Vasario 21 dieną buvo minima Gimtosios kalbos diena. Ta proga „Telšių ŽINIOS“ feisbuke paprašė telšiškių pasiūlyti, kokius žmones galėtų pakalbinti būtent šia tema. Sulaukta kone pusšimčio pasiūlymų. Džiugu, kad mūsų krašte yra daug kūrybingų žmonių, tarp kurių Irena Daubarienė, Vytautas Stulpinas, Elena Šidlauskienė, Irena Radzienė, Danutė Juškienė, Birutė Narmontienė, Juozas Pabrėža, Viktorija Daujotytė, Janina Zvonkuvienė, Rimantas Petrikas ir kt.
Šįkart kviečiame susipažinti su Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje dirbančia lietuvių kalbos mokytoja Gražina Narmontiene, turinčia keturiasdešimties metų mokymo patirtį, išgyvenusia ne vieną švietimo reformą. Tai pedagogė, gebanti su kiekvienu mokiniu jautriai bendrauti ir „išgyvenanti“ kiekvieną savo vedamą pamoką. Kruopščiai besiruošianti pamokoms, puiki komandinio darbo dalyvė, gebanti sisteminti, apibendrinti. Rašanti straipsnius apie gimnazijos renginius.
Aurelija SERVIENĖ
– Kodėl pasirinkote mokytojo profesiją? Ar apie tai svajojote?
– Man nuo pat pirmos klasės visada labai patiko eiti į mokyklą: įdomu buvo dirbti pamokose, ruošti namų darbus, papildomai skaityti knygas… Būdama maža svajojau tapti vaistininke. Augant svajonės keitėsi: lankydama pradines klases su drauge žaisdavau pradinių klasių mokytojomis, vėliau svajojau apie braižybą, geografiją ir tik vienuoliktoje klasėje galutinai nusprendžiau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Šį dalyką rinktis mane paskatino vienas įvykis: prisimenu – pirmą, beje, ir vienintelį, dvejetą gavau mokydamasi 7 ar 8 klasėje iš tarinio rūšių, mat tąkart per pamoką, kai mokytoja šią temą aiškino, su drauge žaidžiau linksmą žaidimą „Kas, kur, kada, kaip, ką veikė?“ ir visai jos negirdėjau. Kitą dieną paklausė atsakinėti, aš nemokėjau. Griežta mokytoja mane išvadino Žirafa, Varna ir į dienyną įraitė dvejetą. Jaučiau didelę gėdą. Nuo tada sąžiningai pradėjusi ruoštis lietuvių kalbos pamokoms pamažu susidomėjau šiuo dalyku. Taigi tas dvejetas, dabar galvoju, buvo tarsi spyris į užpakalį, jis turėjo įtakos renkantis profesiją.
– Papasakokite apie savo kaip mokytojos kelią, kur teko dirbti ir kur dirbate šiandien?
– 1984 metų rudenį pradėjau dirbti mokytoja Janapolės vidurinėje mokykloje, kurioje ir pati mokiausi. Po ketverių metų įsidarbinau Nevarėnuose, vėliau – Viešvėnuose, kur išdirbau penkiolika metų. Nuo 2008 metų dirbu Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje.
– Esate lietuvių kalbos mokytoja. Kaip jaunimui sekasi jos mokytis? Ar sunku sudominti mokinius?
– Pastebiu, kad kiekvienais metais mano dėstomo dalyko mokinių žinios blogėja, ypač nusvyra rankos ištaisius diktantą. Tik vieną kitą darbą galiu įvertinti puikiai ar labai gerai, visada nemažai būna dvejetų, trejetų… Tai turbūt susiję su šiuolaikinių mokinių nenoru papildomai skaityti. Galiu pasidžiaugti, kad kiekvienoje klasėje yra ir labai gabių, smalsių, daug skaitančių, kūrybingų mokinių, tačiau yra ir nenorinčių, nematančių prasmės, abejingų viskam… Tokius vaikus, žinoma, sunkoka sudominti, todėl pamokose dažnai taikau inovatyvius ugdymo metodus, pagirdama juos motyvuoju.
– Išgyvenote ne vieną švietimo reformą. Kaip manote, ar teisinga linkme judama?
– Visada pokyčiai švietimo sistemoje yra neišvengiami. Juk, keičiantis laikams, keičiasi visuomenė, o su ja ir mokiniai, todėl ir mokytojai turi nuolat tobulėti, kito kelio nėra ir visai nesvarbu, kiek jiems metų. Tik naująją reformą Nacionalinė švietimo agentūra vykdo skubotai, tinkamai nepasiruošusi. Todėl žemesnės grandys – mokytojai, mokiniai, jų tėveliai – tai labai jaučia ir išgyvena didelį stresą. Manau, judame per greitai, bet teisinga linkme.
– Jūs esate labiau tradicinių pažiūrų mokytoja ar žmogus, nuolat ieškantis naujovių?
– Esu tradicinių pažiūrų mokytoja, bet ir nebijanti naujovių, nuolat ieškanti, kaip ir kur jas taikyti. Džiaugiuosi, kad į pagalbą ateina vyresnių klasių mokiniai arba jaunos pavaduotojos Jūratė ir Lina, į kurias galiu bet kada kreiptis, nes žinau – maloniai padės. Man, kaip mokytojai, augti padeda ne tik seminarai, bet ir vaikai, kiekvieno pusmečio pabaigoje visada pildantys į(si)vertinimo anketas, rašantys laiškus, kuriuose jie draugiškai pataria / pasiūlo / pamoko ir pan. Jų idėjos man visada svarbios.
– Ar dažnai tenka išgirsti, kad mokiniai nepadarė namų darbų? Kokie būna jų pasiteisinimai?
– Vis mažiau kasdien skiriu namų darbų, nes dauguma vaikų jų visai neruošia. Kai paklausiu, kodėl, išgirstu įvairiausius pasiteisinimus: blogai jaučiausi, neturėjau laiko, buvau išvažiavęs, nesupratau užduoties… Todėl mano skiriami namų darbai yra kaip papildoma užduotis norintiems žinias įtvirtinti. Dažniau jie būna ilgalaikiai – perskaityti knygą, paruošti pristatymą.
– Koks Jūsų laisvalaikis?
– Laisvalaikio, kai mokiniams vyksta pamokos, turiu labai mažai. Laiką „praryja“ ruošimasis pamokoms, rašomųjų darbų taisymas, metodinė veikla. Laisvesnė jaučiuosi, kai yra mokinių atostogos, tada galiu pasilepinti: susitikti, pabendrauti, keliauti, skaityti… Pagal Zodiako ženklą esu Avinas ir man patinka vis kitos veiklos. Kažkada su užsidegimu mokiausi siūti, siuvinėti, megzti, vairuoti, kepti… Patiko darbuotis šiltnamyje, prižiūrėti gėlynus. Bėgant metams pomėgiai keitėsi, daug ko atsisakiau, liko seniai pamėgtas knygų skaitymas, meniniai filmai, koncertai, spektakliai, susitikimai, parodos… Džiaugiuosi, kad Telšiuose vyksta intensyvus kultūrinis gyvenimas.
– Kokia Jūsų nuomonė apie mokytojo profesiją, kokius laikus ji šiandien išgyvena?
– Visada turiu teigiamą nuomonę, nė karto neabejojau dėl savo gyvenimo kelio pasirinkimo. Kiekvieną rytą vaikų spindinčios akys, besišypsantys veidai man suteikia teigiamos energijos pradėti naują dieną. Visus vaikus myliu, stengiuosi net su didžiausiais triukšmadariais susidraugauti. Iš tiesų šiandien mokyklos klasėse mažai jaunų mokytojų, retai kas renkasi šios profesijos kelią.
– Kokios dabartinių mokinių savybės Jums kelia nerimą, o kokios džiugina?
– Nerimą kelia tie vaikai, kurie pamokose yra pasyvūs, abejingi, nepripažįsta klaidų, nevykdo pareigų ir nejaučia atsakomybės, sunkiai sukaupia dėmesį. Laimė, kad tokių nėra labai daug, dauguma yra aktyvūs, smalsūs, norintys išmokti. Pastarieji mane ir džiugina.
– Ar turite savo kokią mėgstamą frazę apie mokytojus? Ar turite frazių, kurias kartojate mokiniams?
– Frazės apie mokytojus. Geras mokytojas yra puikus, nepavargstantis aktorius. Mokytojas – tai visą gyvenimą mokinys. Mokytojas – ne robotas, jis pavargsta. Mokytojas – tai žmogus, kurį, kaip ir kiekvieną, reikia motyvuoti! Kolegos, ramiai, žmonės išgyveno karo, bado, tremties metus, išgyvensime ir mes.
Frazės, kurias kartoju mokiniams: kartais ir suaugę nesuauga; darome čia ir dabar; laiko turime tam, kam jį skiriame; dėl vienos ar dviejų kregždučių pavasaris ateis; kas turi pradžią, turi ir pabaigą.
– Vasario 21 dieną buvo minima Gimtosios kalbos diena. Ką Jums reiškia gimtoji kalba, kokių minčių kyla?
– Man gimtoji kalba – pirmiausia tėvų ir senelių žemaitiška šnekta, tai kalba, kuria šneka ir mano artimieji. Šiandien aš truputį didžiuojuosi ir labai džiaugiuosi, kad mokau gimtosios kalbos vaikus jau 40-uosius mokslo metus.