Kai ku­riems Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riams rei­kė­tų pa­si­mo­ky­ti eti­ke­to

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos po­sė­džiuo­se po­li­ti­kai ne­ven­gia pa­si­svai­dy­ti rep­li­ko­mis vie­nas ki­to at­žvil­giu, kal­bė­tis tar­pu­sa­vy­je, kai ki­tas ko­le­ga už­duo­da ar pri­sta­to klau­si­mą. Žiū­rint iš šo­no, toks „spek­tak­lis“ ne­kaip nu­tei­kia.

Gied­ra AKA­VIC­KIE­NĖ

Po pa­sta­ro­jo po­sė­džio, įvy­ku­sio sau­sio mė­ne­sį, „Tel­šių ŽI­NIOS“ su­lau­kė Tel­šių gy­ven­to­jos (var­das, pa­var­dė re­dak­ci­jai ži­no­mi) skam­bu­čio. In­ter­ne­te Ta­ry­bos po­sė­džius žiū­rin­ti mo­te­ris pik­ti­no­si, kad po­sė­džių me­tu kai ku­rie po­li­ti­kai vie­nas ki­tą ne­re­tai že­mi­na, kaip ma­ži vai­kai per pa­mo­ką ple­pa ir ne­si­klau­so kal­ban­čio­jo.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, per po­sė­džio trans­lia­ci­ją te­ko ste­bė­ti ne­ma­lo­nią sce­ną, kaip Ta­ry­bos na­rys, dau­ge­lio ger­bia­mas pro­fe­so­rius Al­gir­das Žeb­raus­kas il­gai šne­ku­čia­vo­si su ša­lia sė­din­čia Ta­ry­bos na­re Jo­lan­ta Ru­pei­kie­ne, abu ig­no­ruo­da­mi tai, kas vy­ko po­sė­dy­je.

Tel­šiš­kė juo­ka­vo, kad ra­jo­no me­ras To­mas Kat­kus ki­ta­me po­sė­dy­je tu­rė­tų juos at­ski­rai pa­so­din­ti, kaip bū­da­vo mo­kyk­lo­je, kai „šne­ko­rius“, truk­dan­čius vi­sai kla­sei, per­so­din­da­vo į at­ski­rus suo­lus.

Trum­pai ta­riant, po­sė­džiuo­se trūks­ta ele­men­ta­rios kul­tū­ros, eti­ke­to, pa­gar­bos vie­nas ki­tam. Ta te­ma kal­bė­jo­mės su ra­jo­no po­li­ti­kais.

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras To­mas Kat­kus:

– Į Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos, ko­mi­te­tų po­sė­džius po­li­ti­kai su­si­ren­ka spręs­ti svar­bių ra­jo­no klau­si­mų. Skir­tin­gos po­li­ti­nės pa­žiū­ros, skir­tin­gi vi­sų 25 Ta­ry­bos na­rių po­žiū­riai – ko rei­kia mū­sų ra­jo­nui, kaip spręs­ti ky­lan­čias pro­ble­mas – ne­re­tai at­ve­da prie ga­nė­ti­nai ašt­rių dis­ku­si­jų ar pa­si­sa­ky­mų.
Taip, eti­ke­tas, kul­tū­ra ir pa­gar­ba vie­nas ki­tam tu­ri bū­ti, ta­čiau kar­tais bū­na sun­ku iš­lai­ky­ti pa­gar­bą as­me­nims, ku­rie nuo­lat že­mi­na ki­tus, o sa­vo pa­ties el­ge­sio ne­pas­te­bi ar net ne­no­ri pa­ste­bė­ti. Kai nuo­lat lie­ja­si ne­pag­rįs­ti ir iš pirš­to lauž­ti kal­ti­ni­mai apie me­na­mas va­gys­tes, po kiek­vie­nu spren­di­mo pro­jek­tu vai­de­na­si ko­rup­ci­ja, o tu­rin­tys ki­tą nuo­mo­nę yra neiš­ma­nė­liai, blo­gai dir­ban­tys, ne­tu­rin­tys kom­pe­ten­ci­jų, sa­va­nau­džiai, tai nė­ra nor­ma­lu. Tad nie­ko keis­to, jog kar­tais Ta­ry­bos na­riai pa­pras­čiau­siai to­kius as­me­nis pra­de­da ig­no­ruo­ti ir jų ne­si­klau­sy­ti.

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to ko­mi­te­to pir­mi­nin­kė Ja­ni­na Bu­ce­vi­čė:

– Ma­no ko­men­ta­ras bū­tų trum­pas. Dis­ku­si­jos – rei­ka­lin­gos, taip, kar­tais jos ašt­ro­kos. Dėl že­mi­ni­mo, de­ja, tie­sa, ir tai – vie­no žmo­gaus pro­ble­ma… Gai­la.

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Vie­ti­nio ūkio, eko­lo­gi­jos ir kai­mo rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Sau­lius Ur­bo­nas:

– Ma­nau, kad nei po­li­ti­kai, nei ki­ti as­me­nys ne­tu­ri tei­sės vie­ni ki­tų že­min­ti ir įžei­di­nė­ti. Man ne­priim­ti­na, kai po­sė­džio me­tu yra per­trau­kia­mas pa­si­sa­kan­ty­sis, svai­do­mos įžei­džian­čios rep­li­kos. Ma­nau, kad rei­kia gerb­ti kiek­vie­no nuo­mo­nę ir ją iš­klau­sy­ti, o jei­gu no­ri­si ką nors pri­dur­ti ar pa­prieš­ta­rau­ti, tai rei­kia at­lik­ti Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos veik­los reg­la­men­to nu­sta­ty­ta tvar­ka. No­ri­si pa­lin­kė­ti vi­siems pa­kan­tu­mo ki­tų nuo­mo­nei ir vie­ni ki­tiems.

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Vers­lo, eko­no­mi­kos ir fi­nan­sų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kė Vil­ma Ša­kie­nė:

– Kul­tū­ra, eti­ke­tas ir pa­gar­ba vie­nas ki­tam yra svar­biau­si žmo­nių san­ty­kių as­pek­tai. Ne išim­tis ir po­li­ti­ka. Kiek­vie­na kul­tū­ra tu­ri sa­vo uni­ka­lius įpro­čius, tra­di­ci­jas ir ver­ty­bes. Eti­ke­tas yra el­ge­sio tai­syk­lės, ku­rios pa­de­da mums elg­tis pa­gar­biai, są­ži­nin­gai, man­da­giai su ki­tais žmo­nė­mis. Pa­gar­ba vie­nas ki­tam yra pa­grin­di­nis bend­ra­vi­mo ele­men­tas, to­dėl svar­bu ver­tin­ti ki­tų žmo­nių nuo­mo­nę. Tik gerb­da­mi vie­ni ki­tus, lai­ky­da­mie­si eti­ke­to tai­syk­lių ir su­pras­da­mi įvai­rių kul­tū­rų įvai­ro­vę, ga­lė­si­me kur­ti har­mo­nin­gą bend­ruo­me­nę. Žmo­gaus el­ge­sys yra vie­nin­te­lis ob­jek­ty­vus žmo­gaus vi­di­nio pa­sau­lio at­spin­dys. Kul­tū­rin­gas žmo­gus nuo­lat klau­sia sa­vęs: kaip aš pa­sielg­čiau ki­to vie­to­je?.. Ne vi­suo­met yra nor­ma­ty­vi­niai stan­dar­tai, pa­gal ku­riuos žmo­nės api­brė­žia, kas yra ge­ra, o kas blo­ga, kas yra pa­gei­dau­ja­ma, o kas ne. Ko­kios žmo­nių ver­ty­bės, ga­li­ma mė­gin­ti spręs­ti iš to, ką jie sa­ko, kaip el­gia­si bei ko­kiems da­ly­kams tei­kia pir­me­ny­bę. Vie­nas iš bū­dų pa­žin­ti žmo­nių, taip pat ir Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rių, ver­ty­bes yra su­telk­ti dė­me­sį į jų as­me­ni­nius tiks­lus, ko­kias as­mens sa­vy­bes žmo­nės lai­ko svar­biau­sio­mis gy­ve­ni­me, dar­be ir po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me. Apie žmo­nių ir Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rių ver­ty­bes ga­li­ma spręs­ti ir iš to, ko­kį el­ge­sį jie lai­ko tin­ka­mu, pa­tei­si­na­mu, o ko­kį smer­kia. „Nie­kas taip pi­giai ne­kai­nuo­ja ir žmo­nių taip bran­giai ne­ver­ti­na­ma, kaip man­da­gu­mas“ (N. Ser­van­te­sas).

Žmo­nės gy­ve­na nuo­lat bend­rau­da­mi tar­pu­sa­vy­je. Tam, kad kon­tak­tai ne­pe­raug­tų į konf­lik­tus, ne­griau­tų so­cia­li­nės pu­siaus­vy­ros, kad kas­die­nis bend­ra­vi­mas bū­tų har­mo­nin­gas, ma­lo­nus ir nau­din­gas, nuo se­nų lai­kų bu­vo for­muo­ja­mos eti­ke­to tai­syk­lės. Tai­gi el­ge­sio kul­tū­ra – žmo­ni­jos kul­tū­ros da­lis, ku­ri rei­ka­lau­ja lai­ky­tis svar­biau­sių žmo­nių tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mo tai­syk­lių, tin­ka­mai kal­bė­tis su žmo­nė­mis, bū­ti pa­slau­giems, man­da­giems bei tak­tiš­kiems. No­rė­da­mi įgy­ti ge­ro el­ge­sio įgū­džių, tu­ri­me pir­miau­sia ug­dy­ti sa­vy­je mei­lės ir pa­gar­bos jaus­mus žmo­gui, ko­kią vi­suo­me­ni­nę pa­dė­tį jis beu­žim­tų ir vi­sai mū­sų ap­lin­kai. Dau­ge­lis žmo­nių yra jaut­rūs, dė­me­sin­gi, nuo­šir­dūs, pa­slau­gūs. Vie­niems šios sa­vy­bės įgim­tos, ki­tiems jas rei­kia iš­siug­dy­ti pa­tiems. Ne­bū­da­mi aukš­tos mo­ra­lės, nors ir min­ti­nai iš­mok­si­me ge­ro el­ge­sio tai­syk­les, neat­ro­dy­si­me kul­tū­rin­gi. Jei mū­sų dar­bai ir min­tys skir­sis, jei ap­si­me­si­me man­da­giais, o gal­vo­si­me apie ne­la­bai gra­žius da­ly­kus, vi­sos pa­stan­gos nueis per­niek ir vis vien ka­da nors iš­ryš­kės. Tei­sin­gai yra pa­sa­kęs JAV pre­zi­den­tas Ab­rao­mas Lin­kol­nas: „Ga­li­ma ap­gau­ti vie­nus žmo­nes kai ka­da, ki­tus – vi­sa­da, bet ne­ga­li­ma ap­gau­ti vi­sų žmo­nių vi­sa­da.“

Žmo­giš­ko bend­ra­vi­mo, eti­ke­to as­pek­tais ne vi­si ele­men­tai Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos po­sė­džių me­tu tin­ka­mi. To­bu­lė­ti vi­sa­da yra kur.

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Eti­kos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė Vil­ma Rum­šie­nė:

– Lie­tu­va, kaip ir ka­rą Uk­rai­no­je smer­kian­tis pa­sau­lis, ką tik rin­ko lė­šas Uk­rai­nos ka­riams tam, kad ap­sau­go­tų kiek­vie­ną gy­vy­bę. O mes ka­riau­ja­me kas­dien – emo­ci­jo­mis, žo­džiais, poel­giais, dar­bais. Ir daž­nai ka­riau­ja­me prieš silp­nes­nius ar tuos, prieš ku­riuos, ma­no­me, tu­ri­me tei­sę.

Kai ar­ti mū­sų įvyks­ta įvy­kis, ta­da vie­nas ki­tam sa­ko­me, kad rei­kia bran­gin­ti gy­ve­ni­mą ir džiaug­tis tuo, ką tu­ri­me. De­ja, tik pri­me­na­me sau ir ki­tam, o ap­si­su­kę spjau­do­mės vėl.
Ką tik iš­sa­kiau vie­šo­jo­je erd­vė­je nuo­mo­nę apie įtam­pą Sa­vi­val­dy­bė­je, ne­pa­gar­bų el­ge­sį Ta­ry­bo­je. Už tai ga­vau, tas įpras­ta tarp žmo­nių. Juk pa­to­giau­sia, kad opo­zi­ci­ja ty­lė­tų ir ra­miai sė­dė­tų. Ta­čiau iš­ties opo­zi­ci­ja no­ri kal­bė­ti ir kal­bė­tis, no­ri ko­man­di­nio dar­bo ir ge­rų re­zul­ta­tų. Pa­ga­liau – no­ri de­ra­mo el­ge­sio ir aukš­tes­nės mo­ra­lės, ne­svar­bu, kas ki­ta­pus bar­je­ro esan­tis yra. Juk gy­ven­to­jai tam ir ren­ka po­li­ti­kus bei ke­lia jiems už­da­vi­nius. Jau il­gą lai­ką to nė­ra ir dėl to liūd­na.

Jei ma­no laiš­kas pa­lie­tė nors sau­je­lę po­li­ti­kų ar ki­tų žmo­nių, esu lai­min­ga. Nes tik iš­sa­ky­da­mi sa­vo min­tis at­si­kra­to­me to, kas pur­to. O kal­ba­me tai, kas yra mū­sų vi­dus. At­sa­ko­me taip pat taip, kaip ei­na iš vi­daus.

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos An­ti­ko­rup­ci­jos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas Al­gir­das Ba­ce­vi­čius:

– Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos po­sė­džių tvar­ka, kaip ir vi­sos Sa­vi­val­dy­bės dis­cip­li­na, ženk­liai smu­ko at­si­tik­ti­nai Tel­šių ra­jo­no me­ru ta­pus To­mui Kat­kui. Šis ma­žai ži­no­mas, ab­so­liu­čiai nie­ko ra­jo­nui ge­ro ne­pa­da­ręs pi­lie­tis įta­kin­gų vers­li­nin­kų dė­ka ta­po me­ru ir pa­si­ju­to ka­ra­liu­mi… Vy­ru­kui už­dė­ta ka­rū­na ir svi­tos pa­dlai­žia­vi­mas už­tem­dė akis, žmo­ge­lis ma­no, kad jam vis­kas ga­li­ma, kad da­bar jo vi­si bi­jo ir klau­so. Anaip­tol, T. Kat­kus, ke­lias ka­den­ci­jas ty­liai pra­sė­dė­jęs Ta­ry­bo­je, Administracijos di­rek­to­riaus po­ste, da­bar bū­da­mas me­ru ne­su­ge­ba de­ra­mai ves­ti ele­men­ta­raus po­sė­džio. Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos po­sė­džiai vir­to „bob­tur­giu“ – vi­si kal­ba, nie­kas ne­si­klau­so. Įs­ta­ty­mas nu­sta­to, kad me­ras pri­va­lo pa­lai­ky­ti tvar­ką po­sė­džiuo­se. Ka­žin ar T. Kat­kus yra skai­tęs šį ar ko­kį nors ki­tą įsta­ty­mą, juk ne tei­si­nin­kas yra, o vi­so la­bo sta­ty­bi­nin­kas…

Po­sė­džių me­tu me­ras aiš­kiai de­monst­ruo­ja prie­šiš­ku­mą, net nea­py­kan­tą man, truk­do kal­bė­ti, nuo­lat ma­no kal­bą nu­trau­kia, šai­po­si. Ta­ry­bos val­dan­čio­ji koa­li­ci­ja šį sce­na­ri­jų yra su­re­pe­ta­vu­si: kai aš kal­bu – jie vi­si ma­ne ig­no­ruo­ja, truk­do. Ko­dėl? To­dėl, kad jų yra dau­giau ir jie vei­kia „gau­jos“ prin­ci­pu – tar­nau­ji mums ar­ba ta­ve su­nai­kin­si­me. Skur­džios dva­sios žmo­ge­liai val­do mū­sų ra­jo­ną – var­gas Tel­šiams…

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos svei­ka­tos ir so­cia­li­nių rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Re­mi­gi­jus Ma­cas:

– Pa­vyz­din­gu­mas ir at­sa­ko­my­bė, tai yra aukš­čiau­si po­li­ti­kams tai­ko­mi stan­dar­tai, de­ja, ne vi­siems vie­tos po­li­ti­kams pa­vyks­ta jų lai­ky­tis. Ki­ta ver­tus, tie po­li­ti­kai ne iš kur ki­tur ir atei­na, kaip tik iš tos pa­čios vi­suo­me­nės, o mū­sų vi­suo­me­nė­je ne­pa­kan­tu­mo, už­gau­lio­ji­mų, že­mi­ni­mų, men­ki­ni­mo la­bai daug. Kiek­vie­nas po­li­ti­kas at­sto­vau­ja tam tik­rą vi­suo­me­nės sluoks­nį, sa­vo rin­kė­ją, to­dėl dėl kul­tū­ros ir iš­pru­si­mo ly­gio čia ne­rei­kė­tų la­bai ste­bė­tis.

Tik liūd­na ir ne­sma­gu, kad Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos po­sė­džio me­tu de­monst­ruo­ja­ma ne­pa­gar­ba, ko­le­gų, Sa­vi­val­dy­bės įstai­gų dar­buo­to­jų že­mi­ni­mas, ta­čiau tai pri­klau­so nuo kiek­vie­no po­li­ti­ko są­mo­nin­gu­mo ly­gio.

Gal kar­tais ste­bin­tiems Ta­ry­bos po­sė­džius gy­ven­to­jams ir su­si­da­ro įspū­dis, kad po­li­ti­kai po­sė­džio me­tu kal­ba­si, ne­si­klau­so pra­ne­šė­jo, ta­čiau taip nė­ra. Pap­ras­tai tas trum­pas pa­si­kei­ti­mas nuo­mo­nė­mis tuo me­tu nag­ri­nė­ja­mu klau­si­mu kal­bė­to­jui ne­truk­do. Kri­tiš­kiau ver­tin­čiau tuos Ta­ry­bos na­rius, ku­rie tik­rai „ple­pa“ tik tam, kad įsi­jun­gus mik­ro­fo­ną bū­tų ga­li­ma at­kreip­ti į sa­ve dė­me­sį.