Įsteigtas Generolo Povilo Plechavičiaus atminimo fondas

Vasario 11-ąją didelis būrys žmonių iš visos Lietuvos susirinko į Mažeikius. Susitikimo tikslas – aptarti čia steigiamo Generolo Povilo Plechavičiaus atminimo fondo veiklą.

Tartis ir planuoti rinkosi bendraminčiai: istorijos mylėtojai, kariškiai, šauliai ir pilietiškai nusiteikę rajono žmonės.

Atminimo ženklų yra, bet nepakankamai

Į steigiamąjį susirinkimą buvo kviesti ir atvyko Plechavičių palikuonys, gyvenantys Lietuvoje. Atvyko Vita Plechavičiutė-Jauniškienė, Mamerto Plechavičiaus dukra iš Kauno, jos sūnus Povilas Jauniškis iš Vilniaus ir Regina Veigel, Aleksandro Plechavičiaus anūkė, Alinos Plechavičiutės dukra, gyvenanti Plungės rajone, Milašaičių kaime.

Susirinkimo vedėjas Paulius Mylė pažymėjo: „Einant ketvirtam atkurtos Lietuvos dešimtmečiui mūsų istorikai vis dar nespėjo įvertinti Lietuvos valstybei nusipelniusių asmenybių, todėl to turime imtis mes patys, susipratę piliečiai.“
Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos Ukrinų filialo bibliotekininkė Valda Muravjovienė apžvelgė įamžinimo ženklus, susijusius su Plechavičiais: gatvių pavadinimus, atminimo lentas ant pastatų, kelio ženklus-nuorodas, organizacijų pavadinimus.

Yra mokykla, pavadinta generolo Povilo Plechavičiaus vardu – Kauno kadetų licėjus, generolo vardą turi Šiaulių 6-oji šaulių rinktinė, Vilniaus karių sąjunga.
Pasak pranešėjos, materialių atminimo ženklų dar trūksta, be to, visiškai nėra Plechavičių nuopelnų valstybei įvertinimo, generolo P. Plechavičiaus, kaip svarbios asmenybės, pristatymo. Vis dar tebeveikia sovietų valdžios uždėtas antspaudas: „Kontraversiška asmenybė.“

Praeitis ir dabartis – neatsiejami dalykai

21 metus Sibiro trėmime iškentėjusios, ilgametės Kauno gydytojos V. Plechavičiutės sūnus P. Jauniškis supažindino su pasaulyje šiandien gyvenančia Plechavičių gimine. Didžioji jos dalis gyvena JAV, dalis – Vokietijoje ir tik trys giminaičiai – Lietuvoje.

P. Jauniškis pasidžiaugė, kad pavyko atrasti generolo anūkę Laimą. Jis bendrauja su giminaičiais, visi didžiuojasi, kad giminėje turėjo garsųjį generolą. Nors ne visi jau kalba lietuviškai, bet žino savo kilmę, kartkartėmis atvažiuoja į Lietuvą.

Atsargos majoras, karo istorikas dr. Gintautas Jakštys įvertino, kuo svarbi mūsų šaliai buvo generolo kova už Lietuvą, jo tiesi ir teisinga laikysena sunkiais Tėvynei laikotarpiais. Pranešėjas akcentavo, kad P. Plechavičius niekada nebuvo patogus žmogus. Niekam – nei rusams, nei vokiečiams, nei daugeliui savų politikierių. Daug metų generolo nėra, bet ir šiandien daug kam nepatogu jį pripažinti.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis kalbėjo apie šių dienų aktualijas: karą Ukrainoje, Europos valstybių laikyseną ir pagalbą kovojančiai šaliai. Pranešėjas priminė: „Turėkite pasiruošę atsargų karo atvejui, duok Dieve, jų nereikės, bet turėkite“.

Bet kokia veikla reikalauja tęstinumo

Sedos trečiojo amžiaus universiteto vadovė Genoveita Gricienė apžvelgė planuojamą fondo veiklą. Jos teigimu, kol kas Plechavičių istorija, generolo P. Plechavičiaus atminimo įamžinimo veiklos išsibarsčiusios po visą Lietuvą, o tai turėtų būti vieningas, nuoseklus darbas, įtraukiant ir užsienyje gyvenančius šios giminės palikuonis.

„Net mažus darbus darant, reikia padaryti gerai. Pastačius Bukončiuose atminimo akmenį, jį būtina prižiūrėti. Ir pavasarį pasodintas liepas reikės prižiūrėti. Reikės pastatyti atminimo ženklus Radviliškio rajone – Čiuteliuose, prie buvusios generolo dvarvietės, Akmenės rajone pažymėti Plechavičių sodybvietę, Skuode reikės informacinių ir atminimo ženklų“, – vardijo sediškė, savo darbais ir iniciatyvomis prisidėjusi prie generolo atminimo įamžinimo.

Ji pristatė ir kitus fondo planus: organizuoti kraštotyrines konferencijas, nuotraukų parodas, Telšiuose surengti Leonardo Plechavičiaus žmonos paveikslų pa-rodą. O pagrindinis – didysis fondo tikslas – pargabenti iš Amerikos Plechavičių palaikus ir palaidoti juos Ukrinų kapinėse, šeimos kapavietėje.
„Būtų prasminga, kad fondo nariai švęstų generolo gimtadienį. Tą dieną vyktų balius, kur šauliams būtų įteiktos generolo P. Plechavičiaus vardo premijos. Kadangi Plechavičiai labai mėgo muziką, visada grotų kuris nors iš karinių orkestrų“, – fondo steigėjų sumanymais dalijosi G. Gricienė.

Krašto istorijoje šios giminės nėra?

Verslininkas Julius Banys, vienas iš fondo steigėjų, informavo, kaip numatoma kaupti fondo lėšas.

Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorė Dalia Zabitienė nusakė padėtį Skuode: čia iki šiol neminimas P. Plechavičiaus vardas. „Nors daug metų skuodiškiai nemokamai naudojosi Plechavičiaus malūno tiekiama elektra, daug metų lankė generolo pastatytą kino teatrą „Capri“ ir žino daugybę Plechavičiaus nuveiktų darbų Skuodui, Skuodo istorijoje šio žmogaus nėra“, – konstatavo D. Zabitienė, pridūrusi, kad „Mūsų žodis“ daug kartų rašė apie generolą.

Iš Radviliškio rajono atvykęs ūkininkas ir verslininkas Eugenijus Miselis kalbėjo apie panašią situaciją jo savivaldybėje ir Čiuteliuose – „jokių ženklų, jokių nuorodų, jokio norėjimo žinoti ir pripažinti generolo nuopelnus“.
Viską aptarusius fondo steigėjus ir susirinkimo dalyvius būsimiems darbams nuteikė iš Vilniaus atvykę generolo P. Plechavičiaus karių sąjungos dainininkai. Skambėjo Lietuvos himnas, Plechavičių himnas, ilgiausių metų Plechavičiams, partizanų ir ukrainietiškos dainos.

Audronė MALŪKIENĖ