra­jo­no ūkių vy­ko „Žy­din­čios vyš­nios ša­ke­lės“ poe­zi­jos kon­kur­sai, ku­riuo­se Da­lia nuo­la­tos da­ly­vau­da­vo, tap­da­vo lau­rea­te. 2012 me­tais iš­lei­do pir­mą­jį poe­zi­jos rin­ki­nį „Pris­ni­go žie­dų“, 2013, 2017 me­tais vėl ta­po kon­kur­sų lau­rea­te, ne­tru­ko išei­ti ant­ro­ji jos kny­ga „Vė­jas ša­ko­se“. Iš­kal­bin­gi, ori­gi­na­lūs jau jos sky­rių pa­va­di­ni­mai: „Iš­la­šė­jus po vai­ką“ (pa­grin­di­nis mo­ty­vas – Tė­vy­nė), „Prie tų pa­čių kry­žių“, „Pa­sė­dė­kim prie su­vež­to šie­no“, „Bu­či­nio eke­tės“, „Per pil­ko šil­ko gat­vę“ (bran­gios Mo­tu­lės at­mi­ni­mas), „Laiš­kai, pa­slėp­ti šir­dy­je“, „Vė­jas ša­ko­se“, „Ke­lių ved­lys“, „Ne­pa­ra­šiau aš šian­dien nie­ko“ ir „Esam dul­ki unt že­miš­ka svie­ta“ – ei­lė­raš­čiai gim­tą­ja že­mai­čių dū­ni­nin­kų tar­me. Ste­fa pa­si­džiau­gė, kad ši­la­liš­kiams la­bai sma­gu tu­rė­ti to­kią pui­kią kū­rė­ją, o jos vi­sos daug va­ži­nė­ja, daug kur da­ly­vau­ja.

Skam­ba mu­zi­ki­niai in­tar­pai, ku­riuos klau­sy­to­jams do­va­no­ja Var­nių Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus gim­na­zi­jos moks­lei­viai Ga­bi­ja Tal­man­tai­tė, Ma­tas Jog­mi­nas, Lu­kas Jog­mi­nas, Kot­ry­na Jog­mi­nai­tė ir Gus­tė Ko­ly­čiū­tė. Mu­zi­ka pui­kiai de­ri­na­si su nuo­sta­biais poe­zi­jos po­smais, ku­riuos dek­la­muo­ja poe­tės drau­gė Vio­le­ta Raz­mi­nie­nė. Vio­le­ta pui­kiai in­terp­re­tuo­ja Da­lios ei­les: „Įma­no­ma ra­šy­ti lie­tų“, „šven­tai skam­bė­ti duo­ną pjaus­tant“. Dė­ko­da­ma poe­tė Da­lia sa­ko, kad nuo­sta­bu tu­rė­ti to­kias drau­ges kaip se­se­ris, be jų ir kū­ry­ba ne­bū­tų to­kia, Vio­le­tos ku­ria­mi ren­gi­niai – ir­gi nuo­sta­bi kū­ry­ba. Pa­ra­šy­ti ei­lė­raš­tį – vie­na, o pa­teik­ti jį žmo­gui – sun­ku, rei­kia, kad jis pa­mėg­tų ir su­pras­tų. No­ri­si ap­da­ly­ti klau­sy­to­jus ei­lė­raš­čiais, ap­ka­bin­ti juos ei­lė­mis. Taip pra­si­de­da nuo­sta­biau­sias ren­gi­nio mo­men­tas – ar­ti­mas bend­ra­vi­mas su kiek­vie­nu iš ren­gi­nio da­ly­vių. Kiek­vie­nas ap­do­va­no­ja­mas gė­lė­mis ar kny­ga, jau­ni­mas ruo­šia­si skai­ty­ti gau­tus po­smus, poe­tė de­da­si ei­les į skry­ne­lę, jau pil­ną rank­raš­čių, iš ku­rių ka­da nors gims nau­jas rin­ki­nys… Iš jau­nų krū­ti­nių skam­ba ty­lios, sva­jin­gos ei­lės. O pui­kaus jau­no mu­zi­ki­nio ko­lek­ty­vo at­lie­ka­mos me­lo­di­jos pa­de­da šir­dims plauk­ti poe­zi­jos ta­kais į žyd­rą, vi­lio­jan­čią pa­va­sa­rio pa­dan­gę.

Pa­bai­go­je bib­lio­te­ki­nin­kė Vi­da, taip pat ge­ra vieš­nių jau­nys­tės drau­gė, dė­ko­ja joms už nuo­sta­bias ei­les, už ste­buk­lin­gą poe­ti­nę mal­dą, šian­dien pa­do­va­no­tą dė­kin­giems klau­sy­to­jams.

Vla­da VENG­RIE­NĖ