Įspūdin­gas ro­žy­nas, į kurį no­ri­si kas­met su­grįžti

Yra vietų, į ku­rias no­ri­si vėl ir vėl su­grįžti. Vie­na jų – Ei­gird­žiuo­se esan­tis Pet­ro Jap­ki­no ro­žy­nas, ku­ria­me šian­dien žy­di šim­tai kerų ro­žių.

Jau ne vie­ne­rius me­tus kas­met ap­lan­ko­me šį įspūdingą gėlyną ir kiek­vieną kartą jis nu­ste­bi­na iš nau­jo. Rūpes­tin­gai pri­žiū­ri­mas ro­žy­nas vis pa­si­pil­do nau­jo­mis veislė­mis, o šim­tai žiedų do­va­no­ja ne tik ne­pap­rastą spalvų įvai­rovę, bet ir svai­gi­nantį aro­matą.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

Prieš dau­giau kaip ke­tu­ris de­šimt­me­čius Pet­ras pa­so­di­no pirmąją rožę. O šian­dien jo po­mėgis vir­to įspūdin­gu ro­žy­nu, ku­ria­me žy­di 350 ro­žių kerų ir gau­sybė skir­tingų jų veis­lių.

Pet­ras – tik­ras ro­žių mylė­to­jas, su­kaupęs il­ga­metę pa­tirtį ir jau­čian­tis be­ga­linę meilę šiai gėlių ka­ra­lie­nei. Jo kruopš­čiai puo­selė­ja­mas ro­žy­nas kas­met vis gražė­ja, pa­si­pil­do nau­jo­mis gėlėmis ar de­ko­ra­ci­jo­mis.

Vos tik įžen­gus į ro­žyną pa­si­tin­ka spal­vin­gi gėlių žie­dai ir svai­gi­nan­tis aro­ma­tas. Kruopš­čiai su­tvar­ky­to­je ap­lin­ko­je tarp ro­žių žy­di le­van­dos, le­li­jos, čiur­le­na fon­ta­nas. Ne vel­tui pa­ts Pet­ras sa­ko, kad nors dar­bo čia ne­ma­žai, bet tik čia jis pail­si, at­gau­na jėgas.

Nors šių metų orai rožėms ne­bu­vo itin pa­lankūs, rūpes­tin­gai šei­mi­nin­ko pri­žiū­ri­mos gėlės ir šie­met džiu­gi­na gau­sy­be žiedų. Bir­že­lis pa­do­va­no­jo ke­letą saulėtų dienų, todėl rožės spėjo at­skleis­ti visą sa­vo grožį. Did­žiau­sias jų žydė­ji­mas pra­si­de­da po Jo­ni­nių ir tęsia­si maž­daug iki lie­pos vi­du­rio.

Nors lais­ty­ti, pa­sak P. Jap­ki­no, šiais me­tais ir ne­rei­kia, ta­čiau dėl gau­saus lie­taus by­ra žied­la­piai, todėl dar­bo juos su­rink­ti yra ne­ma­žai. Ke­le­tas kerų nu­kentė­jo ir nuo šal­tos žie­mos bei vėsaus pa­va­sa­rio, todėl ar­ti­miau­siu me­tu šei­mi­nin­kas pla­nuo­ja juos pa­keis­ti nau­jais.

Pet­ras ne­sle­pia ap­mau­do, kad vie­ti­niai gy­ven­to­jai re­tai už­su­ka pa­si­grožė­ti jo puo­selė­ja­mo­mis rožė­mis. O juk, anot šei­mi­nin­ko, kitą to­kio dyd­žio ir to­kios veis­lių gau­sos ro­žyną mūsų ra­jo­ne var­gu ar dar ras­tu­me…

Kiekviena rožė – tai ne tik gamtos stebuklas, bet ir žmogaus kantrybės, rūpesčio bei meilės vaisius. Todėl gražiausios rožės visada pražysta ten, kur į jas įdedama dalelė širdies.