Ju­li­ja Knei­tie­nė: „Kiek­vie­na­me vaid­me­ny­je – sa­vas­ties da­le­lė“

Sau­sio 11 die­ną 18 va­lan­dą Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ras kvie­čia į spek­tak­lį K. Har­ding „Dvi se­se­rys“, skir­tą ak­to­rės, cho­reog­ra­fės Ju­li­jos Knei­tie­nės ju­bi­lie­jui pa­mi­nė­ti.

Pir­mą kartą aktorė šia­me teat­re į sceną žengė 1975-ai­siais me­tais. Nuo to lai­ko sukurta apie 50 įvairiausių vaid­me­nų, dirbta su 14 režisierių.

Skaitytojams pristatome in­ter­viu su Že­mai­tės dra­mos teat­ro ak­to­re ir cho­reog­ra­fe J. Knei­tie­ne.

– Pir­miau­sia no­ri­me pa­svei­kin­ti Jus su gra­žiu gy­ve­ni­mo ju­bi­lie­ju­mi! Jūs sce­no­je – nuo vai­kys­tės. Ne tik kū­rė­te vaid­me­nis, bet ir pa­ti re­ži­sa­vo­te, dai­na­vo­te, šo­ko­te spek­tak­liuo­se, kon­cer­tuo­se, bu­vo­te spek­tak­lių cho­reog­ra­fė, dir­bo­te su me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vais. Esa­te sa­kiu­si, kad sce­nai ski­ria­te apie du treč­da­lius sa­vo lai­ko. Kam pa­sta­rai­siais me­tais tei­kia­te prio­ri­te­tą: spek­tak­liuo­se ku­ria­miems vaid­me­nims ar cho­reog­ra­fi­jai ir ko­dėl?

– Dė­ko­ju už pa­svei­ki­ni­mą.

Cho­reog­ra­fi­ja – ma­no pro­fe­si­ja. Iki pat už­tar­nau­to poil­sio dir­bau cho­reog­ra­fi­jos mo­ky­to­ja. Tris­de­šimt aš­tuo­ne­rius me­tus, pra­de­dant Kul­tū­ros mo­kyk­lo­je ir bai­giant Že­mai­ti­jos ko­le­gi­jo­je, šio me­no mo­kiau stu­den­tus. Da­bar jau esu sen­jo­rė, tad prio­ri­te­tas, ži­no­ma, ski­ria­mas teat­ri­nei veik­lai: vai­di­nu Že­mai­tės dra­mos teat­re ir ku­riu re­ži­sū­ri­nes kom­po­zi­ci­jas, sta­tau ne­di­de­lės apim­ties spek­tak­lius su bend­raam­žiais. Šią sa­va­no­riš­ką veik­lą pra­dė­jau Tel­šių tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­te ir tę­siu ra­jo­no pen­si­nin­kų są­jun­gos „Bo­čiai“ bend­ri­jo­je.

Ko­dėl? Teat­ras – ma­no vai­kys­tės sva­jo­nė ir gy­ve­ni­mo mei­lė. Esu ne kar­tą sa­kiu­si, kad teat­ras – tai gė­rio ir gro­žio sa­la, į ku­rią vis no­ri­si su­grįž­ti, kai pa­vargs­ti nuo gy­ve­ni­mo.

– Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ras skel­bia, kad pir­muo­sius vaid­me­nis šia­me teat­re su­kū­rė­te 1975-ai­siais me­tais. Nuo to lai­ko ta­me vaid­me­nų aruo­de jų su­si­kau­pė apie 50. Ku­ris iš jų la­biau­siai įsi­mi­nė Jums pa­čiai ir ko­dėl, ko­kius vaid­me­nis kur­ti Jums la­biau­siai pa­ti­ko, ko­kius kur­da­ma, Jū­sų su­pra­ti­mu, ge­riau­siai ga­lė­jo­te rea­li­zuo­ti sa­ve kaip sce­nos žmo­gus, ak­to­rė?

– Kiek­vie­nas vaid­muo, ku­rį kur­da­ma at­ras­da­vau kaž­ką nau­jo sa­vy­je kaip ak­to­rė, bu­vo įsi­min­ti­nas. Apyk­vai­lė ir apy­kur­tė Aku­li­na (spek­tak­lis „Tam­sos ga­ly­bė“, rež. A. Vi­li­mas, 1976 m.) pa­dė­jo pa­grin­dus ko­me­di­nio per­so­na­žo kū­ri­mui. Ma­šos vaid­muo „Sa­vi­žu­dyje“ (rež. K. Bra­zaus­kas) bu­vo ar­ti­mas tuo, kad ne­rei­kė­jo steng­tis at­ro­dy­ti „gra­žiai ir pro­tin­gai“. Ame­li­kė („Pirš­ly­bos“, rež. L. Po­ce­vi­čie­nė, 1993–2003 m.) pa­dė­jo pa­tir­ti „am­ži­nos jau­nys­tės“ po­jū­tį; šis spek­tak­lis bu­vo ro­do­mas net 20 me­tų. Mi­sis Pres­ton („Pas­merk­ti na­mai“, rež. L. Ado­mai­tie­nė, 1995 m.) ir Vi­zi­ja („Ame­ri­ka pir­ty­je“, rež. L. Po­ce­vi­čie­nė, 1999 m.) su­da­rė ga­li­my­bę pa­de­monst­ruo­ti cho­reog­ra­fi­nius su­ge­bė­ji­mus. Ad­vo­ka­tė („Šven­tų­jų gy­ve­ni­mas“, rež. D. Ži­lins­kas, 2018 m.) – vo­ka­li­nius ge­bė­ji­mus. Na, o pa­sku­ti­niuo­ju vaid­me­niu – Anios („Dvi se­se­rys“, rež. D. Ži­lins­kas, 2022 m.), ma­nau, ga­lė­jau ge­riau­siai rea­li­zuo­ti sa­ve kaip sce­nos žmo­gus: šia­me spek­tak­ly­je man te­ko daug teks­to ir fi­zi­nio krū­vio, ly­di­mo emo­ci­jų. Kiek­vie­nas su­kur­tas vaid­muo man ar­ti­mas ir bran­gus, kiek­vie­na­me sly­pi ma­no sa­vas­ties da­le­lė.

– Spek­tak­lio gi­mi­mas – kū­ry­bi­nis dar­bas. Jūs Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­re esa­te dir­bu­si su dau­ge­liu re­ži­sie­rių. Su ku­riais iš jų pro­fe­si­ne pra­sme Jums kur­ti bu­vo ma­lo­niau­sia?

– Bū­tų nee­tiš­ka iš­skir­ti at­ski­rus re­ži­sie­rius (bend­ra­dar­biau­ti te­ko net su 14). Kiek­vie­nas jų tu­rė­jo sa­vo pri­va­lu­mų ir trū­ku­mų tiek as­me­ni­ne, tiek ir pro­fe­si­ne pra­sme. Iš vie­nų ga­lė­jau pa­si­mo­ky­ti re­ži­sū­ri­nio dar­bo pa­tir­ties, ki­ti ste­bi­no sa­vo kū­ry­bi­ne iš­mo­ne. Šiuo me­tu ma­ne ypač ža­vi teat­ro vyr. re­ži­sie­riaus Do­na­to Ži­lins­ko nuo­šir­du­mas, pre­ci­ziš­ku­mas ir to­le­ran­ci­ja.

– Jei šian­dien Jums pa­siū­ly­tų sta­ty­ti spek­tak­lį ir tu­rė­tu­mė­te ga­li­my­bę ja­me su­kur­ti vaid­me­nį, koks tai bū­tų spek­tak­lis ir vaid­muo? Koks iš vi­so yra vaid­muo, ku­rį pa­sta­rai­siais me­tais sva­jo­ja­te su­kur­ti ir ku­rį su­kū­ru­si ga­lė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti, kad di­džiau­sia Jū­sų sva­jo­nė iš­si­pil­dė?

– Į šį klau­si­mą at­sa­ky­ti su­dė­tin­ga. Sa­ko­ma: „Žmo­gus pla­nuo­ja, o Die­vas juo­kia­si.“ Ti­kiu tuo. Priim­siu vi­sus gy­ve­ni­mo iš­šū­kius, jei to­kių dar pa­si­tai­kys. Vil­ties tu­riu, tad vi­liuo­si ir lau­kiu.

– Ko­kiuo­se Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ro re­per­tua­re šiais me­tais esan­čiuo­se spek­tak­liuo­se da­ly­vau­ja­te, ko­kius vaid­me­nis juo­se esa­te su­kū­ru­si?

– Vai­di­nu Be­kam­pie­nę Ke­tu­ra­kio ko­me­di­jo­je „Ame­ri­ka pir­ty­je“ (rež. J. Bu­zi­liaus­kas), Dig­mą K. Sa­jos pje­sė­je „Ana­pi­lin, ar­ba Kvai­ly­bės gra­vi­ta­ci­ja“ (rež. D. Ži­lins­kas), ad­vo­ka­tę spek­tak­ly­je „Šven­tų­jų gy­ve­ni­mas“, pa­sta­ty­ta­me pa­gal P. Cvir­kos ro­ma­ną „Frank Kruk“ (rež. D. Ži­lins­kas), šei­mi­nin­kę Bro­nę pa­gal K. Ost­raus­ko pje­sę pa­sta­ty­ta­me spek­tak­ly­je „Vaiž­gan­tas“ (rež. D. Ži­lins­kas), sens­tan­čią mo­ti­ną H. Le­vi­no dra­mo­je „Žai­di­mų aikš­tė, ar­ba Vi­si no­ri gy­ven­ti“ (rež. D. Ži­lins­kas) bei Anią K. Har­ding pje­sė­je „Dvi se­se­rys“ (rež. D. Ži­lins­kas).

– Praė­ju­sie­ji me­tai Jums bu­vo kū­ry­bin­gi, su­kū­rė­te du vaid­me­nis spek­tak­liuo­se H. Le­vi­no „Žai­di­mų aikš­tė, ar­ba Vi­si no­ri gy­ven­ti“ ir K. Har­ding „Dvi se­se­rys“ (rež. D. Ži­lins­kas). Spek­tak­lis K. Har­ding „Dvi se­se­rys“ teat­ro re­per­tua­re skir­tas Jū­sų ju­bi­lie­jui. Kuo svar­bus ir iš­skir­ti­nis šis spek­tak­lis?

– Se­niai sva­jo­jau su­kur­ti sva­res­nį vaid­me­nį teat­re. Kur­da­ma šį vaid­me­nį, iš­gy­ve­nau di­de­lį pa­ki­li­mą ir jau­du­lį, ar pa­vyks įgy­ven­din­ti re­ži­sie­riaus lū­kes­čius. Šio­je pje­sė­je vei­kia du per­so­na­žai, to­dėl la­bai svar­bu pa­jus­ti bend­rys­tę su par­tne­riu. Džiau­giuo­si, kad su ak­to­re Ra­sa Sta­ne­vi­čiū­te, kur­da­mos per­so­na­žus, at­ra­do­me kū­ry­bi­nį ar­tu­mą.

– Prie spek­tak­lio su­kū­ri­mo pri­si­dė­jo ir Jū­sų duk­ra Mar­ga­ri­ta. Spe­cia­liai ju­bi­lie­jui ji pa­siū­lė pje­sę ir ją iš­ver­tė. Kiek svar­bus duk­ros pa­lai­ky­mas Jū­sų kū­ry­bo­je?

– Yra to­kia pa­tar­lė: „Po obe­le griū­šiu­kų – ne­ra­si!“ Nors duk­ros pro­fe­si­ja ne­su­si­ju­si su me­nais, ta­čiau kū­ry­bi­nis po­lė­kis at­si­sklei­džia ra­šant ei­les, ta­pant. Jau šiais me­tais, ko­vo 8 die­ną, Tel­šių Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės bib­lio­te­ko­je vyks Mar­ga­ri­tos Knei­tai­tės poe­zi­jos ir ta­py­bos pa­ro­dos „De­šimt“ pri­sta­ty­mas su tri­jų mo­te­rų vyks­mu. To­dėl džiau­giuo­si, kad tu­riu pa­lai­ky­mą ir sa­vo kū­ry­bi­nė­mis min­ti­mis, idė­jo­mis ga­liu pa­si­da­ly­ti su ja.

– Ju­bi­lie­jaus pro­ga lin­ki­me Jums svei­ka­tos, daug kū­ry­bin­gų me­tų, nau­jų ir pui­kių, įsi­min­ti­nų vaid­me­nų. Na, o ką Jūs šie­met taip pat svar­baus ju­bi­lie­jaus pro­ga (su­kan­ka 115 me­tų, kai Tel­šiuo­se lie­tu­viš­ko va­ka­ro me­tu bu­vo su­vai­din­ti pir­mie­ji lie­tu­viš­ki spek­tak­liai) pa­lin­kė­tu­mė­te Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­rui, čia ku­rian­tiems sa­vo ko­le­goms?

– Te­gy­vuo­ja Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ras dar 115 me­tų! Na, o ku­rian­tiems sa­vo ko­le­goms no­rė­čiau pa­sa­ky­ti: „Su Ju­mis teat­ras yra švie­sus, spal­vo­tas, kū­ry­biš­kas, ku­pi­nas mei­lės, pa­gar­bos, to­le­ran­ci­jos ir har­mo­ni­jos. Tee­sie tai šian­dien, te­bū­na tai ry­toj ir vi­sa­da.“