Iš­vy­ka į Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo se­ne­lių glo­bos na­mus

Pa­va­sa­rio sau­lė pa­ly­dė­jo bend­ruo­me­nės „Ar­tu­mos švie­sa“ na­rius į Viekš­na­liuo­se esan­čius mal­tie­čių Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo se­ne­lių glo­bos na­mus.

Bend­ruo­me­nės na­riai jau ant­rą kar­tą vy­ko pas se­ne­lius, nes su­pran­ta, kad žmo­giš­kos ši­lu­mos jiems nie­ka­da ne­bus per daug. Šį kar­tą ke­lia­vo ir sa­le­zie­čių vie­nuo­lis Pier­car­do Man­zo. Jis sa­vo nuo­sta­biu mu­zi­ka­vi­mu taip už­bū­rė se­no­lių šir­dis, kad jų vei­duo­se ir šyp­se­nos at­si­ra­do, ir pa­si­gir­do gar­sūs plo­ji­mai. Ra­sa Kaz­laus­kie­nė su Al­ber­tu Šliau­de­riu se­ne­lius links­mi­no akor­deo­nais.

To­kias gra­žias po­pie­tes prieš Ve­ly­kas bu­vo su­ren­gęs ir Luo­kės vai­kų die­nos cent­ro jau­ni­mas, ir „Trem­ties ai­dų“ cho­ris­tai. Pa­sak se­ne­lių na­mų gy­ven­to­jos Ge­no­vai­tės, ku­riai jau 90 me­tų, bet vi­są ren­gi­nį ste­bė­jo spin­din­čio­mis aki­mis, čia, Viekš­na­liuo­se, gy­ven­ti yra links­ma. Ma­lo­nu, kad su­lau­kę gar­baus am­žiaus žmo­nės su­pran­ta, jog do­va­nė­lės ir dai­nos su­tei­kia šir­džiai at­gai­vą. O žmo­nės, skaid­ri­nan­tys se­ne­lių fi­zi­nius ir dva­si­nius skaus­mus, iš vi­sos šir­dies sten­gia­si, kad se­nat­vė ne­tap­tų ne­pa­ke­lia­ma duo­ty­be.

Jau­kūs ir šva­rūs mal­tie­čių Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo se­ne­lių glo­bos na­mai gelbs­ti ne vie­ną, ku­riam gal­būt ir ne­be­bu­vo ki­tur vie­tos.

Po švie­sios po­pie­tės se­no­liai pra­šė „Ar­tu­mos švie­sos“ na­rių dar kar­tą at­vyk­ti. O kad ga­lė­tų vėl pra­džiu­gin­ti se­no­lius, rei­kia kuo dau­giau lė­šų. Tą ga­lė­tų pa­da­ry­ti ra­jo­no žmo­nės, skir­da­mi „Ar­tu­mos švie­sos“ bend­ruo­me­nei 1,2 pro­cen­to gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio. Bend­ruo­me­nė dė­kin­ga tiems, ku­rie tą jau pa­da­rė.

Bend­ruo­me­nės na­rė Aud­ro­nė DA­MANS­KY­TĖ