Jad­vy­ga – rū­pes­tin­ga ir už­jau­čian­ti mo­čiu­tė

Feis­bu­ko „Tel­šių ŽI­NIŲ“ pa­sky­ro­je vos prieš ke­le­tą mė­ne­sių star­ta­vu­si rub­ri­ka „Zo­dia­ko ženk­lai“ sma­giai įsi­bė­gė­ja. Štai šį mė­ne­sį pa­ra­gi­nus skai­ty­to­jus siū­ly­ti, su ko­kiu po Avi­no ženk­lu gi­mu­siu as­me­niu ga­lė­tu­me pa­reng­ti in­ter­viu, su­lau­kė­me gau­sy­bės pa­siū­ly­mų. Žmo­nės siū­lė me­di­kus, mo­ky­to­jus, bend­ruo­me­nės na­rius ir kt.

Šį­kart „Tel­šių ŽI­NIOS“ kal­bi­na Vi­ta­li­jos pa­siū­ly­tą jos my­li­mą mo­čiu­tę Jad­vy­gą Kont­vai­nie­nę iš Upy­nos mies­te­lio, ba­lan­džio 6 die­ną pa­mi­nė­ju­sią gar­bin­gą 90 me­tų su­kak­tį.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Jad­vy­ga – mie­la mo­čiu­tė, išau­gi­nu­si pen­kias duk­ras ir su­lau­ku­si vi­so bū­rio my­li­mų anū­kė­lių bei proa­nū­kių. Se­no­lei ypač sma­gu kal­bė­ti apie ma­žuo­sius, su ku­riais, kol dar svei­ka­ta bu­vo stip­res­nė, kar­tu pra­leis­da­vo daug die­nų. O da­bar džiau­gia­si, kad anū­kai už vis­ką jai at­si­dė­ko­ja dė­me­siu ir be­ga­li­ne mei­le.

J. Kont­vai­nie­nė sa­kė, kad ju­bi­lie­jų mi­nės ne na­muo­se, mat čia vi­si ne­su­tilps. Ar­ti­mie­ji ruo­šia šven­tę erd­ves­nė­se pa­tal­po­se, kur su­si­rinks net 66 šei­mos na­riai.

Jad­vy­ga – iš ke­tu­rių vai­kų šei­mos. Ji su vy­ru užau­gi­no pen­kias duk­ras. Mo­te­ris juo­kavo, kad ji au­go tarp se­se­rų ir pa­ti au­gi­no vien tik mer­gai­tes: „To­kia mer­gai­tiš­ka ta mū­sų gi­mi­nė.“

Šian­dien upy­niš­kė džiau­gia­si tu­rin­ti 13 anū­kų ir net 21 proa­nū­kį. Esan­ti pa­ti vy­riau­sia šei­mo­je, o pa­ts ma­žiau­sias proa­nū­kis Os­ka­ras dar ne­tu­ri nė me­tu­kų. „Ne­ga­liu dar iš­ke­liau­ti ana­pus, dar ne vi­sus proa­nū­kius paau­gi­nau“, – šmaikštavo se­no­lė.

Su­kak­tu­vi­nin­kė gi­mė ir užau­go Vieš­vė­nų se­niū­ni­jo­je, Muitaičių kai­me, o vy­rą ga­vo nuo Se­dos – iš Bars­ty­čių. Kont­vai­nių šei­mo­je pir­mo­ji gi­mė Ja­dze­lė, vė­liau – dvy­nės Vi­da ir Sta­nis­la­va, pa­skui – Re­gi­na, Vir­gi­ni­ja.

Su­tuok­ti­niai gy­ve­no Klai­pė­do­je, Ga­dū­na­ve, Tel­šiuo­se ir prieš ge­rus 30 me­tų par­si­kė­lė į Upy­ną slau­gy­ti se­nos mo­čiu­tės. Taip čia ir gy­ve­na iki šių die­nų…

Jad­vy­ga at­vi­ra­vo, jog pui­kiai su­pran­tan­ti, kad jau 90-uo­sius me­tus skai­čiuo­ja, ta­čiau šir­dy­je jau­čia­si kaip 25-erių. „Greit pra­bė­go tie me­tai. Vis­ko bu­vo. Sun­ki jau­nys­tė, sun­kūs lai­kai, par­duo­tu­vė­se nie­ko ne­bu­vo. Į mo­kyk­lą te­ko tris ki­lo­met­rus ke­liau­ti blo­gais ke­liais. Pas­kui su­si­rgau, su­si­lpnė­jo svei­ka­ta. Gy­dy­to­jai tė­vams už­drau­dė leis­ti ma­ne į mo­kyk­lą“, – pa­sa­ko­jo se­no­lė.

Gy­ve­ni­me Jad­vy­ga iš­mo­ko siu­vė­jos ama­to. „Ge­rai, kad mo­kė­jau siū­ti – vai­kams dra­bu­žių ne­trū­ko“, – sa­kė J. Kont­vai­nie­nė. Ke­le­tą me­tų mo­te­ris dir­bo siu­vyk­lo­je bei va­ly­to­ja mo­kyk­lo­je ir teis­me.

Vy­ras dir­bo ūkio dar­bus.

Anū­kė Vi­ta­li­ja ba­bai (taip ją mei­liai va­di­na) ne­gai­li ge­rų žo­džių: „Mū­sų ba­ba vi­sa­da bu­vo ak­ty­vi, be dar­bo nie­ka­da ne­sė­dė­da­vo. Ir da­bar kny­gas skai­to, te­le­vi­zo­rių žiū­ri, anks­tų ry­tą ug­ne­lę pa­ku­ria, kad na­miš­kiams at­si­kė­lus tro­be­lė šil­ta bū­tų. Mū­sų ba­ba la­bai rū­pes­tin­ga, už­jau­čian­ti, vi­sus mus glo­bo­ja.“

Se­no­lė šyp­so­jo­si ti­kin­da­ma, jog ant dar­bo ne­gu­lė­si, ne­tin­gi­niau­si. Vi­są gy­ve­ni­mą šei­ma ūkiš­kai gy­ve­no, to­dėl dar­bo ne­trū­ko, bet Jad­vy­ga jo ir ne­si­bai­dė.